Psichoterapeutė: šeimoje demokratija vargu ar gali vyrauti

– Vaikams labai sunku suprasti suaugusiųjų, ypač tėvų, santykius. Tai labai asmeniška ir norisi naudos sau. Kiekvienas vaikas svajoja, kad jo tėtis ir mama gyventų kartu su juo ir visi būtų laimingi. Net tada, kai tėvų santykiai visiškai pašliję ir bendras jų gyvenimas atrodo neįmanomas. Vaikams labai sunku suprasti, ką reiškia susipykti ir kitą dieną vėl susitaikyti, nors tai dažnai būna suaugusių gyvenime. Taip pat jiems sunku suprasti, kodėl tėtis savaitei ar kelioms išeina gyventi atskirai, bet vėliau grįžta ir šeima gyvena lyg nieko nebūtų buvę. Jiems sunku suvokti, ką reiškia, kad šeima lyg ir darni, bet tėtis išeina pas „kažkokią tetą“ ir vėliau grįžta iš jos.

Savo praktikoje esu susidūrusi, kai vaikas, kuris, atrodytų, turi visai kitų rūpesčių, atėjęs pasakoja, kad sužinojo, jog tėtis turi draugę, o mama apie tai nežino. Vaiką drasko labai stiprūs jausmai. Jis lyg ir pyksta ant tėčio, bet nori, kad ir vėl visi būtų kartu. Būna, kad tėvai vaiką panaudoja kaip tarpininką – žinai, nesakyk mamai, kur aš ateinu arba kad buvo atėjusi „teta“, ir atvirkščiai. Tokie dalykai vaiką užgriūva lyg sniego lavina. Rekomenduojama apie skyrybas vaikui pasakyti tada, kai priimtas galutinis sprendimas, nes tai, kad tėvai pykstasi, taikosi, skiriasi ir vėl nebesiskiria, vaikui nėra aiškiai suprantama.

– Ne itin geras tėvų ir vaikų draugystės aspektas – vaikai tampa tarsi kempinėmis, kurios sugeria tėvų emocijas. Kita labai įdomi priežastis, kodėl tėvai nori susidraugauti su savo vaikais, yra noras juos kontroliuoti. Tarkime, vienas iš tėvų sako vaikui – vienas nuo kito mes neturime paslapčių, papasakok, kada vartojai alkoholį, ką veiksi šį vakarą, ar buvai visose pamokose. Ką apie tai manote?

– Jeigu vaikas išsipasakoja, kyla klausimas, ką su ta informacija daryti. Pavyzdžiui, vaikas sąžiningai pasakė, kad vakar išgėrė alaus. Tad ką daryti tėvams? Nubausti, nes jis tuo atvirai pasidalino, ar sakyti – gerai, tau buvo skanu, tad nusipirkime dar alaus, išgersime kartu, nors tam vaikui yra 15 metų, todėl vartoti alkoholį jam draudžia įstatymai. Prieš klausinėjant tokių dalykų reikėtų pagalvoti, ar bus lengva, jei sužinosime kažką, kas mus skaudins, nuo ko pasijusim nesmagiai, ir ką tokiu atveju reikės daryti.

Esu susidūrusi su situacijomis, kad mama sutvarko savo paauglių dukterų ar sūnų kambarius ir ten randa kokių nors provokuojančių nuotraukų, niūrių piešinių arba paskaito dienoraštį ir pasibaisi tuo, ką perskaitė. Tada mama ateina pas mane ir sako nežinanti ką daryti, nes, jei sužinotų dukra arba sūnus, būtų dar blogiau. Todėl suaugusiam nėra lengva būti savo vaiko draugu. 15-mečiai tarpusavyje gali pasikalbėti, kad nebenori gyventi, norėtų žudytis, bet kaip jaustis mamai, kai ji apie tai sužino iš savo vaiko?

– Teko skaityti vieno psichologijos profesoriaus mintį, kad buvimas vaiko geriausiu draugu yra ne kas kita, kaip vaiko lepinimas. Jis žalingas, nes būdami geriausiais draugais tėvai nuperka vaikui daugiau, nei jam reikia. Vaikas neišmoksta elgtis su pinigais ir prisitaikyti visuomenėje, gali tapti tinginiu ir egoistu. Kai kurie vaikai patys sako, kad jie norėtų mamos, kuri lieptų ruošti pamokas, savaitgalį praleisti namuose, o ne kiekvieną užgaidą pildančios draugės. Kaip sužinoti, ko iš mūsų nori vaikai?

–Tėvai dažnai nori, kad vaikai įgyvendintų jų pačių senas svajones. Pavyzdžiui, kad dukra būtų balerina, o sūnus grotų pianinu, nes tai buvo močiutės svajonė. Nėra lengva suvokti, ar mes, suaugę, geriau žinome už pačius vaikus. Jei pažvelgtume į vaikų raidą, pamatytume, kad kai vaikas yra kūdikis, visi jo poreikiai turi būti patenkinti čia ir dabar. Kai jis paauga, atsiranda galimybė palaukti kokias 10, 15 ar 20 minučių, kol mama atneš košę. Vėliau vaikas ir valandą gali palaukti pietų. Su amžiumi ilgėja gebėjimas laukti ir suvokimas, kad yra dalykų, kurių negaliu gauti čia ir dabar.

Mes, suaugę, žinome, kad yra dalykų, kuriuos būtina daryti. Pavyzdžiui, reikia skalbti drabužius, praustis ar valytis dantis. To išmokti turi ir vaikas  (kartais per skausmingą patirtį). Kartais to gali išmokyti suaugę. Yra dalykų, kuriuos tėvai žino geriau. Kai tenka dirbti su jaunais žmonėmis, ką tik įžengusiais į paauglystę ir šiek tiek vyresniais, dažnas jų klausimas būna – nenoriu mokytis, nenoriu dirbti, bet nežinau ką daryti? Bėda, jei net aštuonių klasių nebaigęs vaikas visą dieną gulės ar žais kompiuteriu. Bandome jį įtikinti, paaiškinti, kad jis bent jau baigtų aštuonias klases ir paskui įgytų profesiją. Yra dalykų, kurių vaikai nežino geriau už mus.

– Ką apie pačius tėvus sako jų noras prisirišti savo paauglius ar dar jaunesnius vaikus?

– Jei tėvai visaip bando būti vaikų draugais, tai dar nereiškia, kad vaikai tuo džiaugiasi. Kartais jie nori atsiskirti nuo tėvų, ypač paauglystėje. Tėvai nori būti geri savo vaikams, todėl jiems sunku brėžti ribas, nes tada jie lyg ir nebūtų geri tėvai, o vaikas būtų piktas ir nepatenkintas.

Kai kuriems žmonėms labai sunku būti su tuo, kad kitas žmogus juo nepatenkintas. Tėvams labai svarbūs santykiai su vaikais. Daugelis jų galvoja – jei susipyksime, galbūt jį prarasiu visam laikui – todėl tėvai stengiasi kuo labiau prisitaikyti ir būti kuo geresni draugai. Dar gali būti tėčio arba mamos noras išlikti jaunu. Mama mato, kaip rengiasi paauglė dukra. Nors mama jau senstelėjusi, ji galvoja, kad ir pati gali stengtis atrodyti jaunesnė.

– LRT radijo klausytoja Danutė domisi, kaip vertinate tai, kad vaikai į tėvus kreipiasi vardais?

– Viskas priklauso nuo to, kaip šeima nusprendžia ir kaip jiems patinka. Jei tėvams viskas atrodo gerai, kodėl ne? Galbūt ponia Danutė kalba apie savo vaikus ir anūkus ir nori, kad į ją kreiptųsi „močiūte“ ar „močiute Danute“, bet, jei tėvams patinka kitaip, tai yra jų sprendimas.

– Ar tai nerodo šiokios tokios nepagarbos?

– Pagarba – labai sąlyginis dalykas. Mes visi prisiminsime (pati iš mokyklos laikų prisimenu), kad kai kurie mokytojai reikalavo, kad visi klasėje sėdėtų tyliai ir atsistotų jiems įėjus. Vargu ar tai reiškia didesnę pagarbą. Į žmogų galite kreiptis „jūs“, bet apie jį galvoti ne itin gerai. Galite kreiptis „tu“ ir labai gerbti tą žmogų.

– Įprastas stereotipinis XX a. pradžios lietuviškos šeimos vaizdas – nėra didelio emocinio ryšio tarp tėvų ir vaikų, į pirmuosius kreipiamasi „jūs“, netgi yra pagarbi baimė. O šiais laikais kalbama apie betarpiškumą, paslapčių neturėjimą. Ar galima sakyti, kad draugystė, šilti santykiai yra vaidmenų vaikų ir tėvų santykiuose nutrynimas. Ar tai yra šiuolaikinė mada, kai jauni tėvai į vaikus žiūri kaip į asmenybes?