Patyčios ne tik plinta, bet ir dažnai veikia cikliškai: tie, kurie patiria patyčias, galiausiai gali patys pradėti tyčiotis iš kitų.
Kas yra didžiausioje rizikos zonoje?
Moksliniame žurnale „Child Psychiatry & Human Development“ paskelbtame tyrime apklausta daugiau nei 37 tūkst. paauglių nuo 12 iki 17 metų amžiaus. Rezultatai parodė, kad labiausiai patyčių pažeidžiami yra tie, kurie:
- turi antsvorio arba nutukimą;
- patiria sunkumų bendraudami ir susirasdami draugų;
- yra gimę už šalies ribų arba turi migracijos patirties;
- gyvena su nerimu, depresija, ADHD ar mokymosi sutrikimais.
Svarbu suprasti, kad šie paaugliai dažniau atsiduria ne tik aukų, bet ir agresorių vaidmenyje arba abiejuose vienu metu.
Kai auka tampa agresoriumi
Mokslininkai kalba apie pavojingą modelį: patyčių patirtis padidina tikimybę, kad paauglys ims tyčiotis iš kitų. Kalbama ne apie „blogą charakterį“, o apie:
- susikaupusį pyktį ir bejėgiškumą;
- palaikymo stoką;
- bandymą atgauti kontrolę aplinkoje, kurioje jos trūksta.
Štai kodėl kova su patyčiomis yra ne apie bausmes, o apie pagrindinių priežasčių šalinimą.
Skaičiai, kurių negalima ignoruoti
Apklaustų paauglių statistika:
- 36,7 proc. per pastaruosius metus patyrė patyčias;
- 2,1 proc. patyrė patyčias beveik kasdien;
- 13,2 proc. prisipažino tyčiojęsi iš kitų.
Tai reiškia, kad problema paveikia ne tik mažumą, bet ir didelę dalį jaunosios kartos.
Kas iš tikrųjų veikia?
Veiksminga patyčių prevencija reikalauja visapusiško požiūrio: keisti neigiamas mokinių nuostatas ir elgesio modelius, mokyti mokyklos darbuotojus bei aktyviai įtraukti tėvus. Veiksmingos strategijos apima:
- aiškią ir nuoseklią mokyklos saugumo politiką;
- tėvų įtraukimą per prieinamus bendravimo formatus;
- mokytojų mokymą reaguoti į patyčias, o ne jas ignoruoti;
- paauglių psichikos sveikatos stiprinimą ir pagalbos prieinamumą.
Tėvų vaidmuo
Tėvai turėtų būti aktyvūs savo vaikų sąjungininkai ir nebijoti užduoti tiesioginių klausimų:
- „Kaip mokykla užtikrina mano vaiko saugumą?“
- „Ką turėčiau daryti, jei tai pasikartos?“
- „Kokie realūs pagalbos ir palaikymo mechanizmai yra numatyti?“
Pagrindinis tikslas – ne konfliktas, o pasitikėjimas, kad taisyklės iš tikrųjų veikia ir padeda konkrečiam vaikui, o ne egzistuoja tik popieriuje.
Patyčios negrūdina ir „neišmoko gyvenimo“. Jos palieka pėdsakus savivertėje, psichikos sveikatoje ir pasitikėjime pasauliu. Apie jas kalbėti atvirai, remiantis faktais ir su empatija, yra pirmas žingsnis pokyčių link. Nes saugi aplinka paaugliams nėra privilegija – tai bazinis poreikis.
Naujausi komentarai