Geležinį Valdą sveikins ir S. Tarakanovas

"Ar aš laimingas? 100 proc.!" – nukerta Valdemaras Chomičius. Šiandien legendiniam Kauno "Žalgirio" ir Lietuvos rinktinės gynėjui, olimpiniam, pasaulio ir Europos čempionui sukanka 60 metų.

Dauguma mano kartos atstovų augo su Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Sergejaus Jovaišos, V.Chomičiaus "Žalgiriu". Žavėjomės mūsų vyrų žūtbūtine kova su Maskvos CSKA, liejome ašaras, kai 1986-aisiais Europos čempionų taurės finale Budapešte dramatiškai nusileido Zagrebo "Cibonai", ir staugėme iš džiaugsmo, kai žalgiriečiai, parskridę iš tolimosios Argentinos, Aleksoto oro uoste iškėlė Williamo Joneso taurę.

Vlado Garasto diriguojamoje komandoje ryškiausiai spindėjo jaunasis Sabas, tačiau pergalių vežimą tempė ir dar keli krepšininkai, tarp kurių neabejotinai buvo ir V.Chomičius. Kažin ar jis ryškiai lenkė likusius kolegas komandoje individualiu meistriškumu – iki šiol atsimenama istorija, kai pas trenerį Vladą Janiūną atėjęs, atrodo, jau aštuntokas Valdas nemokėjo varytis  kamuolio – esą jį varinėjo į grindis mušinėdamas abiem rankomis.

Tačiau ryškiausia savybė, kuria pasižymėjo tuometis "Žalgirio" kapitonas – geležinė valia. Dėl jos jis aplenkė gerokai talentingesnius savo kartos žaidėjus, Dėl jos nukeliavo iki pačių skambiausių karjeros pergalių: 1988-aisiais tapo olimpiniu čempionu su lietuvių vedama SSRS rinktine, o po ketverių metų nukalė pirmąjį nepriklausomos Lietuvos istorijoje medalį Barselonos olimpiadoje.

Įspūdingų V.Chomičiaus pasiekimų kolekcijoje – ir sovietmečiu iškovoti pasaulio bei Europos čempiono titulai, su lietuviais dramatiškame finale 1995 m. pelnytas Senojo žemyno pirmenybių sidabras, ilgiau nei dešimtmetis legionieriaus duonos, ragautos Ispanijos, Italijos, Belgijos klubuose.

Baigus žaidėjo karjerą – dešimtmečiai dalijantis patirtimi trenerio poste. Nuo Lietuvos rinktinės trenerio asistento iki vyriausiojo trenerio dirbant Rusijoje (Maskvos "Dinamo", Permės "Ural Great", Liubercų "Triumf", Kazanės "Uniks" ekipose, vėliau – treji rezultatyvūs metai Ukrainoje (Dniepropetrovsko "Dnipro" klube). Pastaruosius dvejus metus V.Chomičius darbuojasi Alytaus "Dzūkijos" trenerių štabe.

Sunku patikėti, bet geležiniam Valdui – jau šešiasdešimt! O gal – tik šešiasdešimt?

"Mano mintys – tokios pat, kaip ir prieš kiekvieną gimtadienį. Visos sukaktys man būdavo didelė šventė. Tik tiek, kad šįkart – jubiliejus, todėl bus šiek tiek iškilmingiau", – sakė V.Chomičius.

– Šiemet per jūsų gimtadienį "Dzūkija" žais labai svarbias LKL rungtynes su Utenos "Juventus" komanda, o iškart po to baigs reguliarųjį sezoną akistata su Kauno "Žalgiriu". Ar spėsite prisėsti prie šventės stalo?

– Laikotarpis, žinoma, įtemptas. Juolab kad kovojame dėl kiek įmanoma aukštesnės vietos atkrintamosiose varžybose (jei dzūkai liktų aštunti, jau ketvirtfinalyje susidurtų su "Žalgiriu" – aut. past.). Tačiau tarp šių varžybų bus laisva diena, tad su draugais tikrai susėsime, pažymėsime progą, prisiminsime buvusias pergales.

– Tad staigmenos, kokią pernai jums pateikė žmona Agnė, slapta surinkusi jūsų draugus į Šarūno Marčiulionio sodybą, nebebus?

– Ne, šįkart daugmaž žinau visą scenarijų (juokiasi). Kur čia pasislėpsi, kai šeštadienį į Alytaus sporto rūmus susirinks tūkstančiai žmonių, suvažiuos buvę bendražygiai ir varžovai iš užsienio. Turėtų atvykti Sergejus Tarakanovas (legendinis Maskvos CSKA puolėjas, buvęs kauniečių sirgalių nekenčiamiausias varžovas – aut. past.), bus bičiulių iš Ukrainos, daug draugų iš Lietuvos.

– Prieš 20 metų, pasitikdamas savo keturiasdešimtmetį, prasitarėte, kad viena jūsų svajonių – treniruoti Lietuvos rinktinę. Ją įgyvendinote, bet tik iš dalies – dirbote vyriausiojo trenerio asistentu. Ar liko dar daugiau neįgyvendintų svajonių?

Kaip žaidėjas, laimėjau beveik viską, bet trūksta vieno trofėjaus – su "Žalgiriu" neiškovotos Europos klubų čempionų taurės.

– Profesine, karjeros prasme esu viskuo patenkintas. Tačiau visada norisi nuveikti dar daugiau ir geriau. Kaip žaidėjas, laimėjau beveik viską, bet trūksta vieno trofėjaus – su "Žalgiriu" neiškovotos Europos klubų čempionų taurės. Bet viskas logiška, tada buvo tokie laikai, kad mes, lietuviai, rėmėmės tik savo jėgomis, negalėjome pasitelkti užsieniečių. Todėl natūralu, kad kažkam Europoje kartais ir nusileisdavome. Tokiomis aplinkybėmis mums ir finalas buvo didžiulė pergalė. Suprantama, kaunantis su CSKA finalo tikrai neužtekdavo.

– Daugeliui jaunesnių krepšininkų buvote gynėjo, kovotojo etalonas. Ar dabar matote žaidėjų, kuriuos galėtumėte pavadinti savo įpėdiniais?

– Pavardžių nenorėčiau vardyti. Gal išskirčiau tik Arvydą Macijauską. Charakteriu, savo maniera man jis atrodė panašus į mane (šypsosi). Aš jaunystėje visada lygiuodavausi į geriausius. Ir dabartiniai žaidėjai, tarkime, kurie jau pasiekia Lietuvos rinktinės lygį, kažkuo yra panašūs, nes ten be tvirto charakterio, darbštumo neišsilaikysi.

– Baigęs įspūdingą krepšininko karjerą dirbote kone dešimtyje klubų Lietuvoje (pradedant Plungės ir Marijampolės ekipomis), Rusijoje, Ukrainoje. Ar trenerio duona jums skalsi?

– Man šis darbas patinka. Aš, būdamas krepšininkas, labai mylėjau šį žaidimą, tą patį stengiuosi ugdyti ir treniruodamas žaidėjus. Kai tai pavyksta, užplūsta labai geras jausmas. Trenerio darbas nenuobodus. Tai nuolatinės emocijos, išgyvenimai: džiaugsmas po pergalių, kartais net euforija, o čia pat – apmaudas po pralaimėjimų, bemiegės naktys. Ir visada viltis, kad rytoj bus geriau.

– Daugelį metų gyvenote Ispanijoje, kur šaknis įleido ir jūsų trys dukros iš pirmosios santuokos. Kodėl jau kelinti metai įsikūrėte ne kur nors užsienyje ar Lietuvos didmiestyje, o Alytuje?

– Į Dzūkijos sostinę mane atvedė krepšinis. Taip susiklostė aplinkybės, kad sulaukiau kvietimo iš klubo. Ir man labai patinka šis projektas. Juk mes, turėdami mažą biudžetą, sugebame kautis su kur kas turtingesniais klubais, ugdome jaunimą ir matome tobulėjančius žaidėjus. O kaip miestas man Alytus labai patinka. Aš užaugau Simne, vaikystėje dažnokai lankydavausi ir Alytuje. Todėl man čia viskas pažįstama, sava ir jauku. Čia puikiai jaučiasi ir mano šeima.

– Tačiau jūsų namai vis tiek Kaune?

– Žinoma! Čia gyvena mano brolis, žmonos mama, dauguma draugų. Bent kartą per savaitę į Kauną atvažiuojame. Juokauju, kad Kaunas tapo mūsų Bermudų trikampio dalimi. Dažnai taip ir lakstome: Alytus, Kaunas, Vilnius. Tačiau vis tiek namai yra Kaune. Ir bendraujant su žmonėmis, kai "Žalgiris" kaunasi Eurolygoje, visi klausia: na, tai kaip tie tavo žalgiriečiai? Sergu už juos iš visos širdies! Todėl labai smagu, kad du pastarieji sezonai "Žalgiriui" buvo tokie sėkmingi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sveikins

Sveikins portretas
Ir tarakanas ir blochinas ir pakirkšnutis
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių