Svarbiausias klausimas tėveliams: ar jūsų vaikai (ne)laimingi?

"Dauguma šiuolaikinių vaikų nėra laimingi", – iš savo kasdienės praktikos daro išvadą Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė Gintarė Jurkevičienė. Norėdami apsaugoti vaikus nuo sunkumų tėvai daro meškos paslaugą ir lengvina jiems gyvenimą, o tai atsiliepia jaunimo ateičiai.

Dažnai tokių šeimų namuose nėra disciplinos, bendrų – galiojančių tėvams ir vaikams – taisyklių. Šiuolaikiniai paaugliai nesugeba planuoti savo laiko, nes popamokinius būrelius nuo mažumės jiems parenka tėvai. Tokie vaikai dėl savo jautrumo patiria nemažą socialinį nerimą, kurį sustiprina vėl artėjantis nuotolinio mokymosi baubas.

– Ar tikrai manote, kad nuotolinis mokymas mūsų mokiniams suteikia  dar daugiau socialinio nerimo, kurio šiuolaikiniams vaikams – ir taip į valias?

– Manau, taip. Dažnai tėveliai kreipiasi į mus, psichologus, sakydami, kad jų vaikams trūksta motyvacijos eiti į mokyklą – jie nenori lankyti pamokų, nenori rinktis jokio būrelio ir pan. Pastebėjau, kad nuo kovo, kai prasidėjo karantinas, atsirado nuotolinis mokymas, socialinis nerimas tik dar labiau išryškėjo. Tie vaikai, kurie buvo jautresni – jautriau reagavo į kalbėjimą viešai, draugų ar mokytojų pastabas ar tiesiog į buvimą tarp žmonių – su nerimu ėmė laukti rugsėjo. Karantininis laikotarpis sustiprino jų baimes, todėl, prieš prasidedant mokslo metams, pas mane lankėsi nemažai tokių paauglių, kurie bijojo eiti į mokyklą. Kadangi jie atostogavo, vėl atsirado baimė jungtis prie kolektyvo ar prie tų nuotolinių pamokų su kameromis. O įdomiausia, kad tėvai galvojo, jog jų vaikai tingi, apsimetinėja, neturi motyvacijos.

– Ar į jus dėl minėtų problemų dažniau kreipiasi vien tėvai, ar vis dėlto atsiveda ir paauglį vaiką?

– Na, kadangi tėvai nori, kad psichologai pakeistų jų vaiką, tai dažniausiai jie ateina kartu su vaiku. Bet kita dalis mūsų interesantų yra patys vaikai, sakantys tėvams: viskas, aš nebesusitvarkau pats su savimi, einame ieškoti pagalbos, vesk mane pas psichologą.

– Tai kokią gi pagalbą siūlote, kai tenka spręsti gan dažną vyresnio mokyklinio amžiaus vaikų problemą – o man jau nieko nesinori?

– Iš pradžių bandome aiškintis priežastis, kodėl nebesinori. Žiūriu, ar nėra depresijos užuomazgų, nes tėvai dažnai pražiūri šituos reikalus. Skatiname jų fizinį aktyvumą, nes įrodyta, kad, esant socialiniam nerimui, jis puikiai padeda. Sutariame su vaiku, kad turi susiimti ir pažiūrėti savo baimėms į akis. Kad ir kaip baisu būtų – jis privalo eiti į mokyklą, lankyti pamokas. Tėvus skaitiname, kai vaikas praleidžia pamokas ne dėl ligos, nerašyti atleidimo raštelių. Mokome juos leisti vaikams pajausti atsakomybę patiems – kitaip sakant, jei prisidirbai, nenuėjai į pamokas be pateisinamos priežasties, turi už tai pats atsakyti. Negali bėgti nuo problemos – turi mokytis ją išspręsti pats.

– Ar, jūsų nuomone, šiuolaikiniai vaikai yra laimingi? Keistas paradoksas: rodos, XXI a. gyvenimas gerėja, o psichologinių problemų tarp jaunų žmonių daugėja...

– Deja, vaikai iš tiesų nėra laimingi. Visų pirma, dėl to, kad jie yra palepinti tėvų. Net nežinau, kokį čia tikslesnį apibūdinimą parinkti – galbūt tiktų – užgloboti tėvų. Šiuolaikiniai tėvai nesudaro savo vaikams sąlygų patirti vienokių ar kitokių sunkumų. Jie bijo ir saugo vaikus, kad tik šie nepatirtų kokios nesėkmės, nusivylimo, liūdesio. O paauglystėje, kai ateina tos pačios pirmos neigiamos patirtys, vaikai natūraliai nežino būdų, kaip su jomis susidoroti. Tada jiems būna be proto sunku. Išvada čia peršasi viena: jau nuo pradinių klasių tėvai turi leisti savo vaikams patirti sunkumų ir iššūkių – vaikai mokės su jais tvarkytis, todėl subręs ir užsigrūdins psichologiškai.

Gintarė Jurkevičienė.

– Dienotvarkė, režimas, maistas – ar tai svarbūs veiksniai jauno žmogaus psichikos sveikatai?

– Nemiegojęs ir nevalgęs žmogus negali normaliai būti pamokose. Todėl tėvams patariu susitarti su tuo jaunuoliu ar jaunuole, kad jo (jos) telefonas, planšetė, kompiuteris nemiegotų tame pačiame kambaryje. Nesvarbu, kiek jam (jai) metų būtų. Nes naktinis žaidimas su telefonu, susirašinėjimas su draugais prie nieko gero nepriveda. Tuomet natūralu, kad per pirmas pamokas vaikas tarsi miega, neturi jėgų.

Net nežinau, kokį čia tikslesnį apibūdinimą parinkti, galbūt tiktų – užgloboti tėvų. Šiuolaikiniai tėvai nesudaro savo vaikams sąlygų patirti vienokių ar kitokių sunkumų.

– Bet jei atimsime iš vaiko telefoną, ar nepažeisime jo asmeninių laisvių ir neįžeisime jo savigarbos?

– Na, jei jau taip sakote, visuomet galima pasirinkti kompromisą. Galima sutarti, kad telefonu naudosimės tik iki tam tikros valandos, o paskui nunešime jį įkrauti – beje, visa šeima – į virtuvę. Sveika įvesti tam tikras šeimos taisykles, kurių sąžiningai turi laikytis ne tik vaikas, bet ir visi šeimos nariai – tėvai, broliai, sesės. Be to, taisyklės galioja nepriklausomai nuo to, už kieno pinigus – vaiko ar tėvų – buvo pirktas telefonas, net jei jis buvo kažkieno vaikui dovanotas gimtadienio proga.

– Kokių dar gerų šeimos taisyklių galėtumėte rekomenduoti tėvams ir jų vaikams?

– Na, kalbant apie tuos pačius telefonus, skirkite dieną ar pusdienį per savaitę, kai visa šeima jais nesinaudoja, o leidžia laiką kartu bendraudama. Galima sutarti, kad per pietus ir vakarienę šeima taip pat jais nesinaudoja, o mėgaujasi maistu, aptaria dienos įvykius, kalbasi apie kitos dienos planus.

– Šiuolaikiniai vaikai apkrauti įvairiausia popamokine veikla. O kiekgi jaunam organizmui iš tiesų reikia poilsio po mokyklos?

– Labai individualiai. Bet turiu pabrėžti, kad tas poilsis nėra būreliai. Vaikas, nors ir paauglys, dar nėra suaugęs žmogus, todėl jis negali bėgti per gyvenimą tokiu pačiu tempu kaip jo tėtis ar mama. Vaikui, paaugliui reikia palikti laisvo laiko tiesiog nieko neveikti – paspoksoti pro langą, pasvajoti. Bent jau valandą per dieną.

– Pažįstu daug paauglių, kurie pradeda lankyti vieną būrelį, o paskui meta. Tuomet griebiasi kitos veiklos ir vėl ją palieka. Tarsi už nieko neužsikabina, nieko nebaigia lankyti iki galo. O paklausti, kodėl taip daro, teigia, kad ieško savo kelio. Sakykite, ar tai gerai? Ar toks požiūris neveikia jauno žmogaus charakterio neigiama linkme?

– Nė nežinau, ar čia tikrai problema, ar tiktai tėvų išsigalvojimas čia matyti problemą. Vaikystė ir paauglystė būtent ir yra skirta tam, kad išbandytum kuo daugiau dalykų ir atrastum save. Jei to nepadarai savo laiku, vėliau gali būti vėlu. Galbūt tokiam nieko neišbandžiusiam žmogui sunkiau atrasti savo vietą po saule.

Žmonės yra dvejopi – narai ir žvalgai. Narai, tarkim, žino jau nuo penkerių metų, kad nori būti gydytojai, teisininkai, mokytojai arba šokėjai. Tuomet jie visą savo gyvenimą kryptingai eina pasirinktu keliu – nerdami į profesinius vandenis vis gilyn ir gilyn. Bet yra ir žmonės žvalgai, kurie nori viską išbandyti, išragauti gyvenimą po truputį. Ir jei mes, tėvai, mėginsime tokį jauną žmogų kažkaip transformuoti, įstatyti jį į vienas vėžes, tai, patikėkit, nieko gero iš to nebus.

– Ar mokslais, būreliais apsikrovęs vaikas privalo turėti pareigų namuose: juk tėvams dažnai labai norisi jo pagailėti...

– Privalo. Vienareikšmiškai. Nes pradiniame mokykliniame amžiuje pagrindinis vaiko lavinimas ir yra būtent per pareigas, o ne per mokomuosius dalykus ar būrelius. Vaikas turi išmokti pasirūpinti savo aplinka, savo drabužiais, savo gyvūnais ir kt. Su vyresniais vaikais vėlgi turėtų galioti šeimos tarpusavio susitarimo principas. Jei jau esame šeima, t.y. viena komanda, tai turime skirti dieną ar pusdienį bendrai namų ruošai, tvarkymuisi. Arba tą ruošą kiekvienas gali atlikti jam tinkamu metu, nors, pastebėsiu, kad bendras darbas užkrečia. Visiems drauge tvarkytis tampa lengviau. Jei vaikas protestuoja ir nori sėdėti apsikuitęs savo kambaryje – tegul. Tai jo teritorija – tegul tvarkosi ar nesitvarko joje, kaip pats nori. Tačiau bendroms namų erdvėms privalo galioti bendros namų taisyklės. Be išimčių.

– Ar šiuolaikiniai moksleiviai moka planuoti laiką? Kodėl viskas nusitempia taip vėlai į naktį?

– Deja, nemoka. Nes ilgą laiką tėvai už juos viską planavo, darė, užpildydavo jų dienotvarkę būreliais, korepetitoriais. Vaikai taip įprato ir tiesiog neturėjo galimybės išmokti patys susidaryti savo dienotvarkės, planuoti dienos.

– Kaip patartumėte vyresnio mokyklinio amžiaus vaiką kontroliuoti neįžeidžiant jo asmenybės laisvės?

– Vėlgi – tik bendro draugiško susitarimo principu. Jei buvo sutarta, kad iš draugų jis grįš 21 val., o sutartą valandą telefonas išjungtas ir vaiko nėra namuose, – ką gi… Gali būti taikomos tam tikros sankcijos. Juk tėvai išleido, pasitikėjo, o vaikas neišpildė susitarimo sąlygų. Vadinasi, kitą sykį grįžti reikės anksčiau. Jokiu būdu nesakau, kad tėvai turėtų kažkaip kategoriškai su vaiku kalbėtis ir imtis labai griežtų kraštutinių priemonių, tarkim, savaitinio namų arešto. Ne… Tiesiog turite susėsti ir draugiškai išsiaiškinti, kad šiuose namuose galioja tam tikros taisyklės. O kol tau nėra aštuoniolikos ir esi šių namų gyventojas – turi taisyklių laikytis. Nes tėvai yra už tave, nepilnametį, yra atsakingi.

– Prasidėjus mokslams, vis dažniau išgirstame per televizorių valdžios nuogąstavimų, kad galbūt vėl teks atnaujinti nuotolinį mokymąsi. Kaip į tai reaguoja tėveliai?

– Dauguma tėvelių dar gyvena tebejausdami tos pirmosios koronaviruso bangos baimę, kai pirmąsyk buvo išbandytas nuotolinis mokymasis. Dauguma labai nenorėtų to pakartoti. Bet, kaip jiems sakau, yra ir geroji šio blogo reikalo pusė. Jūs jau sykį tai išbandėte, todėl antrą kartą bus lengviau. Kita vertus, sakau jiems, jūs turėjote pasimokyti iš to, kas buvo, t.y. kas veikė, o kas ne. Todėl antrą sykį, padarius kažkokias išvadas, tikrai bus lengviau įveikti šitą baubą.

– Ar savo darbe susiduriate su paauglių depresija?

– Sunkieji depresijos atvejai – tai jau ne mano kompetencija. Mano darbe, tiesa, pasitaiko lengvesnių depresijos atvejų, kurie kyla dažniausiai iš per didelio jauno žmogaus perfekcionizmo – kai jis nori visur viską tobulai gerai atlikti, suspėti ir nieko nenuvilti.

Faktas, kad daugumą dalykų mes perimame iš savo šeimų. Jeigu mama yra perfekcionistė, visur siekianti tobulumo, tai tas pats bus įgimta ir vaikui. Jei šeimoje labai aukšti visa ko standartai – ilgainiui tai tampa vaiko kasdienybe ir kitaip gyventi jis nebegali. Deja, perdėtą perfekcionizmą traktuočiau labiau kaip jaunos asmenybės trūkumą nei pranašumą: juk vaikui tenka išmokti būti tobulam netobulame pasaulyje.

Pirmosios nelaimingos meilės taip pat daro įtaką šią sveikatos būsenai. Taip pat nerimas – ką apie mane pagalvos, ką pasakys, o jei apsikvailinsiu tarp draugų ir t.t. Jei vaikas nuolat patiria nerimą, tai labai nuvargina jo nervų sistemą ir galų gale atveda į depresiją.

– Būsimieji abiturientai nerimo jaučia dar daugiau, nes, sutikite, ne vienas iš jų dar nežino, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, kur stoti baigus mokyklą.

– Iš tiesų į psichologus kreipiasi labai daug būsimų abiturientų. Patarčiau jiems galvoti ne apie tai, kas naudinga ir pelninga, bet apie tai, ką vis dėlto nori gyvenime veikti, kur tikrai gerai jaučiasi, kur džiaugiasi jo širdis.

Patariu jaunam žmogui nepriimti spaudimo iš išorės. Jei jaučiate, kad reikia papildomų metų apsispręsti, tai ir padarykite. Bet tai darydami jokiu būdu negalite nieko neveikti ir sėdėti tėvams ant sprando. Jei jau nusprendėte palaukti ir pasidairyti po pasaulį, tie metai turi būti skirti keliauti, savanoriauti, išbandyti kažkokius darbus. Aišku, jei nori, tėvai gali jus išlaikyti, bet tikrai neprivalo.

Žodžiu, vieno teisingo atsakymo į šį klausimą nėra. Kažkas gal įstos, pasimokys, supras, kad kelias ne jo, ir bandys ieškoti savo sielai artimesnių studijų. O kitas gal metus pasiblaškys po pasaulį, suras sau mėgstamą veiklą ir tuomet bandys studijuoti. Leiskime jaunam žmogui pačiam pajausti, atrasti ir nuspręsti, ko jis nori. Bet kuriuo atveju tėvai aštuoniolikmetį jau turi paleisti iš savo globos.

– Lengva pasakyti – paleisti, kai rūpinaisi juo visus aštuoniolika metų…

– Na, viena iš išeičių – turėti daugiau vaikų (juokiasi). O jei rimtai, tėvai privalo turėti savo gyvenimus. Suvokti, kad padarė, ką galėjo, o dabar vaikas jau turi pats kurti savo ateitį. Žinoma, paprašyti tėvai gali duoti patarimų, bet kištis į jauno žmogaus gyvenimą, kai tavęs niekas neprašo, nevalia. Aš visada tėvams sakau, kad žiūrėtų į šitą problemą teigiamai. Juk smagu – pagaliau atėjo laikas, kai gali daugiau dėmesio skirti sau, savo hobiams, kelionėms ir pan.


Šimtukininkių pamąstymai apie psichologės komentarus

Gabija Asipauskaitė, LSMU gimnazijos abiturientė, šimtukus gavo iš anglų, lietuvių kalbos, biologijos egzaminų. Iki šimtuko iš matematikos brandos egzamino pritrūko vos 2 balų.

Gabija Asipauskaitė. 

Nuo vaikystės Gabiją lydėjo daug ženklų, skatinančių rinktis medikės kelią. Jos šeimoje nemažai medikų. Mergina išbandė save savanoriaudama Kauno greitojoje medicinos pagalboje. "Kažkodėl visą laiką tuos ženklus neigiau ir sakiau tėvams, kad tikrai netęsiu medikų tradicijos, bet ilgainiui nustojau priešintis: turbūt atėjo suvokimas, kad ir aš sutverta medicinai", – sako Gabija, įstojusi į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir po studijų save reginti anesteziologijos-reanimatologijos srityje.

Dabartinė pirmakursė mano, kad šiuolaikinis jaunimas nesijaučia laimingas dėl to, jog nemoka deramai įvertinti turimų dalykų. Jauni žmonės nemoka gyventi čia ir dabar, jų mintys sukoncentruotos į ateitį – ko siekti, ką padaryti.

"Nemanau, kad mūsų karta nesavarankiška. Mano aplinkoje vaikai buvo mokomi patys priimti svarbius sprendimus. Bet pažvelgus plačiau matyti ir tokių, kuriems reikia tik pirštą pridėti prie galutinio rezultato, bet kažkodėl jie to nedaro, o paskui skundžiasi", – pasakoja šimtukininkė.

Gabija sako niekada nesusimąsčiusi, kodėl dabartiniai jauni žmonės labiau gyvena naktimis nei dienomis. Mokslo metais ji kontroliuodavo save, kad miegoti eitų laiku – tarp 22–23 val. Nebent tekdavo, anot jos, ko neišmokai – prilaižyti: pasiruošti kontroliniams, egzaminams.

Kita problema, kurią mato Gabija tarp savo bendraamžių, – nesugebėjimas planuoti laiko. Ji sutinka su savo klasioko Augustino, gavusio net penkis šimtukus už valstybinius brandos egzaminus, nuomone, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.

Net dešimt metų Gabija sportavo, užsiėmė krepšiniu, tad teko išmokti derinti mokslus su sportu. Mergina turi ne vieną draugą, kuris lankė vieną ar kitą būrelį, muzikos mokyklą tik dėl to, kad to norėjo tėvai. Deja, tie draugai nesijautė už tai dėkingi ar laimingi. Gabijos nuomone, jei muzikos mokykla yra kančia – kam kentėti, bet... tokios užklasinės veiklos puikiai praturtina jauno žmogaus akiratį. Su tokiu žmogumi, kurio interesų ratas platesnis, bendrauti kur kas įdomiau.

Gabijos šeimoje kažkokių ypatingų taisyklių nėra: viskas grindžiama tarpusavio pasitikėjimo principu. Mergina stengiasi visada informuoti tėvus, kur ji, su kuo, ką veikia, kada grįš. "Manau, kai yra informacijos sklaida – tuomet taisyklių nereikia", – juokiasi mergina.

Ji nesutinka, kad jauni žmonės neturi jokių pareigų namuose. "Kadangi esu vienturtė, tai tikrai nei broliai, nei sesės už mane kambarių nesutvarko, žolės kieme nenupjauna, indų neišplauna", – tikina Gabija.

Evelina Šveikauskaitė, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientė, pati nustebo, kai jos lietuvių kalbos ir anglų kalbos žinios brandos egzaminuose buvo įvertintos šimtukais.

Evelina Šveikauskaitė.

Paklausta, ar nuo pradinių klasių jau žinojo, ką veiks gyvenime, Evelina purto galvą. Visus mokyklinius metus paskyrusi muzikai ir mokslams, ji dvyliktoje klasėje suabejojo, ar muzika galės būti tokia stabili profesija kaip, tarkim, medicina ar teisė.

Atėjus apsisprendimo metui, abiturientė pasirinko kūrybos komunikacijos studijas Vilniaus universitete. "Net jei ir pasirodytų, kad ši specialybė – ne mano rogės, per daug neišgyvenčiau, – sako ji. – Vis tiek studijuodama įgysiu man naudingų žinių."

Mergina atvirauja, kad yra išbandžiusi psichologo paslaugas, nes prieš lipant į sceną dainuoti ar prieš laikant egzaminus jai kildavo vadinamieji panikos priepuoliai. Evelina juokiasi, kad tie, kurie tikisi konkretaus recepto iš specialisto, turėtų nusivilti: "Man jo tikrai neišrašė. Tiesiog gyvenau toliau ir atsirinkau pati, kas padeda, o kas ne…"

Evelinai keista, kad baigę mokyklą kai kurie abiturientai savo socialinėse paskyrose, draugų grupėse dalijosi panašiomis žinutėmis: "Pagaliau baigėsi pragaras", "Tegyvuoja laisvė" ir pan. Pasak dabartinės pirmakursės, jai patiko mokytis, ji sutarė su mokytojais. "Galbūt ne visiems tiko ta dabartinė švietimo sistemos programa, pagal kurią mokėmės", – svarsto ji.

"Kai pirmąsyk sužinojome, kad teks išbandyti nuotolinį mokymą, gavome žinutę nuo psichologės. Ji teiravosi, kaip jaučiamės. Parašiau, kad jaučiuosi kaip kino filme…" – prisimena mergina karantino patirtį. Bet, anot jos, kai kurios pamokos, pavyzdžiui, istorija, nuotoliniu būdu vyko dar geriau nei mokykloje. O dėl matematikos, kur reikia gyvo mokytojos išaiškinimo, buvo problemų. Dauguma abiturientų tikėjo, kad egzaminų tokiomis sąlygomis išvis nebus, todėl nelabai dėl jų jaudinosi.

Evelina nesutinka, esą jų karta kažkokia išlepusi, be pareigų ir atsakomybės jausmo. Bet pritaria nuomonei, kad dabar mokytojai – nuskriaustoji kasta. Anksčiau jų nuomonė buvo gerbiama, o dabar, atvirkščiai, vaikai, jų tėvai bet kokias pedagogų pastabas priima kaip asmeninius įžeidimus. Jie neskiria, kad tai yra konstruktyvi kritika jų pačių labui, nemoka jos priimti.

Anot merginos, galbūt tėvai ir reguliuoja savo vaikams gyvenimus, bet dažniausiai vaikams tai išeina į gera. "Iki ketvirtos klasės aš buvau prieš muzikos mokyklą, į kurią mane užrašė tėvai. Bet ją baigusi esu jiems be galo dėkinga. Juk ne tik išmokau groti pianinu, bet ir gavau daugybę kitų gerų dalykų: išmokau planuoti laiką, prisiimti atsakomybę. Kai kurie mano draugai dabar, atvirkščiai, kaltina savo tėvus, kad nepastūmė ten, kur galėjo pastumti", – svarsto dabartinė pirmakursė.

Ar Evelinos šeimoje galioja kažkokios taisyklės? "Taip. Pagrindinė taisyklė – iki 22 val. turiu būti namuose. Pareigos, kol gyvenu pas tėvus? Hmm… Pas mus nėra taip, kad kažkas už kažką atsakingas. Kai manęs paprašo, tai ir padarau", – vardija Evelina ir reziumuoja, kad gyventi su tėvais kur kas paprasčiau. Vien jau dėl to, kad mama pagamina valgyti. Mergina juokauja, kad jeigu vyresnėse klasėse jai dar būtų reikėję pačiai gamintis maistą, turbūt būtų išvis nieko nevalgiusi.

Kodėl šiuolaikiniam jaunimui visi reikalai nusitempia į naktį, Evelina sakosi nė neįsivaizduojanti. Save ji irgi pristato kaip naktinę personą. "Ryte visai neturiu energijos ką nors daryti, mano smegenys efektyviausiai dirba naktį. Kai tylu, kai visi miega, mano mintyse gimsta kūrybinės idėjos, dainos, atsiranda noras mokytis, žiūrėti filmus", – sako Evelina, mokslo metais sau leisdavusi vakaroti iki vidurnakčio, o per atostogas – net iki trečios valandos nakties.



NAUJAUSI KOMENTARAI

>žinote

>žinote portretas
nepainioti su lepinimu

Žinote

Žinote portretas
Tie vaikai, kurie turėjo laimingą (nepainioti su kepinimu, ištižimu ir panašiais dalykais) vaikystę, suaugę būna laimingesni ir sėkmingesni.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių