Mokykloje – be streso: svarbiausia nespausti savęs ir vaiko

– Ne­re­tai, kai vai­kas ga­li veik­ti bet ką, jis ima­si iš­ma­nio­jo te­le­fo­no, plan­še­tės, kom­piu­te­rio. Kaip jį at­plėš­ti nuo vi­sų mo­bi­lių­jų įren­gi­nių?

– Čia rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į sa­vo in­ter­ne­to nau­do­ji­mo įpro­čius. Kar­tais ir suau­gu­sie­ji per­ne­lyg pa­si­ne­ria į vir­tua­lų gy­ve­ni­mą, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad vai­kas, ma­ty­da­mas tė­tį ar ma­mą nuo­la­tos mai­gančius te­le­fo­ną, plan­še­ti­nį kom­piu­te­rį ar ki­tą prie­tai­są, iš­moks­ta, kad tai yra nor­ma­lus, tin­ka­mas ir kar­tu la­bai links­mas lai­ko lei­di­mo bū­das, ku­ria­me tiek daug ne­ma­ty­tų da­ly­kų.

Jei vai­kui ne­la­bai se­ka­si so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, jis ne­mo­ka tęs­ti drau­gys­tės, sun­kiai ge­ba drau­giš­kai žais­ti su ki­tais vai­kais, jis ga­li dar la­biau no­rė­ti pa­nir­ti į vir­tua­lų pa­sau­lį, kur ga­li bū­ti tuo, kuo no­ri, gau­ti pa­lai­ky­mą ir ap­do­va­no­ji­mus už ge­rą žai­di­mą, pa­si­da­ly­tą nuo­trau­ką ir kur ne­rei­kia prie nie­ko taiks­ty­tis. Ir tai  kaip už­bur­tas ra­tas. Kuo dau­giau vai­kas lai­ko pra­lei­džia in­ter­ne­te, tuo jam sun­kiau se­ka­si rea­liai bend­rau­ti, ir kuo jam pra­sčiau se­ka­si so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, tuo la­biau no­ri­si į vir­tua­lią erd­vę, kur daug leng­viau su­lauk­ti pri­pa­ži­ni­mo, dė­me­sio.

To­dėl, bū­da­mi tė­vai, tu­ri­me bū­ti bud­rūs ir nu­trauk­ti šį už­bur­tą ra­tą. Ma­no nuo­mo­ne, vai­kams bū­ti­na nu­sta­ty­ti žai­di­mų ir in­ter­ne­to nau­do­ji­mo­si li­mi­tą, nes ga­li­me ne­pa­jaus­ti, kaip vai­kas ta­po pri­klau­so­mas, kai nie­kas ne­be­do­mi­na, tik žai­di­mai, „You­Tu­be“ ir pan. Ži­no­ma, pra­dė­ki­me nuo sa­vęs. Jei pa­tys nar­šy­da­mi feis­bu­ke lie­pia­me vai­kui pa­dė­ti te­le­fo­ną, jam siun­čia­me klai­din­gą in­for­ma­ci­ją: aš ga­liu nau­do­tis te­le­fo­nu, nes man tai pa­tin­ka, o tu ne­ga­li, nes man tai ne­pa­tin­ka. To­kia in­for­ma­ci­ja vai­kui ga­li su­kel­ti pyk­tį ir no­rą prie­šin­tis, to­dėl ne­bū­tų keis­ta, kad vai­kas ta­da žais­tų pa­si­slė­pęs ir tie­siog ne­sup­ras­tų, ko­dėl rei­kia jū­sų klau­sy­ti, kai ro­do­te prie­šin­gą pa­vyz­dį.

Taip pat sa­vo pa­vyz­džiu tu­rė­tu­me ro­dy­ti, ko­kios ki­tos veik­los yra ne ma­žiau įdo­mios už žai­di­mus te­le­fo­ne. Vai­kai mo­ko­si iš to, ką ma­to, o ne iš to, ką mes jiems sa­ko­me. Ves­ki­mės vai­kus į gam­tą, žais­ki­me sta­lo žai­di­mus, leis­ki­me va­ka­rus ar sek­ma­die­nius be in­ter­ne­to ir kur­ki­me ri­tua­lus, kur ga­li­me pa­bū­ti kar­tu.

– Kaip ap­skri­tai au­gin­ti lai­min­gus vai­kus?

– Nė­ra vie­no tei­sin­go at­sa­ky­mo, kaip užau­gin­ti lai­min­gus vai­kus. Gal­būt to­kio tiks­lo ir ne­rei­kė­tų kel­ti, nes jis per daug ne­rea­lus. Ma­nau, gy­ve­ni­me mums rei­ka­lin­gi vi­si jaus­mai. Ver­čiau gal­vo­ki­me, kaip užau­gin­ti vai­kus, ku­rie bū­tų psi­cho­lo­giš­kai at­spa­rūs ir, su­si­dū­rę su sun­ku­mais, ge­bė­tų juos įveik­ti.

Ver­tė­tų su­pras­ti, kad vai­kai – mū­sų veid­ro­džiai. Jei mes rū­pin­si­mės sa­vi­mi, vai­kai ir­gi to iš­moks. Jei mo­kė­si­me džiaug­tis pa­sau­liu, vai­kai ir­gi džiaug­sis. Jei iš­mok­si­me nu­si­ra­min­ti pa­te­kę į su­dė­tin­gas si­tua­ci­jas, vai­kai ir­gi iš­moks. Jei pa­ro­dy­si­me, kaip su­klum­pa­me ir at­si­sto­ja­me, vai­kai ir­gi su­klu­pę at­si­stos. Ne­rei­ka­lau­ki­me iš vai­kų dau­giau, nei ga­li­me pa­tys. O mes tik­rai ne­sa­me vi­są pa­rą lai­min­gi.

Vis dėl­to jie yra at­ski­ros as­me­ny­bės ir sa­vo gy­ve­ni­mą nu­gy­ven­ti tu­rės pa­tys, tik pa­si­ti­kė­ki­me jais ir leis­ki­me mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų, su­klup­ti ir vėl at­si­sto­ti. Kai ži­nai, kad ga­li įveik­ti vis­ką, gy­ven­ti nė­ra taip bai­su, ir tik­rai ne­pri­va­lai vai­ky­tis idė­jos „tu­riu bū­ti lai­min­gas“.

– Kaip mes, suau­gu­sie­ji, ga­li­me su­ma­žin­ti stre­są, ne­ri­mą, ku­ris neiš­ven­gia­mai ky­la su­si­klos­čius kai ku­rioms si­tua­ci­joms?

– Ma­nau, kad, pa­ti­riant stre­są, rei­kė­tų sa­vęs pa­klaus­ti: ar aš ga­liu šiuo me­tu kaž­ką pa­da­ry­ti, kad si­tua­ci­ją pa­keis­čiau, ar ne? Nuo at­sa­ky­mo pri­klau­sys, ką da­ry­ti to­liau. Jei at­sa­ky­mas „taip“, rei­kė­tų orien­tuo­tis į pro­ble­mų spren­di­mą: pla­nuo­ti veik­las, svars­ty­ti apie ge­riau­sius pro­ble­mų spren­di­mo bū­dus, jiems pa­si­ruoš­ti. Jei si­tua­ci­ją ga­liu pa­keis­ti, ta­čiau jau­čiu, kad vie­nam per sun­ku, ver­tė­tų kreip­tis pa­gal­bos į tuos, ku­rie ga­li pa­dė­ti. Tai­gi, ga­lint si­tua­ci­ją pa­keis­ti, stre­so ener­gi­ją ver­tė­tų nu­kreip­ti tin­ka­ma pro­ble­mų spren­di­mo link­me.

Vis dėl­to, jei stre­są ke­lian­čios si­tua­ci­jos pa­keis­ti ne­ga­li­me, rei­kia elg­tis ki­taip. Pa­dė­ti ga­li emo­ci­nė iš­kro­va, pa­vyz­džiui, spor­tas, kū­ry­ba, ta­čiau ne iš­si­lie­ji­mas ant vai­kų ar su­tuok­ti­nio. Taip pat rei­kė­tų klaus­ti, jei si­tua­ci­jos da­bar ne­ga­liu pa­keis­ti, gal­būt ga­liu pa­keis­ti sa­vo emo­ci­nę bū­se­ną, są­mo­nin­gai už­sii­mant dė­me­sį nu­krei­pian­čia veik­la, po­mė­giu, sten­gian­tis ati­dė­ti pro­ble­mos spren­di­mą iki ta­da, kai ga­lė­siu tai pa­da­ry­ti.

Ne­di­de­lio stre­so bi­jo­ti ne­rei­kia, jis pa­de­da su­si­kon­cent­ruo­ti į tai, kas mums svar­bu. Na, o api­bend­ri­nus vis­kas gy­ve­ni­me yra lai­ki­na, tad, jei dėl kaž­ko ne­ri­mau­ja­te, at­si­min­ki­te, kad ir tai praeis.


Svar­bus am­žiaus tarps­nis

7–11 me­tų pe­rio­das le­mia, ar vai­kas bus pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, ar steng­sis, kad kaž­ko pa­siek­tų. To­kio am­žiaus vai­kas ei­na į mo­kyk­lą. Jei vai­kui su­da­ro­mos ga­li­my­bės kiek įma­no­ma daž­niau iš­gy­ven­ti sėk­mę, jis pa­ti­ki – jam pa­vyks. Svar­bu, kad vai­kas gau­tų įver­ti­ni­mą ne tik už ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą, bet ir už pa­stan­gas. Nuo to pri­klau­so, ar jis pa­ti­kės, kad ga­li daug. Su tuo su­si­jęs ir aukš­tas sa­vęs ver­ti­ni­mas ar­ba ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Jei vai­kas nuo­lat kri­ti­kuo­ja­mas, ne­su­si­for­muo­ja jo mo­ty­va­ci­ja mo­ky­tis, dė­ti pa­stan­gas. Jei gau­na tei­gia­mą įver­ti­ni­mą iš tė­vų ir mo­ky­to­jų, pa­ti­ki, kad jis ga­li.

Pra­di­nu­kų tė­vų pa­grin­di­nė už­duo­tis – su­da­ry­ti ga­li­my­bes, kad vai­kas at­skleis­tų sa­vo po­lin­kius, in­te­re­sus, ge­bė­ji­mus. Kad tė­vai už jį ne­gal­vo­tų, bet su­da­ry­tų ga­li­my­bes at­si­skleis­ti.

Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad kar­tais vai­ko ge­bė­ji­mai bū­na di­de­li, bet pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi – men­kas, dėl to pra­stes­ni tam­pa ir mo­ky­mo­si re­zul­ta­tai. Jei vai­kas ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, jis bi­jo, ne­ri­zi­kuo­ja. Dėl to ne­ke­lia ran­kos net ir ži­no­da­mas at­sa­ky­mą. Pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi pri­klau­so ir nuo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo, ir nuo tė­vų. Jei šie sa­ko: ga­li, mo­ki, tau pa­vyks; su­kly­dai – nie­ko to­kio, pa­si­tai­sy­si; šian­dien pa­da­rei ge­riau nei va­kar, ir vai­kas pa­ti­ki: mo­ku, ga­liu, man pa­vyks. Ki­ti vai­kai gir­di: ne­lįsk, ne­mo­ki, su­ga­din­si; pa­lik, aš pa­da­ry­siu ge­riau. Ta­da jie gal­vo­ja: ne­mo­ku, ne­ga­liu, man ne­pa­vyks; ki­ti tai ga­li. Jie ne­ri­zi­kuo­ja, ne­ban­do, ne­lei­džia sau su­klys­ti. La­bai svar­bu, kad vai­kas leis­tų sau klys­ti, kad ži­no­tų: jei pa­si­se­kė – pui­ku; jei ne­pa­si­se­kė – ana­li­zuo­tų prie­žas­tis, gal­vo­tų, ko­dėl taip at­si­ti­ko. Ap­mąs­čius prie­žas­tis, rei­kė­tų ban­dy­ti siek­ti už­si­brėž­to re­zul­ta­to dar kar­tą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

mama

mama portretas
Jau šiandien manau niekas negali be vitaminų nervų sistemai... per greitas gyvenimas
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių