Pirmą kartą istorijoje U20 merginų Europos čempionate medalius iškovojusi Lietuvos rinktinė į Tėvynę grįžo pirmadienio vidurnaktį, o iš Portugalijos parskridusias vicečempiones Vilniaus oro uoste pasitiko gausus būrys gerbėjų ir žurnalistų.

Tiesa, pergalingų dainų kartu su auklėtinėmis sostinės oro uoste E. Ženevičius netraukė, nes buvo iš anksto suplanavęs savo atostogas Portugalijoje.

Pergalingomis nuotaikomis gyvenantis ir smagias atostogas pradėjęs E. Ženevičius, bendraudamas su ltu.basketball svetaine, sakė:

„Norėčiau pakalbėti apie tris dalykus – save, visą komandos personalą ir krepšininkes, – per čempionatą susikaupusias mintis pradėjo lieti naujasis Europos vicečempionas E. Ženevičius. –  Gal nuskambės ir nelietuviškai, bet tikrai džiaugiuosi dėl savęs, kaip trenerio, kad nepabijojau imtis šio darbo. Iššūkių buvo tikrai daug, bet tai trenerio darbe man visada kelia papildomą motyvaciją. Man labai patinka toks trumpas formatas – pasiruošimo etapas ir savaitę trunkantis čempionatas.  Mūsų vienas iš aktyviausių sirgalių, Aurimas Matulevičius, kai mums būdavo sunku, iš tribūnų visada skanduodavo: „Kuo mums sunkiau, tuo mums geriau“, – garsiąją Antano Sireikos citatą perfrazavo E. Ženevičius.

Priminsime, kad Lietuvos rinktinė čempionatą pradėjo dvejais pralaimėjimais prieš Belgiją ir Ispaniją, tačiau tuomet nugalėjo Izraelį, aštuntfinalyje palaužė Slovėniją, ketvirtfinalyje – Islandiją, o pusfinalyje – Švediją.

E. Ženevičiui tai buvo jau dvylktoji vasara su įvairaus amžiaus vaikinų ar merginų Lietuvos rinktinėmis ir trečiasis medalis – 2009 m. asistuodamas Dariui Dikčiui treneris laimėjo sidabro medalius su U16 vaikinų rinktine, o 2018 m. U20 merginų Europos čempionate vadovaudamas Lietuvos rinktinei iškovojo bronzos medalį ir kelialapį į A divizioną.

„Turėjome „kosminį“ trenerių kolektyvą ir visą personalą. Didžiausia pagarba visiems ir visoms, kurie pasijungė – Deimantui Vailioniui, Kamilei Mickutei, Deividui Rinkevičiui, Guodai Malinauskaitei, Eglei Šulčiūtei. Sulipome, padarėme sunkų darbą tiek aikštėje, tiek pačiame pasiruošime, komunikacijoje su žaidėjomis ir t. t. Darbas buvo nuoseklus, nes tikrai ne visada žmonės taip „susiklijuoja“. Tai yra visų žaidėjų ir personalo nuopelnas“, – duoklę trenerių kolektyvui ir personalui atidavė sidabrinis treneris.

Treneris išsamiai aptarė ir pačių krepšininkių pasirodymą:

„Gaila, kad paskutinėse kontrolinėse rungtynėse su Ukraina netekome Brigitos Rimkevičiūtės, kuri mums būtų buvusi labai svarbi. Dabar mes visi išskiriame Danielę Paunksnytę ir Sintiją Aukštikalnytė, kurios sužaidė tikrai gerai. Man padėjo tai, kad su jomis dirbau pastaruosius pusantrų metų klubiniame krepšinyje ir žinau jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Reikėjo paslėpti jų silpnąsias vietas ir pabrėžti stipriąsias.“

Čia pat treneris pabrėžė, kad vertina visų dvylikos žaidėjų indėlį:

„Sintija ir Danielė rodė tikrai „kosminius“ rezultatus ir labai džiaugiuosi dėl jų, bet aš norėčiau išskirti visą komandą, nes dvi žaidėjos nelaimi tokių dalykų. Victoria Matulevičius puikiai kildavo nuo suolo kaip šeštoji žaidėja, kuri įėjusi aikštę iškart įpildavo žibalo į ugnį ir užkurdavo visą komandą. Eglė ir Miglė Kisarauskaitės „atstovėjo“ gynyboje prieš varžovių aukštaūges. Nors mūsų ir varžovių dydžiai akivaizdžiai skyrėsi, bet viską lėmė charakteris ir širdis. Gustė Dziatkauskaitė, Rosita Rusovičiūtė, Urtė Ratavičiūtė ir visos kitos merginos žaidė labai svarbius momentus ir prisidėjo prie to, kad turėtume tokį rezultatą.“  

Nuostabų darbą atlikęs strategas tapo tik trečiuoju treneriu, kuriam su Lietuvos jaunimo merginų rinktine pavyko laimėti Europos čempionatų medalius. E. Ženevičius prisijungė prie Ramunės Kumpienės ir Viliaus Stanišausko.

– Treneri, kaip pavyko pagauti emocinę ir sportinę formą pačiu tinkamiausiu metu? – ltu.basketball paklausė E. Ženevičiaus.

– Trenerių štabas, fizinio rengimo treneris ir didelę patirtį turinti E. Šulčiūtė  savo darbą atliko labai gerai. Daug diskutavome, keitėme krūvius. Dabar jau galiu atskleisti, kad pasiruošimo pradžioje merginos atvažiavo nelabai pasiruošusios, todėl teko mažinti krūvius ir daug ką neplanuotai keisti.

Mums visos rungtynės buvo kaip finalai, todėl gal mes keistai atrodydavome, kai po kiekvienų rungtynių džiaugdavomės kaip išprotėję. Bet kiekvienos rungtynės mums davė begalę adrenalino ir emocijų. Komanda gavo teigiamų emocijų, susilipdė ir užaugo čempionato metu. Artėjant čempionatui pajaučiau, kad mums iki to persilaužimo trūksta visai nedaug ir pradėjau žaidėjas dar labiau spausti.

– Kas jums dirbant su šia rinktine buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo tai, kad jos pačios patikėtų, kad gali ne tik kautis, bet ir laimėti. Aš jų paklausiau, kaip kiti gali jumis tikėti, jeigu jūs pačios savimi netikite? Jos susimąstė, nieko neatsakė, bet vėliau tikėjimas  ne tik atsirado. Tas tikėjimas užaugo. Pergalės užaugina, o pralaimėjimai slegia emociškai. Kai laimi, tu „važiuoji ant emocijų“ ir nuovargio net „neimi į kūną“, jis lieka kažkur nuošalyje.

– Sutiktuvių metu Vilniaus oro uoste dažnai skambėjo frazė „Širdžių „neišskautinsi“. Kaip gimė ši citata?

– Prieš rungtynes vienas iš mūsų trenerių pamatė, kad varžovai žiūri į lapus, kuriuose yra atspausdinti mūsų deriniai. Aišku, mes irgi darėme vaizdo peržiūras, analizavome, bet „popierinių“ dalykų merginoms negrūdome į galvą, nes tos informacijos ir taip buvo per daug, stengiausi tą informaciją labai dozuoti. Taip ir gimė ta frazė – „Kam tie lapai – širdžių neišskautinsi. Mes vis tiek varysim, kiek galim.“ (šypsosi). Mūsų limitų niekas nežinojo, mes – taip pat.

Kai pasižiūri, kiek komandų liko už nugarų… Prancūzija, Nyderlandai, Belgija, Portugalija… Aišku, sporte visada reikia sėkmės, bet pergalės neįmanomos be širdies ir kryptingo darbo. Sutinku, mūsų čempionato tinklelio pusė buvo šiek tiek lengvesnė. Bet niekas ten mūsų neįdėjo, mes patys grupėje išsikovojome tą trečiąją vietą. Be to, visos keturios mūsų grupės komandos pateko į geriausių čempionato komandų „Top 6“. Tai rodo, kad mūsų sėkmė nėra atsitiktinė.  

– Treneri, viešoje erdvėje daug kalbama apie jūsų indėlį telkiant ir paruošiant komandą tiek taktiškai, tiek psichologiškai. Kokia jūsų sėkmės paslaptis suburiant žaidėjas į laiminčią komandą?

– Paslaptį tikrai turiu. Tai – 30 metų darbo (šypsosi). Ateina patirtis, nusiramini ir žinai, kad gali bet kada pralaimėti, kaip ir bet kada laimėti. Svarbiausia buvo kuo maksimaliau išnaudoti tas žaidėjas, kurias jau žinau. Tai yra darbas, kurį žinau, tai darbas, kuris man patinka.

Sportas toks yra, kad labai daug lemia mentalitetas ir emocijos. Būkime atviri, mes juk čempionate nugalėdavome „ant popieriaus“ stipresnes komandas ir tai padarėme su savo širdimi ir išprotėjusiu noru laimėti. Kai atėjo pirmosios pergalės, neliko jokios baimės, tik tikėjimas savimi. Tai yra įrodymas, kad kartais galima padaryti dalykus, kurie atrodo neįmanomi.

– Sunku patikėti, kad ši rinktinė nuo pat U16 nebuvo iškovojusi nė vienos pergalės oficialiose rungtynėse…

– Mes iš tiesų į Portugaliją važiavome „atsidaryti“ ir laimėti bent vienerias oficialias rungtynes. Pirmasis teigiamas impulsiukas buvo pergalės kontrolinėse rungtynėse prieš Ukrainą. Merginos pamatė, kad jos gali laimėti ir po to įvyko, kas įvyko.

Aišku, finale skirtumas su ispanėmis buvo labai didelis, norėjosi geriau sukovoti, bet kažkuriuo metu tiesiog baigėsi baterijos ir „išsijungėme“. Bet kai pažiūriu atgal, su kokiu tikslu mes išvažiavome į čempionatą, aš tokį finalą imu ir per daug net nediskutuoju.

– Jūsų vadovaujama rinktinė puikiai „skaitė“ ir „nukirtinėjo“ varžovių perdavimo linijas. Kiek daug tai akcentavote?

– Neturėjome kito pasirinkimo – turėjome aktyviai gintis. Buvo daug gynybos opcijų, bet daugiausiai viską keisdavomės ir stengdavomės labai agresyviai „išeiti ir atkirsti varžoves iš priekio“. Pasiruošimo metu merginos labai nenoriai tą priėmė – reikėjo rodyti vaizdo įrašus ir baksnoti pirštu – „čia neišlindai, čia neatkirtai“ ir taip toliau. Bet vienu metu jos tą dalyką „pasigavo“, pradėjo pildyti mūsų susitarimus ir aš likau nustebintas tuo progresu. Merginos pradėjo imti tą informaciją ir reaguoti į situacijas. Tai parodo, kad jos gali dar daugiau.

– Kaip šią istorinę pergalę reiktų  išnaudoti tolimesniam Lietuvos moterų krepšinio atgimimui?

– Reikia kryptingo darbo ir tikėjimo. Šią vasarą turime daug pozityvių ir įkvepiančių pavyzdžių. Moterų rinktinė pateko tarp 8 geriausių Europos čempionato komandų. U18 rinktinė pateko tarp keturių geriausių B diviziono komandų. Tikiu, kad U16 rinktinė taip pat pasirodys gerai. Tų gerų pavyzdžių yra vis daugiau, tada ir žiūrovams įdomiau žiūrėti.

Tikiuosi, kad šios vasaros pasiekimai paskatins dar daugiau mergaičių rinktis krepšinį, o tas mergaites, kurios jau lanko treniruotes, mūsų kova ir rezultatai paskatins dar labiau stengtis. Juk žaisti, kovoti ir pasiekti tokias pergales yra nuostabus jausmas. Visiems linkėčiau išgyventi tokias emocijas, ką išgyvenome su šia U20 Lietuvos rinktine.

– Kiek pats siejate savo ateitį su merginų rinktinėmis ar moterų klubais?

– Gali sieti arba nesieti, bet kai gauni konkrečius pasiūlymus, tada žiūri ir sprendi. Man moterų krepšinyje dirbti patinka. Nematau didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų krepšinio. Aišku, galbūt skiriasi truputėlį psichologiniai dalykai, priėjimas prie žaidėjų, bet aš, kaip treneris, patogiai jaučiuosi tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje.

Mielai dirbčiau ir su mergaičių komandomis, nes dirbdamas jaučiu profesinį pasitenkinimą. Raginu ir kitus trenerius nebijoti mergaičių krepšinio, nes visur galima naudoti tas pačias taktikas ir gudrybes. Viskas veikia (šypsosi).