Daug priežasčių susipykti

Konfliktas – normali žmogaus santykio su aplinka dalis. „Tai, kad kilo konfliktas, rodo, kad dalykai, dėl kurių nesutariame, mums labai svarbūs ir esame pasirengę juos ginti, kartais – ir labai aršiai. Konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tokiu atveju laimi abi šalys“, – teigia Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė.

Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų. N. Jūrelienė kaip dažniausią konfliktų šaltinį išskiria tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimą, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo.

Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, akademinių pasiekimų lūkesčiai, pastaruoju metu – ir laikas prie ekranų.

„Nesutarimų kyla ir dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, o vaikams aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena“, – pastebi psichologė.

Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. „Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera įkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Čia iškyla rizika ne tik sužeisti tarpusavio ryšį, bet ir užgauti vienas kitą emociškai ar net fiziškai“, – sako psichologė.

Neringa Jūrelienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Netinkami sprendimo modeliai

Tarp šeimos narių tenka derinti daugybę dalykų ir akivaizdu, kad tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta. „Tai, kad tėvai yra vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę“, – pabrėžia N. Jūrelienė.

Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai išsakyti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu. Stiprių emocijų apimtiems tėvams tampa sunku (galbūt net visai neįmanoma) atpažinti prieš juos esančio vaiko emocinius poreikius ir juos atliepti.

„Stiprios emocijos tarsi atjungia mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Įsijungusi autonominė nervų sistema pamiršta, kad tai tik buitinis konfliktas, kad priešais – mylimas, galbūt tik priešgyniaujantis vaikas, ir priima konflikto priešininką kaip grėsmę keliantį priešą, kurį mažų mažiausiai reikia padaryti nekenksmingą“, – aiškina psichologė.

Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka – ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti konstruktyviai sprendžiant konfliktą. Deja, tėvai, o vėliau ir vaikai gana dažnai to griebiasi, kai konfliktuodami pasijunta bejėgiai.

„Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam. Tad tokie posakiai kaip „Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo“ ar „Pirma užauk“ neturėtų būti vartojami“, – pabrėžia psichologė.

Empatija ir supratimas

Pasak N. Jūrelienės, viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai, susilaukę vaikų, – galimybė susikurti su jais ypač papildantį tarpusavio ryšį. Sėkmingai išspręstas konfliktas ne tik pagerina santykius, bet ir padeda geriau vieniems kitus pažinti, suprasti, suteikia daugiau pagarbos ir pasitikėjimo, be to, moko vaikus spręsti konfliktą konstruktyviai.

Spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį.

Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka dalyvauti konfliktuose kuo efektyviau, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas. Jie turi būti tikri, kad konfliktavimas niekaip nepanaikina tėvų meilės ir nekelia jai grėsmės.

Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai, kaip derėtų konfliktuoti: su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant, nekritikuojant kitos pusės. Net ir konflikto metu vaikas gali išgirsti, kad yra mylimas, kai tėvų argumentas skamba ne kaip grasinimas, ne kaip savo galios pareiškimas, o kaip rūpestis, bandymas geriau suprasti.

„Pasakyti lengviau, negu padaryti“, – pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis. Ji rekomenduoja Marshallo Rosenbergo išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą ir bendradarbiavimą konfliktuojant ir bendraujant. Kilus konfliktui tėvai pirmiausia neturėtų kritikuoti, klijuoti etikečių, o tiesiog aiškiai įvardyti, ką girdi, mato.

Psichologė pateikia keletą pavyzdžių. Užuot sakę „Tu toks tinginys / netvarkingas / neatsakingas“, tėvai galėtų ištarti: „Matau, kad nesutvarkyti indai / išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką, tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, užuot sakius: „Tu mane supykdei“, derėtų sakyti: „Liūdna, kad šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („Nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos“). Galiausiai tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („Prašau išplauti indus“, o ne „Dabar pat eik ir plauk!“).

Tėvai – pirmieji mokytojai

Pasak N. Jūrelienės, atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti padarinius, su kuriais susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Nustatyta, kad dažni tėvų tarpusavio konfliktai susiję su žema vaikų saviverte, padidėjusiu nerimu, emociniu nesaugumu, polinkiu izoliuotis, patirti depresinę būseną.

Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Didelė tikimybė, kad stebėtą tėvų ryšio modelį vaikai pritaikys ir savo santykiuose su antrąja puse.

„Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, kai jis patenka į panašią situaciją“, – teigia N. Jūrelienė. Be to, vaikas gauna žinutę, kad bet kokį nesutarimą reikia spręsti konfliktuojant, – taip nukenčia jo socialinių įgūdžių ugdymas.

Psichologė pastebi, jog vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, kad tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Mokslininkų aiškinimu, taip yra dėl to, kad egzistuoja ir kitų veiksnių, sumažinančių arba padidinančių minėtų problemų atsiradimo riziką.

N. Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimus padarinius, svarbu, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Blogiausia, jei būdamas tėvų nesutarimų liudininku, vaikas patenka į lojalumo konfliktą, kai yra verčiamas rinktis, kurią pusę palaiko.

Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti. „Ar neatsitinka taip, kad vaikas, skirdamas pastangų įveikti patiriamą įtampą, nerimą dėl tėvų nesantaikos, o gal net imdamasis iniciatyvos tėvus taikyti, praleidžia galimybę spręsti savo asmeninius raidos uždavinius?“ – pastebi psichologė.

Įtaka vaiko raidai

Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo emocijas. Bręsdamas emociškai jis taip pat įgyja gebėjimų kurti ir palaikyti santykius, suprasti kito jausmus, spręsti socialinius ir emocinius iššūkius.

Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. Toks žmogus stengiasi suprasti savo oponentą, aktyviai klausosi, pagarbiai kalba, siekia ne sutriuškinti / apkaltinti / įžeisti kitą, bet tiesiog išspręsti iškilusią problemą.

„Ką konflikto procesas gali padėti suprasti vaikiui? Kad konfliktas nėra  baisu, kad jis nekelia grėsmės nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę / jausmus / poreikius ir nebūti už tai nubaustam / nuvertintam; kad konfliktuojant įmanoma save reguliuoti: išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, – sako N. Jūrelienė.