- Dalia Juškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kai asmens dokumentai paskelbia pensinį amžių, daugelis tarsi pasitraukia į užribį. "Nenaudojamos vidinės galios pradingsta. Panašiai kaip su automobiliu – jei jis nevažiuoja, tai ir degalų nenaudoja", – primena lektorė, neurolingvistinio programavimo praktikė, IT mokslų daktarė docentė Janina Radvilė, kuri, sulaukusi pensinio amžiaus, pradėjo gyventi taip, kaip nori.
Aš galiu
Kai J.Radvilė statėsi namą Vilniuje, daugelis stebėjosi: "Kam reikia, kai esi tokio amžiaus?" Skeptikams energinga moteris turi tvirtą atsaką: laikas pasistatyti namą ir paimti gyvenimą į rankas – visada tinkamas.
Ji pati tai įrodė. Nusprendusi, kad žmogus, jo galimybių plėtimas yra įdomiau už kompiuterius, J.Radvilė baigė vadybos ir lyderystės magistro studijas. Nuo vadybos perėjo prie žmonių tarpusavio santykių, susidomėjo neurolingvistiniu programavimu, ugdomuoju vadovavimu, ėmėsi vesti laiko planavimo, asmeninio efektyvumo ir savirealizacijos seminarus.
Supykusi dėl pensininkų subuitėjimo, polėkio neturėjimo, polinkio dejuoti parašė straipsnį, raginantį daugiau bendrauti, tobulėti, imtis naujos veiklos. Patraukusi juo leidėjų dėmesį, sulaukė siūlymo parašyti knygą – taip gimė "Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk", skirta tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas.
Pernai Lietuvos moterų konferencijoje "Veikli" J.Radvilė buvo išrinkta veikliausia metų moterimi. "Ši nominacija man pačiai buvo didelis netikėtumas. Bet kas tiesa, tas tiesa – nesu neveikli", – konstatuoja J.Radvilė.
Tikslinuosi, gal per tą laiką dar kokį nors diplomą įgijo? "Taip, tarptautinį PMP (Project Management Professional) sertifikatą. Jam įgyti būtinas egzaminas, kurio metu reikia atsakyti į 200 sudėtingų klausimų per labai trumpą laiką – vidutiniškai skiriama minutė vienam klausimui. Man tai buvo iššūkis, bet iššūkiai man patinka, nes tik tada gali sau pasakyti "Aš galiu", – įvardija dar vieną savo pergalę.
Kad netektų dejuoti
Dar tuomet, kai pradėjo studijuoti vadybos lyderystę Mykolo Romerio universitete ir buvo vyriausia tarp studentų, J.Radvilė nesibaimino, ką kas pasakys: "Išmokau nekreipti dėmesio į tai, kaip aš ir mano veiksmai atrodo kitiems. Tik žmogui, kuris bijo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir už savo gyvenimą, svarbu gyventi kaip visi. Man toks gyvenimas neįdomus. Jei turi tvirtą savo vertybių sistemą ir ja vadovaujiesi – tai ir gyvenk nesižvalgydamas baugiai į šalis. Gerai sakoma – tas negimė, kuris visiems įtiktų. O ir bandyti kam nors įtikti – tuščias reikalas."
Išmokau nekreipti dėmesio į tai, kaip aš ir mano veiksmai atrodo kitiems.
Savo patirtimi ir atradimais ji dalijasi su margiausia auditorija. J.Radvilės paskaitų klausosi bankininkai, verslininkai, vadybininkai. Kuo prikausto jų dėmesį?
"Kai po paskaitos bandau pasikalbėti, kas jiems patiko, ką gavo, beveik visada išgirstu, kad tai, ką aš kalbu, jie žinojo, bet... nežinojo, kad žino. Tai lyg iš gelmių ištrauktas žinojimas, apie kurį nemąstė. Mūsų pasąmonėje visko labai daug – mes net nežinome, o jei sužinome?" – provokuojamai klausia.
Savo knyga "Niekada nevėlu gyventi" drąsinusi vyresnio amžiaus žmones, J.Radvilė sulaukia daug laiškų iš jaunesnių skaitytojų. "Beveik visada – moterų, kurios dėkoja už tai, kad knyga padėjo ką nors nuspręsti ar daryti, – sako populiarios knygos autorė. – Tai patvirtina, kad ši knyga – ne pamokymai vyresniems žmonėms, kaip gyventi nedejuojant, o kaip tik tiems, kurie šiuo metu gali tvarkyti savo gyvenimą taip, jog paskui netektų dejuoti."
Avantiūra ar galimybė?
"Daugiausia gavau iš savo tėvų – bendraudama, kalbėdama – to nėra jokių universitetų programose. Gal ir sena giminės stiprybė taip persidavė", – svarsto Radvilų giminės palikuonė.
Ši versli mama ir močiutė, kurios genealoginis medis šaknis leidžia į garbingas LDK laikų gimines, laužo visus stereotipus. Ir paskui savo anūkus su blynais nelaksto – dovanoja jiems ne žaislus, o įspūdžius.
"Aš pati žaislų vaikystėje neturėjau, jų lyg ir netrūkdavo. Bet mėgdavau kur nors nuvykti, pamatyti naujas vietas. Iki šiol mėgstu keliauti, jei nors pusmetį neišvykstu kur nors, pradeda graužti nerimas. Tą patį dovanoju ir paaugusiam anūkui – išvyką, kelionę kartu. Matau, kad tokie įspūdžiai jam patinka. Jau ir jis svarsto, kokią kelionę man padovanos artimiausioms šventėms. Ta liga užkrečiama", – šypsosi laiminga močiutė.
Kokius bendraamžių inercijos barjerus tenka laužyti? "Visi nori atrodyti besiaukojantys kitiems – vaikams, šeimai, darbui. Esame jiems visiems reikalingi, bet reikalingi tada, kai patys patenkinti savo gyvenimu, kai su juo tvarkomės. Tada ir galime duoti daugiau", – sako santarvėje su savimi gyvenanti moteris.
Jau ir galėtume atsisveikinti, bet kirba paklausti: koks drąsiausias iššūkius mėgstančios J.Radvilės poelgis? "Viena šviesaus atminimo draugė mane vadindavo užsigimusia avantiūriste. Jos nuomone, mano didelė gyvenimo dalis buvo avantiūros, nors man taip neatrodė. Na, kad ir pradėti statyti namą Vilniuje neturint nė grašio: ji tai vadino avantiūra, o aš – galimybių paieška. Kai ką nors dariau, tai kažkiek proto įjungdavau, bet tikiuosi, kad kokiems nors tikrai beprotiškiems poelgiams laikas dar priešakyje", – šypsosi J.Radvilė.
Neabejoju, nes miela pašnekovė nepriminė dar vieno drąsaus savo poelgio: viešėdama Tailande lindo į tigrų narvą.
Nesipravardžiuokime
Keista, kad nė vienai gyventojų grupei nėra prigalvota tiek pavadinimų, kaip vyresnio amžiaus žmonėms. Na, kad juos vadina "pensininkais", tai jau tapo įprasta, nors kodėl dirbančių žmonių niekas nevadina "algų ėmėjais"? Yra ir dar viena grupė – "pašalpų gavėjai". Kur dar "bočiai", "močiutės" ar "diedukai". O juk kokios nors gatvėje sutiktos moters nevadiname "mamyte".
Dar, ypač žiniasklaidoje, jiems suteikiamas vardas "senoliai", rašoma: "Pasakė senolis..." ir t. t. Tai gal tuos apie senolius straipsnius rašančius žurnalistus vadinti, pvz., "pabuvusiais"?
Na, o nemažai daliai Lietuvos gyventojų suteiktas pavadinimas "senjorai". Tarptautinių žodžių žodyne "senjoras" (pranc. "seigneur") – senjorijos savininkas, stambus žemvaldys. Kažkodėl lietuvių kalbos sergėtojų tas žodis neišverčia iš klumpių, nors jie taip aktyviai gina lietuvių kalbą nuo visokių "svetimybių". Atmenu, rašiau knygą informacinių technologijų tema, tai tokiems įprastiems ir visur vartojamiems IT terminams, kaip, pvz., combo-box sergėtojai sumąstė atitikmenį "Pasirinktinė įvestis", kurios reikšmės ar paskirties nei jie patys, nei niekas kitas nesuvokė, ir įsakė visur knygoje tą terminą vartoti. Turėjau visur skliausteliuose pridurti, kad tai – combo-box. O mygtukų paspaudimus ištaisė į "bakstelėjimus", tai teko dar ir baksnoti.
Italijoje, Ispanijoje "senjoras" – kreipinys į vyrą, Lietuvoje į vyrą kreipiamės "pone". O Lietuvoje visi pagyvenę – senjorai, ir jau nebesvarbu, vyras tai ar moteris, juk pagyvenęs, koks gi skirtumas...
Senjorams skirti leidiniai, kavinės kviečia juos nemokamos arbatos ar kavos puodelio. O gal kavinė galėtų, pvz., savo skelbimą išspausdinti ir taip: "Kviečiame visus kavos ar arbatos puodelio sekmadieniais nuo 12 iki 14 val. Vyresnio amžiaus žmones vaišinsime nemokamai."
Kai mūsų žurnalistai rašo apie vyresnį žmogų, nori tas žmogus ar ne, būtinai stengiasi nurodyti jo amžių, pvz., "Jonas Petraitis (69)", lyg norėdami parodyti, kad į tą žmogų reikia atitinkamai ir žiūrėti. Kodėl nerašo – mūsų premjeras (XX) ar pan. Siūlau dėl išsamaus vaizdo apie žmogų nurodyti skliausteliuose ir kitus jo matmenis – ūgį, svorį, klubų, krūtinės, liemens apimtis. Perskaitai – Ponia Svajonė (36, 168, 124, 130, 100), iškart išsamus vaizdas.
Pasiūlymas – skirstykime visus žmones pagal jų amžių, atitinkamai juos ir vadindami. Pavyzdžiui, taip: iki 8 metų amžiaus – geltonsnapiai, nuo 8 iki 15 – pienburniai, nuo 15 iki 25 – vaikėzai, nuo 25 iki 35 – pabuvę, nuo 35 iki 45 – pavytę, nuo 45 iki 55 – suvytę, nuo 55 iki 65 – nuvytę, o toliau jau būtų galima pakelti juos ir į garbingą senjorų rangą.
Iš Janinos Radvilės knygos "Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk"
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Specialistė apie lytiškumo suvokimo problemas: lietuviai nori, bet nežino, kaip tai pasakyti9
Lytiškumo ugdymo ekspertai pastebi, kad apie nuogą kūną ir lytinius santykius suaugę lietuviai vis dar nemoka kalbėti be drovumo ar baimės. Ypač nejauku tada, kai reikia atsakyti į savo atžalų nepatogius klausimus. Pasak ekspertų, vieni klaus...
-
Klaiki situacija: apie savižudybes galvoja ir 9-mečiai20
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su sunkiomis mintimis apie baimę, vienatvę, savižalą ar net savižudybę, amžius jaunėja. Kasdien šiomis temomis įvyksta per 30 jaunuolių pokalbių su „Vaikų linijos&l...
-
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją: taip sprendžia problemas?
Kas dešimtas vaikas Lietuvoje turi polinkį į anoreksiją. Tokius skaičius atskleidė kasmetė vaikų sveikatos patikra. Ekspertai aiškina, kad taip dalis vaikų elgiasi sąmoningai – badu ir kitaip žalodami save sprendžia įvairias pro...
-
Vilniuje – dėmesys žmonėms su negalia: finansuos socialines dirbtuves1
Plėtodama kompleksinę asmenų su negalia integraciją, Vilniaus miesto savivaldybė finansuos socialinių dirbtuvių veiklą. ...
-
Kodėl rėkiame ant savo vaikų?3
Vaikas prašo jau penkto saldainio per vakarą ir, išgirdęs neigiamą atsakymą, krenta ant grindų, rėkia, kad esate patys blogiausi tėvai pasaulyje. Susivaldysite ir ramiai paaiškinsite, kad suprantate vaiko jausmus, tačiau saldainio ...
-
Specialistai laužo galvas dėl darželinukų: paprastas gyvenimas – nebeįdomus6
Mama Nora su ketverių sūnumi Mariumi renkasi, kokią knygutę paskaityti. Po skaitymo vaikai eis į kiemą žaisti, tačiau mamos neslepia, esą vaikai mažai laiko leidžia lauke ir mieliau renkasi veiklas namuose, nei lauke, todėl vaikų žaidimų aik&sca...
-
Karo pabėgėliai iš Ukrainos pradėjo dažniau kreiptis psichologinės pagalbos
Karo pabėgėliai iš Ukrainos ėmė dažniau kreiptis psichologinės pagalbos, tai daryti daugiau linkusios moterys, sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) psichologas Mantas Jeršovas. ...
-
Psichologė – apie šventes su artimaisiais: susitikimai bus jaukesni, jei pavyks padėti telefonus3
Velykos – puikus laikas pailsėti ir atsipalaiduoti šeimos narių apsuptyje. Vis dėlto po švenčių jaučiamės ne sustiprėję, o dar labiau pavargę. Kodėl taip nutinka? Kaip kokybiškai pailsėti ir kokių klaidų nedaryti? ...
-
Egzaminų fiasko: kaip nuraminti vaiką6
Egzaminai tampa dideliu išbandymu ir moksleiviams, ir jų tėvams. Pasak psichologės, nuoširdus tėvų rūpestis kartais gali sukelti dar didesnį stresą. Kaip nusiraminti, padrąsinti abiturientus bei ką daryti, jei egzaminų rezultatai ne to...
-
Skambina pavojaus varpais dėl vaikų: kalba apie savižudybes, save žaloja37
Daugėja nerimo, streso, įvairių baimių, pokalbių apie savižudybes. Apie vaikų ir paauglių psichinę sveikatą kalbėjo vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. ...