Tik kūnai, bet ne žmonės

Pasak psichologės Godos Romaitės, tikriausiai kiekvienoje šeimoje esama įvairių priežasčių, dėl kurių vis rečiau susėdama pavalgyti kartu, tačiau bene dažniausia problema – laiko trūkumas ir skirtingas šeimos narių laiko planavimas ar dienos užimtumas.

Taip pat labai svarbus aspektas – intensyvus technologijų naudojimas, kuris ne tik atima gyvo kontakto ar bendravimo laiką, bet ir skatina žmonių atsiskyrimą ir vienišumą.

„Jeigu stebėtume restoranuose valgančias šeimas, gana dažnai pamatytume, kad tiek tėvai, tiek šalia sėdintys vaikai įnirtingai naršo socialiniuose tinkluose, tvarko darbo reikalus ar žaidžia žaidimus. Šeima tarsi sėdi kartu, prie vieno stalo, galbūt net valgo, tačiau ar tikrai nesijaučia vieniši? Gal čia ir dingsta valgymo kartu prasmė ir nejučia visi tiesiog valgo atskirai, savo erdvėse“, – pastebi psichologė.

Tokios akimirkos, kai nėra nei pokalbių, nei akių kontakto, nei bendros patirties, pasak G. Romaitės, lemia nutolimą, kuris ilgainiui gali tapti nuolatiniu santykių fonu.

Žala: ekranai – didžiausias gyvo bendravimo vagis. / stock.adobe.com nuotr.

Daugiau nei maistas

Anot G. Romaitės, valgymas šeimoje nuo seno turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Tai buvo socialinis reiškinys, ritualas, kuriame svarbus ne tik maistas, bet ir bendravimas, emocinio ryšio palaikymas, vertybių, moralinių normų perdavimas.

„Jeigu kalbėtume apie vaikus, augančius šeimoje, kurioje visi yra atsiriboję vienas nuo kito ir stokoja bendravimo, dažnu atveju matytume vaikų vienišumą ir nesaugumą. Tiek vienišumas, tiek nesaugumas, atsiradęs artimiausioje vaiko aplinkoje, gali sukelti sunkumų kuriant santykius mokykloje su suaugusiais ar su bendraamžiais. Atsiradus šiems sunkumams, vaikai neretai pradeda jausti nerimą, nes paprasčiausiai nežino, kaip kurti naują santykį, bijo nesulaukti atsako ir dėmesio, panašiai kaip jo negauna šeimoje“, – teigia psichologė.

Ji priduria, kad gali pasitaikyti atvejų, kai vaikai pradeda maištauti, netinkamai elgtis – vien tam, kad suaugusieji šeimos nariai pagaliau atkreiptų į juos dėmesį, kartu leistų laiką, valgytų prie bendro stalo.

Pasak psichologės, šias įžvalgas patvirtina ir tyrimai – reguliarus valgymas kartu visai šeimai yra naudingas tiek vaikams, tiek tėvams. Valgymas kartu turi teigiamą poveikį vaiko vystymuisi, yra susijęs su mažesniu piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, mažina depresijos ir valgymo sutrikimų riziką, tokių šeimų vaikai pasižymi aukštesniu savęs vertinimu ir geresniais akademiniais pasiekimais. Pabrėžiamas ir stipresnis šeimos ryšys, nes bendravimas prie stalo skatina atvirumą, pasitikėjimą.

Valgymas kartu turėtų būti ne tik kasdienė veikla, bet ir savotiškas šeimos ritualas – tradicija, kurioje svarbiausia yra buvimas kartu.

Nuo šaknų – iki šių dienų

Nors šiuolaikinis gyvenimo tempas diktuoja savas taisykles, tradicijos gali atgimti naujais būdais. Vienas jų – duona. Šis kasdienis, bet prasmingas produktas gali tapti ne tik stalo dalimi, bet ir simboline jungtimi tarp kartų, vertybių ir šiuolaikinio gyvenimo būdo.

Tamsi ruginė duona nuo seno yra lietuviško identiteto dalis. Ji siejama su pagarba, dosnumu, net sakralumu – duona būdavo laiminama, ji naudojama atsisveikinant, palydint į keliones. Ji ir dabar simbolizuoja kartų susijungimą, vertybes, pagarbą jos gaminimo procesui.

Psichologė G. Romaitė pabrėžia, kad šeimos ryšys stiprėja ne per vieną vakarienę – tai ilgalaikis procesas, kurį būtina sąmoningai puoselėti. Ji siūlo bent kelis kartus per savaitę planuoti bendrus valgymus – ne kaip formalų susėdimą, o kaip ritualą.

„Valgymas kartu turėtų būti ne tik kasdienė veikla, bet ir savotiškas šeimos ritualas – tradicija, kurioje svarbiausia yra buvimas kartu. Tai neapsiriboja vien maisto vartojimu – tai laikas bendravimui, dalijimuisi dienos įspūdžiais, o kartais – ir tylos akimirkomis, kurios išreiškia tarpusavio supratimą ir artumą“, – sako G. Romaitė.