Piešiniuose kalba mūsų pasąmonė

Kas aš esu? Dešimt žodžių ir tai apibūdinantis piešinys. Bendradarbiavimo centre ,,Talent Garden Kaunas" dailės terapijos užsiėmime keliolika žmonių analizavo save per piešinius.

Piešinys – tarsi vidinis kompasas

,,Dailės terapija skiriama ir sveikiems žmonėms, norintiems save pažinti, ir vaikams su psichine bei fizine negalia, – aiškino meno terapijos ir geštaltpsichologijos konsultantė Irena Bulotienė. – Čia susirinko sveiki žmonės, kurie nori atrasti vidinius resursus, įvardinti tai, ko nežinome, analizuoti save, nes piešinys – mūsų pasąmonė."

Per dailės terapijos pratybas išgyvenimai paverčiami piešiniais. Pratybų metu svarbiausia ne piešimo technika, ne rezultatas, o tai, kas piešiant yra išgyvenama. Piešinys prabyla išraiškinga linijų, spalvų, figūrų kalba. Piešinyje viskas turi prasmę. Piešinys – tarsi vidinis kompasas, nurodantis teisingą kryptį žengiant pirmyn.

,,Neretai mes kalbame vienus dalykus, tačiau piešinys su žodžiais  nesutampa, o dailės terapija – ieškojimas – tarsi jungiamoji grandis, – teigė I.Bulotienė ir pateikė pavyzdį. – Moteris turi daug baimių – aukščio baimė, baimė, kad paliks vyras. Piešinys kalba forma, spalvomis, linijomis, simboliais. Autorius komentuoja nupieštas baimes, tačiau grupėje susirinkusiems žmonės tai nekelia baimės, nes piešinio formos gražios, spalvos šviesios. Moteris prisipažįsta, kad baimes ji išpūtė, o vėliau jų nejaučia, nes palieka baimę piešinyje."

Pasakoja spalvos

Dailės terapijoje vyksta ir piešimas porose: vienas žmogus piešia su kito ranka. Po to analizuojama, kas valdė ranką, ar lengvai vienas kitam pakluso, kas vadovaujantis, kas prisitaikantis, kas piešiniui siūlė idėją, spalvas.

,,Po tokių terapijų aiškėja, kad vienam geriau dirbti vadovaujantį darbą, kitam – būti vykdytoju, nes vadovaudamas jis kankintųsi, – aiškino meno terapijos konsultantė. – Žmonės piešia ir savo jausmus – meilę, netektį, sielvartą, džiaugsmą. Kartais piešinys pasako, kad nerimas piešiamas džiaugsmingai, o laimė – tamsiomis, niūriomis, suraizgytomis linijomis. Ji – nesuvokta, jos piešinio autoriui trūksta, arba sau neleidžia džiaugtis."

Įtakos turi ir spalvos: apelsininė dailės terapijoje – socializacijos spalva, geltona – šviesos, mėlyna – ramybės, raudona gali būti ir aistra, ir baimė, ir meilė, ir deginantis dalykas.

,,Jei kažkas pernelyg smarkiai dominuoja – to mumyse per daug, jei pernelyg smulkių detalių – žmogus gali būti pasimetęs smulkmenose, jei dominuoja viena figūra, kažką labai norime išskirti, jei raizgalynė spalvose – žmogus taip gali jaustis ir savo jausmuose", – kalbėjo I.Bulotienė.

Ar pasirengę keistis?

Vaikai save dažnai apibūdina paprastai ir nuoširdžiai: saulė, mergaitė, gėlytė. Jaunimas – konkrečiau, paprasčiau: gražus, lieknas, studentas. Vyresni, daugiau nei 40 metų amžiaus – giliau: mama, šviesos nešėja, rūpestingoji, o vyriausieji dar giliau ir net globaliau: taikos nešėja ar pasaulio lygintojas.

Dailės terapijos užsiėmime susirinkę įvairaus amžiaus žmonės analizavo, kaip priima save, kaip komunikuoja jų sąmonė ir pasąmonė: apie save rašome sąmoningai, tačiau piešinys visą laiką kyla iš pasąmonės.

,,Net jei žinosime, kaip piešti, paskutiniu brūkšniu, paskutiniu potėpiu, nupiešime taip, kaip diktuoja mūsų pasąmonė, – įsitikinusi Irena, prieš terapijos kursą parengusi akrilo dažus, teptukus, menteles, vokelius. – Čia nereikia mokėti piešti. Visi piešiniai – pavykę, vertingi ir kalba labai daug."

Apdžiūvus akrilui ir po analizės žmogus gali piešti toliau, keisti piešinį. Tai dažnai parodo, ar žmogus pasirengęs kažką keisti savo gyvenime.

,,Pavyzdžiui, nupiešia saulę ir po analizės, aptarimo nusprendi, kad nori nupiešti spindulius, – aiškino Irena. – Pasiūlai padaryt ir jei žmogus sako ,,ai, kitą kartą", dažnai tai reiškia, kad jis dar nepasirengęs keisti. O neretai po dailės terapijos vyksta pokyčiai."

,,Dažnai piešinys kalba ne tik apie problemas ir labai baisius dalykus, – pastebėjo I.Bulotienė. – Dažnai piešinys kalba ir gražius, džiaugsmingus, nuostabius dalykus, kurių mes nepriimame."