„Šlovės muziejaus“ ceremonijoje – ne tik emocionali K. Bryanto žmonos kalba

Daugiausiai dėmesio susilaukė K. Bryanto žmonos, Vanessos Bryant, pasakyta kalba.

„Visada vengdavau girti savo vyrą viešumoje, nes jaučiau, kad pakankamai pagyrų jis gauna iš savo fanų, tad kažkas jį turėdavo sugrąžinti į realybę, – sakė V. Bryant. – Esu tikra, kad dabar jis juokiasi danguje, nes aš pasiruošusi jį pagirti už visus jo nuopelnus aikštelėje vienoje ryškiausių platformų. Galiu matyti Kobe stovintį sukryžiavus rankas ir besišypsantį plačiausia šypsena.“

„Jis vis dar laimi“, – pridėjo V. Bryant.

Kuomet V. Bryant sakė kalbą, šalia jos stovėjo Kobes dievukas Michaelas Jordanas. Savo kalboje V. Bryant dėmesį skyrė santykiams su anapilin iškeliavusiu vyru bei jo ryšį su atžalomis.

„Neturiu vyro paruoštos kalbos, nes jis tokius dalykus darydavo spontaniškai, – teigė V. Bryant. – Jis buvo protingas, iškalbingas ir apdovanotas daugelyje dalykų, įskaitant viešąjį kalbėjimą. Žinau, kad jis padėkotų visiems žmonėms, kurie padėjo jam patekti čia, įskaitant ir tuos asmenis, kurie juo netikėjo ir sakė, kad Kobe negali pasiekti savo tikslų.“

V. Bryant taip pat skyrė laiko neeiliniam Kobes užsispyrimui ir pasiryžimą žaisti traumuotam, įskaitant ir pataikytus baudų metimus prieš paliekant aikštelę po to, kai K. Bryantui plyšo Achilo sausgyslė.

V. Bryant teigimu, ši Kobes savybė atėjo stebint Jordano žaidimą vaikystėje.

„Žmonės to nežino, bet viena iš priežasčių, kodėl mano vyras žaisdavo per skausmą ir traumas, nes jis pasakojo prisimenantis, kaip būdamas mažas vaikas stebėdavo savo mėgstamiausią žaidėją, – nukreipusi žvilgsnį į M. Jordaną sakė V. Bryant. – Jis prisimindavo pasivažinėjimą automobiliu, pokalbius ir džiaugsmą apie turėtą galimybę gyvai stebėti krepšinį.“

„Kobe nenorėdavo nuvilti savo fanų, ypač tų, kurie sutaupydavo savo pinigus, jog galėtų stebėti jo žaidimą su tokiu pačiu užsidegimu, kaip tai darydavo Kobe būdamas vaikas“, – tęsė V. Bryant.

„Prisimenu, kad klausdavau, kodėl jis negali praleisti vienerių rungtynių, jeigu jaučia skausmą. O jis mano atsakydavo: „O kaip daryti su fanais, kurie taupė pinigus, kad galėtų mane pamatyti bent vieną kartą?“ Jis niekada nepamiršdavo fanų. Jeigu būtų galėjęs, jis būtų žaidęs kiekvieną minutę visose rungtynėse. Jis visus jus labai mylėjo“, – pridėjo V. Bryant.

Ji taip pat pripažino, kad K. Bryanto mylimiausi aistruoliai buvo jo vaikai.

„Ačiū už tai, kad buvai geriausias vyras ir tėvas, koks tik galėjai būti. Ačiū už tavo augimą ir mokymąsi iš klaidų. Ačiū, kad visada stengeisi būti geresnis. Ačiū, kad niekada dėl mūsų nepasidavei. Ačiū už visą tavo sunkų darbą. Ačiū už mūsų šeimą ir dukras: Natalia, Gianna, Bianka bei Capri. Ačiū už nenuilstamą darbą dėl mūsų. Ačiū už tai, kad keldavaisi 4 ryto į treniruotę, kad paskui galėtum išlydėti vaikus į mokyklą. Ačiū, kad niekada nepraleidai gimtadienio, spektaklio mokykloje. Ačiū, kad visada pirmoje vietoje laikei mūsų šeimą. Ačiū, kad į mūsų ir žmonių visame pasaulyje gyvenimus atnešei tiek džiaugsmo. Ačiū, kad įkvėpei mus būti geresniais kiekvieną dieną. Ačiū, kad išmokei mane ir kitus pirmenybę teikti kitų, o ne savo džiaugsmui. Ačiū, kad nebuvai savanaudis ir auksinės širdies žmogus. Ačiū už tavo humoro jausmą. Ačiū, kad niekada man nesakei ne ir daugeliu atveju leidai daryti taip, kaip noriu aš. Ačiū už tavo kantrybę. Ačiū, kad leisdavai susprogdinti tavo burbulą, kai tik galėdavau. Ačiū, kad maloniai priimdavai mano atsikalbinėjimus. Ačiū, kad atsikirsdavai atgal“, – tęsė V. Bryant.

V. Bryant kalbą užbaigė pasveikindama savo vyrą su tuo, kad jis pasiekė tai, ką ir buvo žadėjęs – tapti vienu geriausių.

„Sveikinu, mažiuk. Visas tavo sunkus darbas ir pasiaukojimas atsipirko. Vieną kartą pasakei, kad jei ruošiesi kada nors ant kažko statyti, statyk ant savęs. Džiaugiuosi, kad tu statei ant savęs. Tu tai padarei. Tu esi „Šlovės muziejuje“. Tu – tikras čempionas. Tu nesi tik MVP. Tu – visų laikų geriausias. Labai tavimi didžiuojuosi. Myliu ir mylėsiu tave amžinai, Kobe. Beanai. Bryantai“, – jausmingą kalbą užbaigė V. Bryant.

Tuo metu K. Garnettas, kaip ir įprasta, ėmėsi iniciatyvos ir paprašė, kad jo kalba būtų pirmoji.

„Pasakiau, kad noriu būti pirmas, – pasakojo 15 kartų į „Visų žvaigždžių“ rungtynes patekęs NBA čempionas. – Kodėl? Nes žinau, kad čia turime geriausius vyrukus. Žinau, kad netrukus jūsų laukia lovos metas. Norėjau, kad Billas Russellas išgirstų mano kalbą prieš jums visiems užmiegant.“

K. Garnettas savo kalboje padėkojo keturiems krepšininkams, kurie profesionalių žaidėjų karjerą pradėjo iš karto baigus vidurinę mokyklą. Šį žingsnį 1995 m. žengė ir K. Garnettas, kuris tokiu žaidėju tapo po kelių dešimtmečių pertraukos.

„Man yra svarbu padėkoti tiems žmonėms, kurie tai padarė prieš mane“, – sakė K. Garnettas.

K. Garnettas taip pat padėkojo Magicui Johnsonui, Michaelui Jordanui ir Isiah Thomasui, su kuriuo buvo ant scenos. Buvęs krepšininkas nepamiršo ir savo mamos Shirley, kuri anot Garnetto, buvo pagrindinis jo užsidegimo bei noro kautis šaltinis.

K. Garnettas taip pat dėkojo komandos draugams bei treneriams, su kuriais dirbo. Dalis iš jų dalyvavo ceremonijoje. Tai – Docas Riversas, Paulas Pierce‘as bei Samas Cassellas.

Vis dėlto K. Garnettas nepaminėjo ir kelių puikiai pažįstamų vardų. Tai – Minesotos „Timberwolves“ savininkas Glenas Tayloras, su kuriuo buvęs krepšininkas yra susipykęs metų metus.

Taip pat Ray Allenas, su kuriuo laimėjo titulą Bostone bei Deronas Williamsas – žaidėjas, su kuriuo K. Garnettas žaidė Bruklino „Nets“ klube.

„Žaidžiau krepšinį kietai ir su aistra“, – sakė K. Garnettas.

Savo kalbą K. Garnettas užbaigė prisimindamas kovas aikštelėje su T. Duncanu bei K. Bryantu.

„Kai mes kovodavome, buvo tiesiog nerealu, – tęsė K. Garnettas. – Visada laukdavau to. Rimtai. Dėkoju, kad tai man padėjo pakilti į kitą lygį. Jums, Timai bei Kobe, ir tau, Rasheedai (Wallace‘ai).“

Tuo metu T. Duncanas, atėjęs sakyti kalbos su Davidu Robinsonu bei vieninteliu savo treneriu Greggu Popovichiumi, pripažino, kad niekada per visą savo gyvenimą nebuvo taip susijaudinęs.

„Pasistengsiu tai išgyventi, – sakė penkiskart NBA čempionas. – Jaučiuosi labiausiai susijaudinęs per visą savo gyvenimą. Aš žaidžiau finaluose, septintosiose serijos rungtynėse ir dabar esu labiausiai susijaudinęs. Visą dieną praktikavausi savo kambaryje, taigi pažiūrėkime, kas iš to gausis.“

Savo kalbą T. Duncanas pradėjo padėka Robinsonui, su kuriuo iškovojo du NBA titulus bei visai „Spurs“ organizacijai, kuri, kaip teigė buvęs krepšininkas, išmokė jį būti profesionalu.

„Žmonės visada klausia: „Ko jis tave išmokė? Ką jis papasakojo? – turėdamas omenyje Robinsoną, sakė T. Duncanas. – Neprisimenu nė vieno dalyko, apie kurį būtume konkrečiai šnekėjęsi.“

„Tačiau jis buvo tobulas profesionalas, neįtikėtinas tėvas ir žmogus, – tęsė T. Duncanas. – Jis man parodė, kaip reikia būti geru komandos draugu, šiltu žmogumi bendruomenei ir panašius dalykus. Ir jis tai darė nesakydamas, kaip tai reikia daryti, bet rodydamas pavyzdį ir būdamas tokiu žmogumi, kokiu sakiau jis buvo.“

T. Duncanas taip pat padėkojo savo tėvams Williamui ir Ione, o pajuokaudamas pridėjo, kad jų bendros krepšinio žinios siekia nulį.

„Vis dėlto jie mane išmokė apie žaidimą kur kas daugiau nei kiti, – sakė T. Duncanas. – Mama visada sakydavo, kad nesiilsėčiau tol, kol kažkas gero netampa geresniu, o paskui ir geriausiu. Mano tėvai suteikė garbės jausmą visame kame, ką tik dariau.“

Tuomet T. Duncanas prisiminė savo kelionę profesionalaus krepšinio link, kai kamuolį į rankas pirmą kartą paėmė būdamas keturiolikos.

„Neturėjau žalio supratimo, kaip žaidžiau, bet tai dariau pakankamai gerai, kad gaučiau stipendiją „Wake Forest“ universitete, – pasakojo T. Duncanas. – Treneris Dave‘as Odomas manyje kažką pamatė ir suteikė šansą vaikiui iš Mergelių salų. Ačiū, treneri O, ačiū, kad tuomet pamatėte manyje kažką, ko nepamatė kiti.“

T. Duncanas taip pat apžvelgė savo karjerą, išskirdamas daugumą komandos draugų, kol galų gale priėjo prie įsimintiniausių savo kompanionų – Tony Parkerio bei Manu Ginobili. Abu šie krepšininkai taip pat buvo ceremonijoje.

„Pasižvalgius aplink ir vis dar matyti šiuos vyrukus šalia savęs yra neįtikėtina, – sakė T. Duncanas. – Tai yra daugiau nei palaima. Manu Ginobili, Tony Parkeri, negali sulaukti, kada jūs taip pat čia būsite. Žaisti su jumis buvo garbė. Ačiū už draugystę, broliją ir visas patirtis, kurias išgyvenome aikštelėje.“

Galų gale, T. Duncanas savo dėmesį paskyrė Popovichiui, prieš tai pajuokaudamas, kad legendinis strategas ant jo supyks, jeigu jam bus skirtas bent vienas žodis.

„Nenoriu apie jį kalbėti, jis ant manęs supyks“, – pokštavo T. Duncanas.

„Standartai, kuriuos jūs nustatote, – surimtėjęs pratęsė T. Duncanas. – Po to, kai buvau pašauktas, jūs atvykote į mano salą, leidote laiką su mano draugais, šeima, kalbėjotės su mano tėčiu. Maniau, kad tai yra normalu ir įprasta. Bet taip nėra. Esate išskirtinis žmogus.“

„Ačiū už viską, ko išmokėte mane apie krepšinį, bet labiausiai dėkoju už tai, ko išmokėte ne apie krepšinį. Ačiū už tai, kad esate toks nuostabus žmogus“, – baigė T. Duncanas.