Psichologė: vaikai neturėtų žiūrėti „Squid Game“, bet ką daryti, jeigu jie jau matė?

Seriale veikėjai rungtyniauja žaisdami įvairius vaikiškus žaidimus. Žaidimą pralaimėję  veikėjai yra nužudomi. Taigi „Squid Game“ yra tikrai ne vaikų auditorijai skirtas serialas. Bet tai nereiškia, kad vaikai šio serialo nežino ar nėra matę. Net jei vaikas nematė nei vieno serialo epizodo, socialiniuose tinkluose, tarkim, „Tik-Tok“ galima lengvai rasti kitų žmonių, kopijuojančių „Squid Game“ serialo epizodus,  variantų. Anot psichologės Virginijos Rekienės, tai reiškia, kad vaikai gali tarpusavyje kalbėtis apie serialą ir gali seriale matytus žaidimo elementus perkelti į žaidimo aikštelę.

Kaip reaguoti, jei vaikai žaidžia „Squid Game“? Ir koks yra geriausias būdas kalbėtis su savo vaikais apie „Squid Game“?

Anot psichologės, kalbantis su vaiku svarbiausia yra mūsų suaugusiųjų reakcijos – kaip mes kalbamės su vaiku.  Kalbėkimės su smalsumu, jautrumu, noru klausytis ir noru suprasti. Stenkimės vaikams nepriekaištauti ( „kodėl taip padarei“) ir nemoralizuoti („blogai, kad…“). Svarbu sukurti saugumo atmosferą, juk tokio pokalbio tikslas, kad vaikai suaugusiuosius suvoktų kaip pagalbos šaltinį, dalintųsi su mumis savo jausmais ir mintimis, o tai įmanoma tik saugioje aplinkoje.

Kaip pradėti pokalbį su vaiku? Anot V. Rekienės, labai paprastai ir natūraliai, pavyzdžiui: „Pastaruoju metu labai daug kalbama apie tą naują serialą „Squid Game“. Papasakok man, o ką tu apie tai girdėjai“ . Tokiu būdu suprasite, kaip, ko ir kiek vaikas jau žino. Tokio pobūdžio pokalbis atlieka funkciją „kalbėk ir blokuok [žiūrėjimą]“,  o ne „kalbėk ir skatink [žiūrėjimą]“.

Taip pat svarbu suprasti, ką vaikas galvoja ir kaip jis jaučiasi. Šiuos dalykus sužinosime užduodami klausimus: „Ką tu manai apie serialą / susidomėjimą juo / kad kiti vaikai žaidžia, kad tu žaidi ir pan.?“, “Kaip tu jautiesi dėl to, ką matei, girdėjai, kalbėjot ar darot ir pan.?“

Būtinai pakalbėkite apie tai, kaip mes visuomenėje (klasėje, šeimoje) elgiamės vieni su kitais (draugiškai, pagarbiai, empatiškai ir pan.). Pasikalbėkite, kaip yra priimtina elgtis su kitais, kai žaidžiame žaidimus. Labai geras pavyzdys, kad per sporto rungtynes žaidimo dalyviai, kurie nusižengia žaidimo taisyklėms (stumdosi, mušasi ir kitokiomis nepagarbiomis formomis bando laimėti), yra laikinai arba visam laikui šalinami iš žaidimo.

Anot psichologės, būtu puiku, jei su vaikais pasikalbėtumėte apie tai, kas yra serialas, filmas, kuo jis skiriasi nuo realaus pasaulio. Pasikalbėkite apie tai, kas yra grimas, filmo dekoracijos. Galite parodyti vaizdus iš filmavimo aikštelės, aktorių nuotraukas realiame gyvenime. Tokiu būdu padėsime vaikams suprasti kas yra realybė ir kas yra meninės priemonės, kurių būdų kažkas paryškinama, išskiriama, akcentuojama. Svarbu kalbėti, kad serialas, filmas, žaidimas nėra realybė, nors atrodo ir labai realistiškai.

Tėvams taip pat svarbu vaikui aiškiai įvardinti, kad serialas gali žmonėms, o ypač vaikams, sukelti ir labai nemalonius jausmus. „Suprantu, kad tai, ką tu matei, girdėjai ar darei tau gali kelti baimės jausmą, tau gali būti neramu ir nesmagu, aš visada pasirengęs tau padėti“. Turėkime mintyje, kad vaikas gali ne visada jaustis patogiai įvardindamas mums, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi (pvz., bijau, nerimauju), nes galbūt iš savo bendraamžių vaikas girdi visiškai priešingas idėjas (pvz., tai pats geriausias ir smagiausias dalykas).