Kuo darboholizmas kenkia ne tik mums patiems, bet ir visai organizacijai, pasakojo organizacijų psichologas dr. Mantas Tvarijonavičius.

– Nusistatykime terminą – kas yra darboholikas?

– Terminas neturi vieno atsakymo. Pasakyčiau taip: kiekviename arba daugelyje iš mūsų gyvena darboholikas. Jis kartais išlenda į paviršių, kartais pasislepia giliai giliai. Tada esame tingėjimo stadijoje. Bet daugumoje žmonių gyvena toks personažas ir jis veikia. Kai jau jo per daug, tada kenčiame, nuolatos galvojame apie darbą. Tos įkyrios mintys nepaleidžia – savaitgalį, atostogų metu mintys vis sukasi apie darbą. O jeigu nedirbame, tada graužia. Tai yra darboholikas, jeigu jį reikėtų apibūdinti.

– Sakoma: susirask tokią veiklą, kurią labai myli, ir niekada nereikės dirbti. Bet ar nenutinka taip, kad kai tą sritį surandame, tada jau dirbame 24 valandas per parą?

– Nesakyčiau, kad tai blogai. Siūlyčiau nemaišyti darboholizmo ir įsitraukimo į darbą.

– Kuo tai skiriasi?

– Įsitraukimas į darbą yra iš principo bet kurios organizacijos siekiamybė – kad darbuotojai būtų įsitraukę į darbą, jaustųsi kaip šeimininkai, rodytų iniciatyvą ir taip toliau. Daugybė vadovų, konsultantų dirba tam, kad padėtų tai pasiekti. Kuo skiriasi įsitraukęs į darbą žmogus nuo darboholiko? Žmogus, įsitraukęs į darbą, moka atsitraukti, atsijungti, pailsėti, užsiimti kita veikla. Jo negraužia sąžinė, jeigu savaitgalį ilsisi arba nepagalvoja apie darbą ir nedirba darbo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip turėtų atrodyti tas sveikas, įsitraukęs santykis su darbu?

– Norėčiau atsakyti vienu sakiniu, bet kiekvienas sau galėtume atsakyti: kas man, kaip žmogui, kaip asmenybei, su visa patirtimi ir visu bagažu, ką atsinešu į savo darbo vietą, kas man yra mano sveikas santykis su darbu. Man asmeniškai tai yra apie balansą – balansą tarp bent trijų skirtingų prioritetų. Vienas iš jų, ko gero, yra darbas, kitas yra šeima, dar kitas yra kūrybinė veikla. Ir taip toliau – galima būtų pratęsti. Bet britai turi gerą posakį: nedėk visų kiaušinių į vieną krepšelį. Tai toks ir palinkėjimas būtų – neužsiimti tik viena veikla gyvenime, turėti keletą, kad galėtumėte šokinėti nuo vienos veiklos prie kitos. Jeigu vienoje sekasi prasčiau, kitos ištempia aukštyn ir nenukrenta pasitikėjimas savimi, savivertė ir įvairūs kiti dalykai.

– O kada žmogus tampa darboholiku – gaudamas spaudimą iš vadovo, kad turi padaryti, ar dėl noro būti geriausiu, ar tai įgimta, įgyta savybė?

– Priežastys gali būti įvairios – nuo vaikystės atėjusių patyrimų, kurie giliai įsirašę, iki dabartinės darbo aplinkos spaudimo. Kiekviename iš mūsų gyvena darboholikas ir tai nėra blogai. Jeigu jį atpažįstame, susitinkame ir „įdarbiname“, kai mums reikia padaryti darbus iki nustatyto termino, kai reikia padaryti daug darbų, tada pasinaudojame savo stiprybėmis. O paskui išleidžiame tą vidinį darboholiką atostogauti, pailsėti prie jūros ar įsijungiame gerą filmą ir pailsime.

– O kaip atpažinti, kada darboholikas manyje man kenkia? Kokie požymiai rodo, kad reikėtų jį išleisti šiek tiek atostogų?

– Darboholizmas nėra klinikinė oficiali diagnozė, priešingai nei alkoholizmas ar kitos priklausomybės.

– Čia yra priklausomybė darbui?

– Tai yra elgesio priklausomybė. Iš vienos pusės apie tai kalbame kaip apie priklausomybę, iš kitos pusės – tai nėra tragedija. Man atrodo, daugumai žmonių tai gera savybė, jeigu sugebame ją valdyti. Mažai daliai žmonių tai gali būti jau priklausomybės lygmuo, o jeigu jaučiatės, kad tai apie jus, reikėtų paieškoti stiprios savipagalbos arba kreiptis į specialistus, kad jie padėtų atrasti, kas jums padės.

Vadovui reikėtų nesivadovauti principu: kraunu darbus tam, kuris veža.

– Tai kenkia tada, kai nieko nematai apart darbo ir nieko daugiau neveiki?

– Taip, iš principo, taip. Jeigu tai kenkia kitoms tavo gyvenimo sritims, tai jau gali būti peržengta raudona linija, pavyzdžiui, jeigu griūna šeima dėl to, kad žmogus per daug laiko yra darbe. Esu girdėjęs posakį: dėl darbo teko tris kartus vestuvių datą pakeisti. Jeigu jau tokia situacija, tai galbūt jau per daug.

– Ne tik žmogui asmeniškai kenkia darboholizmas, bet ir įmonei. Ką turėtų žinoti vadovai, kad tokie darboholikai gali šiek tiek sutrukdyti, gal net visai aplinkai darbe?

– Trumpuoju laikotarpiu vadovui turėti tokį žmogų su polinkiu kruopščiai, atidžiai, ilgas valandas, neskaičiuojant savo laiko dirbti – gali atrodyti aukso puodas. Bet ilguoju laikotarpiu reiktų turėti omeny, kad tokie žmonės perdega, krenta jų motyvacija arba ateina į darbą be energijos, neatidūs, tada pasipila klaidos. Ilguoju laikotarpiu tai blogai. Vadovui reikėtų nesivadovauti principu: kraunu darbus tam, kuris veža. Nes tada ne tik tas žmogus pavargsta, bet ir likusi komanda išmoksta nemokėti. Tai liūdnas reiškinys – išmoktas bejėgiškumas. Žmonės išmoksta nemokėti, nes kam stengtis, ateis Indrė ir padarys už mus visus geriau.

– Koks būtų patarimas tiems, kurie atpažino, kad gal jau turi priklausomybę darbui?

– Paklausti savęs šito klausimo ir išgirsti atsakymą: ar ne per daug manęs darbe? Kokios kitos veiklos dalyvauja mano gyvenime? Kas kitas be darbo man yra svarbu, ir tai radus – mėgautis.