A. Kulitaitė: man baisiausia žmoguje – stagnacija

Agnė Kulitaitė daugeliui jaunosios kartos žinoma kaip apie viską pajuokauti gebanti mergina. Dešimtis tūkstančių sekėjų savo socialinių tinklų paskyrose ji surinko smagiomis išpažintimis apie nenusisekusius pasimatymus, bandymus maitintis sveikiau ar tiesiog kurioziškas situacijas. Neseniai Agnė žengė labai drąsų žingsnį – prabilo apie savo pačios kovą su depresija. O grįžtamasis ryšys, pasak merginos, tik dar kartą įrodė: apie tai reikia kalbėti ir garsiai.

– Ilgą laiką dirbai garsios stilistės asistente, tačiau pasukote skirtingais keliais. Kaip šiandien atrodo tavo profesinė veikla? Kokia įprasta tavo darbo diena?

– Taip, beveik ketverius metus dirbau asistente ir virtualių stiliaus konsultacijų portalo vadove. Šie darbai mane pasiekė labai jauną – buvau vos devyniolikos metų, dariau apsčiai klaidų, ir kartu sparčiai mokiausi. Laikas bėgo, aš keičiausi ir supratau, kad metas pasukti kitu keliu. Visiems jauniems žmonėms patariu nebijoti keisti ir keistis. Suprantu, kad prisijaukintas darbas dažnai sukuria šiltnamio sąlygas: saugu, viskas pažįstama, o ir pinigai stabilūs. Bet būtent veiklų keitimas, būnant tokio amžiaus, padeda labiau pažinti ir atrasti save, pamatyti savo galimybes ir išgirsti vidinį balsą, kuris dažnai nuslopinamas aplinkos triukšmo.

Šiuo metu dirbu Benedikto Gylio paramos fondo projektų vadove ir  jo verslo Lietuvoje valdytoja, dar esu skrydžių žurnalo pardavimų vadovė, vis dar turiu papildomų freelance darbų, kurie susiję su rašymu ir rinkodara. Šiuo metu džiaugiuosi galėdama valdyti savo dienotvarkę, bet nepiktnaudžiauju sau suteikta laiko laisve: keliuosi septintą, jei einu į jogą – šeštą valandą, draugų paskatinta pradėjau medituoti, stengiuosi tai daryti ryte ir vakare. Dieną laukia suplanuoti darbai, susitikimai. Turbūt maloniausias šios laisvės dalykas – jei jaučiu produktyvumo stygių, leidžiu sau per pietus nueiti į kiną, snūstelėti ar pasidaryti masažą ir jaučiuosi niekam neskolinga, nes žinau, kad darbus vis tiek vėliau padarysiu.

– Daugumai jaunosios kartos jau senokai esi pažįstama kaip mergina, labai atvirai ir smagiai feisbuke kalbanti apie įvairiausius dalykus – nuo shoppingo iki PMS. Ką pozityvaus ir negatyvaus atnešė žinomumas ir atvirumas socialiniuose tinkluose?

Renkuosi tai, kas tinka, o ne kas madinga.

– Vos prasidėjus vadinamajam influencerių, socialinių medijų veikėjų ar dar kaip pavadinsi bumui, pradėjau analizuoti iškiliausius to meto profilius ir jų pasirinktus vaidmenis. Nebuvau scenos žmogus, kūrėja irgi nebuvau – buvau mergina iš Pilaitės mikrorajono, vyną mėgstanti, picas ryjanti, katę auginanti ir vyrais nusivylusi. Gyvenime pasimetusi, bet vietoj ašarų mieliau iš to pasijuokianti. Apie tai ir pradėjau rašyti ar kokį juokingą paveiksliuką, mintį ta tema numesti. Žmonėms patiko, matyt, matė panašumų su savimi, todėl sekėjų pradėjo sparčiai daugėti. Žinoma, dėmesys malonus, ypač kai nebuvau jo sulaukusi anksčiau: mokyklose (lankiau jų tris) nebuvau populiari, o tarp kiemo chebros dažniausiai pasižymėdavau kaip labai tyli.

Bet, matyt, už kiekvieną malonumą ir mokėti reikia – atsiranda daugiau apkalbų, negatyvių nuomonių. Dabar populiarūs slapti forumai, kur gali užsidėt anonimo kaukę ir apie kiekvieną žymesnį žmogų istoriją sukalti. Taip, nemalonu, būna ir skaudu, bet juk žinojau, kur einu.

– Beje, buvai viena pirmųjų, socialinėse medijose nesistengiančių rodyti vien gražiąją, glamūrinę, gyvenimo pusę. Kaip manai, kodėl svarbu neapsimetinėti kažkuo, kuo nesi?

– Na, glamūro man net ir stengiantis neprilipinsi: turtingo vyro neturiu, auksinio palikimo nesulauksiu, nebent pati kažkada užsidirbsiu. Negaliu teigti, kad visą laiką buvau visiškai atvira ir nuoširdi, manau, niekas negali. Kartais pagražiname, nuslepiame kažką – kaip spuogą besiruošiant į darbą ryte. Svarbiausia, manau, išlaikyti ribas, nepamesti savęs, o kad kartais virtualiai nosį pasipudruojame, nėra kažkokia nuodėmė.

– Vis dėlto, kai išsiruoši į vakarėlį ar renginį, paprastai būni viena įspūdingiausių viešnių. Kokios tavo stiliaus gudrybės?

– O, čia tai komplimentas! Ačiū. Renkuosi tai, kas tinka, o ne kas madinga.

– O kada pati sau atrodai gražiausia, patraukliausia?

– Ryte. Kai gaunu reikiamą dozę miego ir neskubėdama į virtuvę tipenu ruošti pusryčių. Turiu draugę nemigą, todėl tokie rytai ne itin dažnai ištinka.

R. Mickevičiūtės nuotr.

– Dažna tavo įrašų ar pasakojimų tema – meilė ir kartais kiek kurioziškos jos paieškos. Ar žinomai merginai sunkiau užmegzti santykius?

– Iš tiesų meilė – vienas pagrindinių mane veikiančių veiksnių, bet šiuo metu supratau, kad ilgą laiką jos ieškojau aplink, nors reikėjo ieškoti savęs. Socialiniuose tinkluose ir realybėje mano statusas – vieniša. Tik žodis šis skamba baugiai, teisingiau būtų – esu vienatvėje su savimi ir šiuo metu ji man labai patinka. Sunkenybių ieškant kavalieriaus, dėl to, kad esu žinoma, nesu patyrusi. Tai gal net padeda: iškart randa, kaip pakalbinti, kokią temą paliesti arba kokio maisto nuotrauką atsiųsti ir jo paragauti pakviesti (taip, tai pica).

– Koks pasimatymas iki šiol įstrigęs atmintyje, o prisiminus jį veide nevalingai atsiranda šypsena?

– Vos išgirdus šį klausimą atmintyje nesąmoningai iškyla vaizdinys: aš, Balio sala ir garsus Nyderlandų didžėjus. Susipažinome per "Tinder" programėlę, jis pakvietė į naktinį klubą, kuriame vyko jo pasirodymas. Išsipusčiau, geriausią suknelę apsivilkau, veidą išsimakliavojau ir, nors iš šono atrodžiau savimi pasitikinti moterytė, kojos linko.

Vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau nusivesti save į pasimatymą.

Naktinis klubas buvo labai prabangus, o prie mano princo iš klumpių šalies eilėmis gerbėjos ėjo, nuotraukos prašė. Galiausiai, koncertui pasibaigus ir šviesoms įsižiebus, jis nulipo nuo scenos, prasibrovė pro minią ir apkabinęs mane pabučiavo. Pamenu, tą sykį akyse fejerverkus mačiau ir kaip lėkšto amerikietiško filmo apie vidurinę mokyklą veikėja jaučiausi.

– Labai žavus tavo sprendimas dažniau į kiną ar degustacinę vakarienę nueiti vienai. Nors gyvename (lyg ir) modernioje visuomenėje, dažnai merginai toks sprendimas atrodo bauginantis, nes: "O ką pagalvos žmonės?" Ar pačiai ilgai teko tam morališkai ruoštis? Ką gero suteikia taip praleidžiamas  laikas su savimi?

– Bijojau ir aš. Ir labai ilgai bijojau būti viena, kažkur eiti viena, kažką daryti viena. Rodės, nelabai priimtina būti vienai ir turi greičiau susiimti, kad situaciją pakeistum. Labai patiko kaip tik neseniai matytas filmas "The Lobster", kuriame daug juodo, satyriško humoro ir kuris pašiepia mus pačius – mūsų norą įtilpti į susiformavusius visuomenės rėmus, mūsų vienatvės baimę ir socialinį spaudimą bei individualumo praradimą.

Vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau nusivesti save į pasimatymą: mes ėjome pusryčių, vėliau – į kiną, po kino buvo taip gera, kad nusprendžiau namo neiti ir susitikimą su savimi po miestą pasivaikščiojant pratęsti. Pasimatymas tapo ledlaužiu. O gal vartais. Į draugystę su savimi ir savęs priėmimą. Savos kompanijos pripažinimą. Ir ši naujai užsimezgusi draugystė man labai svarbi. Dabar į pasimatymus einame dažnai, todėl, jei kada mane pamatysite vieną restorane – nepamanykite, kad liūdžiu, nesėskite šalia, nes aš tiesiog mėgaujuosi savo būviu.

– Tavo draugų rate – nemažai žinomų žmonių. Kas iš bičiulių  didžiausi tavo įkvėpėjai?

– Nors turiu daug pažįstamų, negaliu pasigirti dideliu kiekiu draugų. O ir nenoriu. Santykiuose su draugais labiau vertinu kokybę nei kiekybę. Žmogus neturi būti įžymus, kad mane įkvėptų. Iš artimų žmonių rato mane įkvepia mano draugas, kolega, verslininkas Benediktas Gylys, rašytoja Beata Tiškevič, fotografė Neringa Rekašiūtė, verslininkas Liudvikas Andriulis, reklamos kūrėjas Tomas Ramanauskas, kūrybininkė Akvilė Kavaliauskaitė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, socialinių tinklų bomba Naglimantas ir ta pati Karolina Meschino. Dabar bijosiu, kad kažką pamiršau, tai jei atsiminsiu – jiems atskirai parašysiu. O įkvepia skirtingai: vienas – siekiant tikslų, kitas – stengiantis save pažinti, laisve kurti ir laisve būti savimi. Taip pat iš kai kurių mokausi, kaip bendrauti su heiteriais, kaip kartais, nebeturint jėgų, vis tiek už save pakovoti.

– Vienas iš tavo darbų susijęs su kelionių žurnalu, tad šiek tiek pakalbėkime apie klajones po pasaulį. Kokie kraštai ir juose patirti nuotykiai buvo gražiausi? O kurios šalys vis dar tavo svajonių sąraše?

– Kelionėse itin atsakingai renkuosi kompaniją, su kuria leisiuosi į nuotykį. Sudaryti top sąrašą nelabai galėčiau, nes kiekvienoje kelionėje patirtis buvo skirtinga ir savaip graži. Aplankiusi esu nemažai taškų, bet daug, labai daug dar likę. Šiuo metu sprendžiu, kokią kelionę pasidovanoti žiemos metu – nesinori visą laiką gimtojoje Lietuvoje nosimi šniurkščioti. Renkuosi tarp Azijos ir Pietų Amerikos šalių. O štai mano svajonių sąrašo viršuje – Antarktida.

R. Mickevičiūtės nuotr.

– Neseniai atvirai prabilai apie savo sveikatos būklę, prisipažinai, kad sergi sunkia depresija, tau diagnozuotas nerimo sutrikimas ir kitos būklės, nuo kurių šiuo metu gydaisi tiek medikamentais, tiek ir terapija. Tikiu, kad sprendimas viešai šnekėti tema, kuri daug kam vis dar yra tabu, neatėjo per sekundę. Kokie buvo pagrindiniai "už" ir "prieš" prabilti?

Žmonės man rašo, kad savo miestelyje ar kaime bijo nueiti pas psichologą, nes kiti pamatys ir išsišaipys.

– Prieš prabildama apie savo būklę, viešai nedariau jokio pranašumų ir trūkumų sąrašo. Tiesiog sėdėjau eilėje pas psichiatrą, laukiau savo vizito bei naujo recepto vaistams ir pajutau staigų impulsą, kad turiu pasisakyti. Kai įkėliau pirmąjį vaizdo įrašą su prisipažinimu apie savo diagnozę viešai, supratau, kad kelio atgal tiesiog nebėra – įvyko naujos manęs kitiems pradžia.

– Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad liautųsi psichologinių sunkumų stigmatizavimas, pasikeistų požiūris į psichikos ligas kaip į kažką gėdingo ar baisaus?

– Tiesą pasakius, kai neviriau šiame depresijos puode su kitais, buvau visiškai įsitikinusi, kad mūsų visuomenė puikiai supranta šią ligą. Siaubas, kaip klydau! Mūsų šalyje dar labai stinga informacijos, o žmonėms – tolerancijos. Kai pradėjau kalbėti viešai, atrašyti žinutes socialiniuose tinkluose tapo papildomu darbu, kuriam skiriu kelias papildomas valandas per savaitę – stengiuosi suteikti žmonėms ne tik paskatą, paramą, bet ir informaciją. Aš augau, gimiau Vilniuje ir net čia, mieste, kuris yra sostinė, susiduriu su sunkumais sergant šia liga, o ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius.

Žmonės man rašo, kad savo miestelyje ar kaime bijo nueiti pas psichologą, nes kiti pamatys ir išsišaipys. Ne vieną istoriją skaičiau, kokie baisūs dalykai vyksta šeimose: sergantysis prilyginamas bepročiui ar giminės gėdai... Turbūt reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti. Ir tai daryti garsiai. Ne tik aplink save, bet taip, kad pasiektų ir kitus. Nesidomėjau esama edukacijos situacija mokyklose, galbūt ir ten reikėtų didinti psichologinės pagalbos apsukas. Primenu, kad pasaulinėje statistikoje aukso nebeturime, bet jau kelinti metai Europoje žymiai pirmaujame pagal savižudybių kiekį. Košmaras.

– Daugeliui faktas, kad tu – jauna, graži ir sėkminga mergina –   sergi depresija, švelniai pasakius, atrodo netikėtas. Kaip manai, kodėl depresija – vis daugiau žmonių, neretai ir žinomų, paliečianti liga? Kaltas vis greitėjantis gyvenimo tempas, didžiuliai informacijos srautai ar dar kas nors?

– Depresija sergama buvo visada. Tik Sovietų Sąjungoje ji atseit neegzistavo, o vėliau, matyt, buvo gėda. Bet keičiasi kartos, kinta supratimas, o ir laikai tam palankūs – turime prieigą prie viso pasaulio ir kiekvienas čia turime balsą. Gyvename virtualios konkurencijos laikais, manau, kad, net ir neįsisukus į gyvenimo socialiniuose tinkluose ratą, kiekvienas esame to paveikiamas. Žinoma, suversti kaltę tik virtualiam pasauliui dėl esamos diagnozės būtų neteisinga, ligą lemia daug faktorių: praeities šešėliai, netektys, socialiniai faktoriai, savidestrukcija. Ligai atsirasti įtakos turi ir hormonai, genai, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis bei alkoholiniais gėrimais ir net miego sutrikimai.

– Tave seka ir tavimi žavisi daugybė jaunų merginų. Ką joms patartum daryti, kad būtų lengviau mylėti save, o kartu – ir gyvenimą? Gal yra svarbių dalykų, kurių ir pati nežinojai, kai buvai šešiolikos ar aštuoniolikos?

– Aš daug nežinojau tada ir dabar daug nežinau. Man patiko neseniai išgirsta aktorės Adrijos Čepaitės mintis: "Mes niekada nežinome ir jei mes žinome, kad nežinome, tai yra vienintelis šansas ir vienintelė galimybė augti patiems." Man baisiausia žmogaus stagnacija. Todėl linkiu nuolat augti, judėti, norėti. Ir, jei laikytis dietos, – tai ne dailių linijų, apie kurią kokiame nors žurnale perskaitėte, o informacinės, nes kartais reikia nuo aplinkos triukšmo pabėgti, kad savo balsą galėtumėte išgirsti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Povilas

Povilas portretas
Mane žavi Agnės apkūnumas

...,akcentelis SVEIKATOS TEMA...,

...,akcentelis SVEIKATOS TEMA..., portretas
sunkus yra KURYBINIS DARBAS...,labai paVARGAU,kad atGAUCIAU JEGAS eisiu TRUMPAM SNUSTELETI...,po to MEDITUOSIU ir uzsiIMSIU JOGOS PRATIMAIS,TAI - CI ir CIGUNU... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių