Treneris žino nesėkmių priežastis

Pirmus metus treneriu dirbęs Atlantos olimpiados prizininkas Rytis Vaišvila žino, kodėl jo vadovaujama „Naftos-Uni-Laivitės“ komanda prarado titulą.

Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) eksčempionai šiemet liko šešti, tačiau uostamiesčio ekipos strategas R.Vaišvila sezono nenusisekusiu anaiptol nevadina.

„Nereikia pamiršti, kad čempioniškos „Naftos-Uni-Laivitės“ komandos sudėtis šį sezoną gerokai pasikeitė. Išėjo net penki pagrindiniai žaidėjai: Marius Runkauskas, Deividas Daunys (dabar žinomas Gailio pavarde – red. past.), Artūras Kaubrys, Egidijus Dimša ir Mindaugas Bugys. Tie, kurie žaidė šiemet, pernai didžiąją laiko dalį praleisdavo ant atsarginių suolelio.

Prieš šį sezoną komandai buvo iškelti tikslai patekti į aštuntuką. Tą ir įvykdėme. Reguliariajame sezone iškovojome trečiąją vietą. Tik šiek tiek nepasisekė atkrintamosiose varžybose su Jonava. Pagrindinės mūsų klaidos – pralaimėta kova dėl kamuolio ir prastas pataikymas“, – aiškino R.Vaišvila.

– Treneri, ar galite įvardyti, kuriems žaidėjams sekėsi geriau, kuriems – blogiau?

– Nieko išskirti nenoriu. Pretenzijų neturiu nė vienam. Net galėčiau pagirti žaidėjus, jie – šaunuoliai. Šie metai komandai buvo sudėtingi. Ne paslaptis, kad buvo ir tokių laikotarpių, kai krepšininkai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimų, bet visi stengėsi, sąžiningai plušo treniruotėse. Visi suprato bendrą reikalą ir visi nuoširdžiai dirbo. Krepšininkams norėčiau padėkoti ir juos pagirti.

– Ar matote savo klaidų? Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, gal priimtumėte kitokius sprendimus?

– Įžvelgiu smulkių, bet lemiamų klaidų. Tiesiog klaidos lygioje vietoje. Su „SK Dextera“ vyko dviejų lygiaverčių komandų dvikova. Iki pat dvikovos serijos pabaigos nebuvo aišku, kas nugalės. Galbūt lemiamą vaidmenį atliko ir sėkmė. Aš debiutavau kaip treneris. Aišku, vyliausi pasiekti geresnių rezultatų, bet nereikia iškart norėti aukso kalnų. Svarbiausia, kad su žaidėjais radome bendrą kalbą, nė su vienu neteko pyktis ar konfliktuoti. Tiesiog buvo malonu dirbti.

– Kas nutiko, kad kovojant dėl penktosios vietos teko pripažinti „Šilutės“ ekipos, kuri anaiptol neblizgėjo reguliariajame sezone, pranašumą?

– Po patirto skaudaus pralaimėjimo jonaviečiams mūsų krepšininkai atsipalaidavo. Tikriausiai manė, kad „Šilutę“ įveiks be vargo, o išėjo kitaip. Žaidėjai rungtynes namuose pradėjo vangiai, o kai jau pradėjo stengtis ir norėjo pasivyti varžovus – nebepavyko.

O per atsakomąsias rungtynes Šilutėje vargu ar galima išplėšti pergalę, kuomet meti laisvas ir iš 20 tritaškių pataikai vos du. Krepšinis – jau toks žaidimas, kad neįmetęs į krepšį nieko negali ir tikėtis.

– Gal apskritai krepšininkams nebėra stimulo kovoti dėl 5-8 vietų? Gal net reiktų atsisakyti tokios sistemos?

– Mano nuomone, gerai, kad kovojama ne tik dėl medalių, bet ir dėl žemesnių vietų. Būtų visiška nesąmonė, jei sezonas baigtųsi jau vasario mėnesį.

– Kas buvo jūsų, kaip trenerio, didžiausias kritikas ir vertintojas?

– Per kiekvienas krepšinio varžybas kritikų ir vertintojų – pilna salė. Visi sugeba tik kalbėti, o kad ką teigiamo padarytų dėl Klaipėdos krepšinio, jokių veiksmų nesimato. Malti liežuviais visi sugeba.

– Kokie tolesni jūsų planai?

– Dar visą balandžio mėnesį su komanda treniruosimės, gal sužaisime kelias draugiškas rungtynes. Krepšininkų sutartys galioja iki gegužės pirmosios. Negalima iškart nutraukti intensyvių treniruočių, krūvį reikia mažinti po truputį.

Kol kas dar nėra aišku, kurie krepšininkai liks ekipoje ir gins Klaipėdos garbę kitą sezoną. Neaišku, ar aš pats liksiu komandos treneriu. Susėsime su ekipos vadovais ir rėmėjais prie derybų stalo ir viską apsvarstysime.