Spalvų mokslininkė D. Jonauskaitė: mano spintoje juodų drabužių nėra

Psichologė Domicelė Jonauskaitė teigia, kad laisvalaikio testai apie mėgstamų spalvų ir charakterių sąsajas yra tik pramoga. "Pati vaikystėje mėgau panašius spręsti, kol nesusidūriau su rimtais moksliniais tyrimais, kurie patvirtino, kad mūsų sąmonėje egzistuojantys spalvų mitai dažnai nieko bendro neturi su realybe", – tvirtina Lozanos universiteto Psichologijos instituto doktorantė.

– Jau šeštus metus gyvenate Šveicarijoje? Kaip čia atsidūrėte? Ir kaipgi taip nutiko, kad panorote tapti mokslininke?

– Esu kilusi iš Kauno. Čia baigiau KTU gimnaziją, o psichologijos bakalauro diplomą gavau Londone, Karališkajame Holovėjaus  universitete. Jau nuo pat ankstyvos vaikystės žinojau, ką norėčiau studijuoti. Mane visuomet domino žmonių elgesys ir jo priežastys, jų mintys ir emocijos, ypač mėgdavau spręsti psichologinius testus, kurių rasdavau žurnaluose.

Dar studijuodama Londone susidomėjau psichologiniais tyrimais, panorau ne tik juose dalyvauti, bet ir pati juos vykdyti. Taip bakalauro studijų metu pradėjau dirbti tyrimų asistente. Baigusi studijas, norėjau tęsti tyrimus emocijų srityje. Radau didelį tarpdisciplininį mokslinių tyrimų centrą Ženevoje, kurio tyrimų tikslas yra emocijos, todėl išvykau studijuoti neuromokslų magistro Ženevos universitete. Tuo pačiu metu jau dirbau su spalvomis, tyrinėjau jų sąryšį su emocijomis Lozanos universitete. Buvau tyrimų asistentė. Apsigynusi magistrinį darbą, parašiau projektą ir laimėjau Šveicarijos nacionalinio mokslo fondo asmeninę stipendiją, skirtą gabių studentų doktorantūros studijoms finansuoti. Dėl jos jau ketvirtus metus esu nepriklausoma Lozanos universiteto Psichologijos instituto doktorantė. Šie studijų metai paskutinieji: vasarą ginsiuosi daktaro laipsnį.

– Jūsų mokslinio darbo tema – išsiaiškinti, su kokiomis emocijomis žmonės sieja skirtingas spalvas ir kaip tos asociacijos priklauso nuo šalies, kurioje žmogus gyvena.

Lozanoje, kaip ir kituose Šveicarijos miestuose, niekas nenori išsiskirti. Čia visi, netgi jaunimas, tarsi susilieja į vienspalvę masę: apranga –  panaši, spalvos – neutralios. Gatvėje pamatyti moterį, dėvinčią spalvotą paltą, – didelė retenybė.

– Mano mokslinio darbo tema – sąryšis tarp spalvų ir emocijų bei psichologinis spalvų poveikis žmogui. Šiuo metu darome tyrimus su žmonėmis iš daugiau kaip 60 šalių ir sudarome žemėlapį, kuriame matyti, kaip skirtingos spalvos suvokiamos skirtingose pasaulio vietose. Kas įdomiausia – spalvos ir emocijos susiejamos labai panašiai visose tirtose šalyse. Mūsų naujausiame straipsnyje, išspaudintame prestižiniame moksliniame žurnale "Psychological Science", lyginome 30 šalių ir 4,5 tūkstančio dalyvių ir radome, kad vidutinis spalvų ir emocijų asociacijų panašumas yra 86 proc. O jei kalbame tik apie Europos šalis, panašumas viršija 90 proc. Taigi, spalvų ir emocijų sąryšis yra ganėtinai universalus.

Kaip tai nustatome? Eksperimentais. Didesnė jų dalis vyksta laboratorijose. Tarkim, darome anksčiau minėtą tyrimą, kurio tikslas – susieti emocijas su spalvomis. Tyrimo dalyviai pakviečiami į tamsų kambarį, apšviestą tik kompiuterio ekrano. Tuomet rodome konkrečias spalvas, vieną po kitos atsitiktine tvarka, ir dalyviai renkasi emocijas, pateiktas rašytiniu formatu, kurios jiems asocijuojasi su kiekviena iš tų spalvų. Dažniausiai rodome dvylika pagrindinių spalvų ir 20 emocijų. Šiuose eksperimentuose labai svarbu tiksliai kontroliuoti, kokias spalvas žmonės mato. Tai galima pasiekti tik laboratorijoje, kurioje matuojame spalvas technine įranga (chromometru). Kaip matote, šiame eksperimente žmonės nejaučia emocijų, jie tik abstrakčiai asocijuoja emocijos konceptą su spalva. Galima sakyti, kad matuojame spalvų reikšmę, o ne jų poveikį žmogui. Atlikdami kitus eksperimentus galime sukelti emocijas, pavyzdžiui, pasitelkdami muziką, ir tuomet prašyti surasti spalvą, kuri asocijuojasi su jaučiama emocija, bei pan.

Tarptautinius tyrimus dažniausiai darome internetu, nes taip lengviausia pasiekti didesnį žmonių, gyvenančių įvairiose pasaulio vietovėse, skaičių. Apklausos visada išverčiamos į vietinę kalbą, kad nebūtų kalbos barjero. Tuomet spalvos yra įvardijamos žodžiais, nes šiuo metu techniškai neįmanoma tiksliai žinoti, kaip spalvos pasirodys skirtinguose ekranuose. Tik pagalvokite, kaip skiriasi ta pati nuotrauka, matoma telefone ar kompiuterio ekrane. Gavę rezultatus, išvedame vidurkius, pavyzdžiui, skaičiuojame procentą žmonių kiekvienoje šalyje, kurie asocijuoja tam tikrą spalvą su tam tikra emocija, ir šiuos vidurkius lyginame tarp atskirų šalių. Naudojame ir įvairius statistinius modelius, todėl psichologai privalo gerai išmanyti ir matematiką. Šis tarptautinis tyrimas vis dar vyksta, todėl jame galite dalyvauti ir jūs (https://www2.unil.ch/onlinepsylab/colour_lithuanian/main.php).

– O ką jūs pati, darydama mokslinius tyrimus su spalvomis, atradote labai netikėto, kas galbūt sulaužė jūsų iki tol vyravusį stereotipinį mąstymą apie vieną ar kitą spalvą?

– Nepatikėsite, bet mane ir visą tyrimų grupę labiausiai nustebino didžiuliai kultūriniai panašumai. Žmonės dažniausiai tikisi rasti skirtumų, bet mūsų tyrimai rodo, kad spalvas su panašiomis emocijomis sieja tiek lietuviai, tiek graikai ar ispanai, tiek kinai ar kolumbiečiai. Vienintelė spalva, su kuria žmonės sieja skirtingas asociacijas, yra violetinė: ji turi daugiausia kultūrinių skirtumų. Todėl naudoti ją reikėtų labai atsargiai. Lietuvoje violetinė dažnai asocijuojasi su liūdesiu. Kitur žmonės ją priskiria prie rožinės ir tuomet kyla asociacijos su meile, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Vienose šalyse ji yra pozityvi, kitose – negatyvi, o dar kai kur – ir tokia, ir anokia (juokiasi). Todėl šiuo metu tiriame violetinės spalvos reikšmes plačiau, ne vien tik asociacijas su emocijomis, bet ir kitas kultūrines reikšmes. Galbūt netrukus turėsime daugiau atsakymų, kodėl violetinė spalva taip skirtingai interpretuojama.

– Kuo šveicarai skiriasi nuo lietuvių žvelgiant iš jūsų mokslinių tyrimų pusės, t. y. spalvų panaudojimu kasdienėje aplinkoje?

– Šveicarijoje gyvenu jau nuo 2014 m. Pasakysiu atvirai, kas man ir pačiai pasirodė keistoka, kad Šveicarijoje iš esmės nėra labai daug spalvų. Žmonėms patinka rengtis neutralių ir kiek tamsokų: juodos, pilkos, tamsiai mėlynos ar kreminės – spalvų drabužiais. Jei kalbėtume apie jų aplinką, tai visuose butuose sienos dažomos tik baltai. Interjere dar galima atrasti įvairių medžio tonų ir pustonių, ypač kalnų nameliuose. Sunku palyginti gyvenimą Šveicarijoje ir Lietuvoje, nes šeštus metus gyvenant svetur kažkaip imi nebepastebėti tų kultūrinių skirtumų. Šveicarus aš galėčiau apibūdinti kaip malonius žmones, su kuriais gana lengva bendrauti, bet kartu ir gana uždarus, neįsileidžiančius svetimtaučių į didesnes draugystes, siauresnes jų bendruomenes. Tai vėlgi keista, nes Šveicarijoje itin daug mišrių santuokų ir tikra retenybė rasti grynakrauję šveicarišką šeimą. Nepaisant to, į atvykėlius jie vis dar žiūri gana atsargiai. Dar žavi šveicarų punktualumas, tikslumas, nors tai, deja, duoda pagrindą ir labai didelei biurokratijai šalyje.

– Išėjus į gatvę kokiame nors daugiakultūriniame Londone, akis bado šokiruojančios jaunimo išvaizda – spalvingos šukuosenos, ryškūs aprangos elementai ir kt. Ar tą patį galėtume pasakyti ir apie Lozaną?

– Tikrai ne. Lozanoje, kaip ir kituose Šveicarijos miestuose, niekas nenori išsiskirti. Čia visi, netgi jaunimas, tarsi susilieja į vienspalvę masę: apranga – panaši, spalvos – neutralios. Gatvėje pamatyti moterį, dėvinčią spalvotą paltą, – didelė retenybė. Kodėl taip yra? Na… manau, kad tai kultūrinis bruožas ir kad dauguma šveicarų apskritai visur mėgsta neutralumą ir nešališkumą. Jų moterys mažai dažosi, daugiau dėvi patogaus sportinio stiliaus drabužius. Šveicarų neutralumas, kiek žinau, atsispindi ir šalies politikoje. Gal dėl to ir patys žmonės yra tiesiog natūraliai perėmę tą kultūrą. Visgi norintieji išsiskirti nesulaukia kreivų žvilgsnių, bent jau Lozanoje, kuri yra gana didelis miestas pagal Šveicarijos matmenis.

Ypatumai: Šveicarija žavi savo gamtos grožiu ir spalvomis, tačiau patys šveicarai, anot D.Jonauskaitės, mėgsta neutralius spalvinius tonus. Cornelis Doorenbos nuotr.

– Sutikite, kad vis dėlto labai keista, patekus į tokią bespalvę kitakultūrę terpę, mokslinio darbo tema pasirinkti būtent spalvas ir jų sąsajas su žmogaus emocijomis?

– Galbūt (juokiasi). Tiesiog taip sutapo aplinkybės, kad magistro mokslų atvažiavau tęsti čia. O spalvos man jau nuo vaikystės buvo be galo svarbios. Ilgą laiką lankiau Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, domėjausi menu. Pradėjusi išsamiau studijuoti spalvas, ėmiau geriau suprasti jų reikšmę, nebijoti jų naudoti buityje. Mano spintoje juodų drabužių nėra ir niekada nebuvo, nenešioju ir smėlio spalvų drabužių. Aš mėgstu būti ryški. Mano garderobe daug raudonos ir įvairiausių jos atspalvių. Beje, apie raudoną yra atlikta daugiausia patikimų mokslinių tyrimų. Jie sako, kad moterys, apsirengusios raudonai, laikomos patrauklesnėmis ir seksualesnėmis. Taip pat yra duomenų apie tai, kad raudona šiek tiek trukdo kognityvinėms funkcijoms. Tarkime, jeigu spręsdami užduotis matysime daug raudonos spalvos, mūsų rezultatai bus kiek prastesni.

– Aprašėte vieną įdomų atradimą, susijusį su geltona spalva. Kuo šalis yra toliau nuo pusiaujo, kuo joje šalčiau, lietingiau ir labiau apsiniaukę, tuo geltona laikoma džiaugsmingesne spalva. O gal jau turite kokių įdomių atradimų ir kalbant apie kitas spalvas bei šalis?

– Taip, jūs kalbate apie mūsų tyrimą, atliktą 55 šalyse su 6,5 tūkst. dalyvių, įskaitant ir lietuvius. Jis buvo publikuotas pernai rudenį tarptautiniame moksliniame žurnale "Journal of Environmental Psychology". Šiame tyrime analizavome konkrečią asociaciją tarp geltonos spalvos ir džiaugsmo. Manau, kad dauguma lietuvių sutiktų, kad geltona puikiai atspindi džiaugsmą. Lyginant įvairių šalių atsakymus, paaiškėjo, kad taip mano ne visi, ypač žmonės, gyvenantys dykumų šalyse – Egipte ar Saudo Arabijoje. Jie neasocijuoja geltonos spalvos su džiaugsmu. Jiems ši spalva primena karštį ir sausrą. Toliau nuo pusiaujo gyvenantys žmonės – suomiai ar Naujosios Zelandijos gyventojai – sutinka, kad geltona – džiaugsmo spalva. Dar mūsų planuose – išsamiau patyrinėti violetinės spalvos reikšmę.

– Esate spalvų mokslininkė. Sakykite, kodėl, atėjus rudeniui, žmonės Lietuvoje tarsi pamiršta spalvas ir ima slėptis po natūralių žemės tonų drabužiais?

– Deja, nėra daug mokslinių tyrimų šia tema. Vienas spalvas diktuoja mados, kitas – mūsų asmeniniai pomėgiai, trečias – pasiūla, kurią mes randame parduotuvėse. Kita vertus, yra žinomas psichologinis fenomenas, angliškai vadinamas mere-exposure effect, kuris paaiškina, kodėl mums patinka dalykai, kuriuos dažniau matome, girdime ar kaip kitaip patiriame. Pavyzdžiui, pamėgstame dainas klausydamiesi jų daug kartų, nors, pirmą sykį ją išgirdus, daina gali pasirodyti niekuo neypatinga. Taip ir su spalvomis. Rudenį gamtoje daugiau rudų, geltonų, oranžinių tonų. Moksliniai tyrimai, atlikti Brauno universitete JAV, parodė, kad žmonėms rudeniškos spalvos patinka labiau, kai šių spalvų padaugėja jų aplinkoje. Kitaip tariant, spalvų pomėgiai keičiasi pagal metų laikus. Grįžtant prie aprangos spalvų, kai kurie žmonės galbūt nori tapatintis su natūraliu gamtos drabužiu. Medžiai gelsvėja – mūsų drabužių spalvos rudėja, dienos tamsėja – prie jų prisitaikome ir mes. Galbūt taip – per aprangos spalvas – žmonės siekia harmonizuotis su aplinka, tarsi susilieti su ja. Natūralu, kad pavasarį, kai atbunda gamta, ir žmonės užsimano ryškesnių spalvų.

Ar spalvos gali šildyti ir šaldyti? Hmm… Čia galbūt padėtų tyrimai architektūros srityje.

– Minėjote, kad vaikystėje lankėte dailės mokyklą. Tuomet turite žinoti, kad dailininkų terminų žodynas skiria šaltas ir šiltas spalvas. Tiriant spalvų ir emocijų asociacijas, aiškėja, kad mėlyna – viena pozityviausių spalvų, kad ji yra visko, kas mūsų aplinkoje tyra ir teigiama, atspindys. Tai kaip čia yra iš tiesų: mėlyna – teigiama, bet šalta? Negi spalvos gali šildyti ir šaldyti?

– Manyčiau, kad tai, ką dailininkai vadina šaltomis ir šiltomis spalvomis, yra labai glaudžiai susiję su konkrečiomis asociacijomis. Tarkim, ugnies ir ledo. Raudona, oranžinė, geltona ir panašūs tonai ne tik dailininkams asocijuojasi su ugnimi, šiluma. Mėlyna, žydra ir kitos panašios spalvos – su ledu, žiema, ir šalčiu. Jei šie terminai pritaikomi kitoms reikšmėms, pavyzdžiui, kalbant apie emocijas, tuomet juos naudojame metaforiškai – perkeltine prasme. O kas yra šilta ir šalta emocija? (Juokiasi.) Ar teigiamos emocijos yra šiltos, o neigiamos šaltos? O galbūt šiltos emocijos yra suteikiančios energijos, o šaltos – raminančios? Priklausomai nuo jūsų atsakymų į šiuos klausimus, galėčiau pakomentuoti apie spalvų asociacijas. Jei kalbame apie teigiamas ir neigiamas spalvas, šviesios ir ryškios spalvos dažnai siejamos su teigiamomis emocijomis, o tamsios spalvos, tokios kaip juoda, ruda ir pilka, – su neigiamomis. Jei kalbame apie energijos suteikiančias spalvas, tuomet daugiausia energijos suteikianti spalva būtų raudona, nes ji asocijuojama su stipriomis emocijomis (meilė, aistra, neapykanta, pyktis), o mėlyna būtų raminanti spalva, nes ją asocijuojame su palengvėjimu, nusiraminimu ir pasitenkinimu.

Ar spalvos gali šildyti ir šaldyti? Hmm… Čia galbūt padėtų tyrimai architektūros srityje. Šis klausimas gana svarbus iš praktinės pusės. Jei mes galėtume išsidažyti sienas šildančiomis ar šaldančiomis spalvomis, galbūt sutaupytume šildymui žiemą ir kondicionieriams vasarą? Iš tiesų mūsų kaimyninis Šveicarijos federalinis politechnikos universitetas Lozanoje bandė atsakyti į šį klausimą atlikdamas panašų tyrimą. Kolegos uždėjo ant langų filtrus, dėl kurių kambarys tapdavo oranžinis arba melsvas. Žmogus, patekęs į tokią erdvę, turėjo nusakyti, kaip jaučiasi, ir maždaug nuspėti kambario temperatūrą. Kokią jie padarė išvadą? Kad minėtos spalvos veikia mūsų psichologinį šilumos suvokimą.

Kai dalyviai buvo mėlynajame kambaryje, jie jautėsi šalčiau ir nejaukiau, lyginant su įprastiniu kambariu be jokių langų filtrų. Jie taip pat jautėsi šalčiau ir nejaukiau, lyginant su oranžiniu kambariu, bet temperatūros pojūtis buvo vienodas įprastiniame ir oranžiniame kambaryje. Įdomiausia, kad iš fiziologinės pusės nebuvo pastebėta jokio pokyčio. Kitaip sakant, dalyvių temperatūra, būnant skirtinguose kambariuose, nei pakilo, nei nukrito. Peršasi išvada, kad spalvos greitu laiku nesutaupys šildymui, bet galbūt padės vasaromis pasijusti vėsiau, bent jau psichologiškai. Iš tiesų mūsų mintys valdo mūsų gyvenimus, o panašūs tyrimai paaiškina, kodėl skirtingų šalių žmonės renkasi skirtingas spalvas savo būstui.

– Dar vienas įdomus jūsų tyrimų atradimas – sąsajos tarp spalvų ir žmogaus asmenybės tipų. Rašote, kad bandymas sieti spalvas su asmenybės bruožais – vienas iš daugybės mitų, kurių pilna žurnaluose.

– Tai mūsų pats naujausias tyrimas, kurį šiuo metu ruošiame publikacijai moksliniame žurnale. Šitas mūsų tyrimas buvo paremtas idėja, kad žmogaus mėgstamiausia spalva gali pasufleruoti jo charakterio bruožus. Pasakyk kokią spalvą mėgsti, o aš pasakysiu, kas tu esi (juokiasi). Sutikite, tokių ir panašių testukų labai daug įvairiuose laisvalaikio žurnaluose. Mes surinkome dažniausiai pasitaikančius būdo bruožus kiekvienai spalvai, ir palyginome šias idėjas su moksliniais duomenimis. Mūsų tyrime dalyvavę žmonės užpildė plačiai naudojamą asmenybės bruožų klausimyną, kuris suteikė žinių apie jų charakterį, ir įvardijo savo mėgstamiausią spalvą. Atlikę įvairias statistines analizes, neradome jokio ryšio tarp mėgstamiausios spalvos ir jų charakterio savybių. Galiu tik pakartoti, kad jei norime apibūdinti žmogų spalvomis, turime traktuoti tai kaip žaidimą ir kalbėti metaforomis.

Nepaisant šito tyrimo, žmonės dažnai mano, kad aplinkinių apranga atskleidžia informacijos apie jų charakterį. Kitos mokslinės grupės tyrime eksperimento dalyviai matė nuotraukas, kuriose tie patys žmonės buvo apsirengę arba labai ryškiai, arba pilkšvesnių spalvų drabužiais. Apklaustieji žmones su ryškesne apranga vadino  ekstravertiškesniais, atviresniais pasauliui nei tuos, kurie buvo apsirengę prislopintų spalvų drabužiais. Išvada peršasi tokia, kad, žvelgdami į spalvas, mes susidarome kažkokį įspūdį apie žmogų, bet ar jis tiesiogiai susijęs su žmogaus asmenybe, lieka didelis klausimas.

– Ar egzistuoja vyriškos ir moteriškos spalvos? Turiu omeny tai, kad keistokai atrodo vyrai, pasipuošę švelniai rožinės spalvos marškiniais… Nors šiais laikais maišosi lytys, maišosi ir spalvos.

– Vakarų kultūroje rožinė spalva yra mergaitiškumo simbolis. Manau, ji labiau simbolizuoja vaikiškumą nei moteriškumą, todėl nemažai suaugusių moterų nemėgsta šios spalvos, nenori būti tapatinamos su silpnąja lytimi. Mėlyna spalva dažnai naudojama simbolizuoti berniukus, bet ši reikšmė aiški tik tuomet, kai mėlyna pateikiama kartu su rožine. Viena pati mėlyna spalva nėra vyriškumo simbolis. Tiek vyrai, tiek moterys, berniukai ir mergaitės mėgsta šią spalvą. Žinoma, rožinės ir mėlynos spalvų stereotipai susiformavę mūsų kultūroje gana neseniai, ne daugiau kaip prieš 100 metų, todėl tikrai gali keistis. Manau, kad vyrai, dėvintys rožinius drabužius, yra drąsūs, jie griauna įsigalėjusias normas. Keičiant spalvų paletę, keičiasi ir kiti lyčių stereotipai, didėja lyčių lygybė.

– Sakote, kad spalvos visose šalyse yra tarsi universali kalba, galinti perteikti tam tikras emocijas geriau nei žodžiai. Padarykime tokį žodinį eksperimentą, kuriame dalyvautų jūsų draugai iš skirtingų šalių. Jie turėtų eiti į vestuves, į svarbų darbo pokalbį ir į laidotuves apsirengę tam tikros spalvos drabužiais. Kokios?

– Atlikdama trumpąjį eksperimentą paklausiau draugių iš Kolumbijos, Namibijos, Kenijos ir Šveicarijos nuomonės. Viena kolumbietė į draugų vestuves rengtųsi bet kaip, tik jau ne baltai. Kita kolumbietė rinktųsi spalvas, priklausomai nuo oro temperatūros. Šiltuoju metu dėvėtų šviesių spalvų, o šaltuoju metu – tamsesnių spalvų drabužius, bet tik ne juodos. Namibietė puoštųsi bet kuria spalva, tik jau ne balta ar juoda. Kenijos atstovė dėvėtų ryškias spalvas, o dviejų šveicarių nuomonė šiuo klausimu išsiskyrė. Viena rinktųsi mėlyną, rožinę, violetinę, tik jau ne baltą ar raudoną. O kita dėvėtų kažką pastelinio ir netamsaus. Jei paklaustumėte manęs, aš siūlyčiau rinktis mėgstamas spalvas, tas, kurios tinka ir patinka. Galbūt tikrai nevertėtų dėvėti baltos, kad savo spalvomis nekonkuruotumėte su nuotaka.

Į svarbų darbo pokalbį kolumbietės eitų apsirengusios neutralių spalvų (baltos, mėlynos, smėlinės, pastelinės) drabužiais. Viena iš kolumbiečių vengtų rožinės, raudonos, geltonos ir juodos, o kita kolumbietė visgi rinktųsi ir juodos spalvos drabužius. Namibietė sakė, kad rengtųsi bet ką, kas jai patinka. Kenietė dėvėtų tamsių spalvų (rudos, pilkos, juodos) drabužiais, o šveicarės puoštųsi baltai arba tamsiai mėlynai ir pilkai, juodai, violetinės ar net raudonos spalvų drabužiais. Kodėl raudonai? Nes teko skaityti, kad raudona suteikia energijos ir sudaro gerą įspūdį. Mano nuomone, niekada neprašausite, jei eidama į darbo pokalbį pasipuošite mėgstamos spalvos drabužiu, su kuriuo jaučiatės gerai.

Manoma, kad mėlyną taip mėgstame todėl, kad ji yra giedro dangaus, švaraus vandens spalva.

Visos mano eksperimento dalyvės sakė, kad į artimo žmogaus laidotuves eitų apsirengusios tik juodai. Šveicarės dar paminėjo, kad gerai jaustųsi ir apsirengusios kitomis, bet būtinai tamsiomis spalvomis. Kenietė kartais rinktųsi ir baltą. Ši spalva yra populiari per laidotuves ir kitose šalyse – Kinijoje, Japonijoje, Indijoje. Skirtingos spalvos simbolizuoja ir skirtingą mirties suvokimą. Vakaruose – tai liūdesys, žmogaus netektis, visa ko pabaiga, ir šias emocijas pabrėžia juoda spalva. Rytų kultūrose žmogaus mirtis suvokiama kitaip – tai išėjimas į kitą gyvenimą, reinkarnacija, nauja pradžia. Tai pabrėžia balta spalva, kuri simbolizuoja nusiraminimą ir atsinaujinimą.

Taigi, šis trumpasis tyrimas parodė, kad draugės, gyvenančios skirtingose šalyse, visgi renkasi panašias spalvas toms pačioms progoms. Aprangos spalvų skirtumai išryškėja tarp žmonių dėl jų asmenybių skirtumo, skirtingų spalvų pomėgių, amžiaus skirtumo ir pan., bet nebūtinai dėl kultūrinių skirtumų.

– Daugybė stereotipų apie spalvas, kuriais tikime, nepasitvirtina. Dauguma teiginių apie spalvų psichologiją nėra niekuo paremti arba labai mažai ištyrinėti. Ar jums asmeniškai teko sugriauti kokį nors stereotipą apie kokią nors spalvą?

– Tokia spalva man tapo mėlyna. Kai kuriems mėlyna yra liūdesio spalva. Anglų kalboje yra net metafora "feeling blue", kuri išreiškia liūdesį, o galbūt melancholiją. Tačiau, tiriant spalvų ir emocijų asociacijas, paaiškėjo, kad mėlyna laikoma viena pozityviausių spalvų. Kad ir kaip būtų keista, tai daugelio žmonių mėgstamiausia spalva. Manoma, kad mėlyną taip mėgstame todėl, kad ji yra giedro dangaus, švaraus vandens spalva. Viso, kas mūsų gamtoje, aplinkoje tyra ir teigiama. Mūsų tyrimai parodė, kad juoda ir pilka labiau nei mėlyna yra liūdesio spalvos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Senuks

Senuks portretas
Kas finansavo mokslus?

Pensininkai

Pensininkai  portretas
Atvykom į pasaulį

pensininkė

pensininkė portretas
TOKIEM GAL IR GEDULO SPALVA KITOKIA
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių