Krepšinio specialistai įsitikinę, kad bronzą Europos čempionate iškovoję Lietuvos krepšininkai verti vien geriausių žodžių. O kai kurie Kauno dienos pašnekovai pabrėžė, kad, jei ne iškreipta čempionato sistema, lietuviai būtų žaidę ir finale.
Kęstutis Kemzūra, buvęs rinktinės trenerio asistentas:
Džiugu, kad įgyvendinti pagrindiniai uždaviniai turime ir medalius, ir bilietą į Pekiną. Tačiau po pirmųjų dvikovų, kai pamatėme komandos žaidimą ir nusiteikimą, lūkesčiai gerokai padidėjo laukėme, kad rinktinė žaistų finale.
Sutinku su Jasikevičiaus pasisakymais, kad čempionato sistema nėra pati tobuliausia. Suprantu, kad ir nebandoma ieškoti pasiteisinimų, bet kaltinti vien sistemą nebūtų teisinga. Be abejo, tai turėjo įtakos pusfinalio rungtynėms su Rusija, bet kartu nederėtų nuvertinti varžovų žaidėjų ir trenerių darbo.
Rusai žaidė tikrai gerai, pakiliai, o pradėti rungtynių taip, kaip pradėjo lietuviai, tiesiog negalima. Vėliau mes matėme, kiek pastangų teko įdėti vejantis varžovus, todėl pabaigai ir pritrūko jėgų.
Kai prieš kelerius metus žaidėme čempionate Serbijoje, grupėje užėmėme pirmą vietą ir gavome net tris laisvas dienas. Visi gerai prisimena, kad po to ketvirtfinalyje pralaimėjome prancūzams. Tad kur tas aukso vidurys?
Šįkart lietuviai tikrai buvo verti finalo, bet vienos nelemtos rungtynės viską sugadino. Nieko nebepakeisi.
Suprantama, didelis smūgis rinktinei buvo ir Jasikevičiaus traumos. Tačiau turime įvertinti ir tai, kad Šaras nė karto nepasiskundė ir žaidė iki galo.
Apskritai rinktinės žaidimas Ispanijoje suteikė daug malonių akimirkų. Komanda rungtyniavo gražiai, įdomiai, įvairiai. Turime aukšto lygio žaidėjus, kurie iš paprastų kombinacijų sukurdavo labai efektyvų produktą.
O visas čempionatas baigėsi siurprizu. Jau išsiunčiau sveikinimo žinutę Davidui Blattui (K.Kemzūra kartu su Rusijos rinktinės treneriu dirbo Sant Peterburgo Spartak ir Trevizo Benetton klubuose). Nežinau, kada jie patys patikėjo, kad gali žengti iki pačios viršūnės.
Manau, kad Davidas tikėjo savo komanda ir darė viską, kad nugalėtų Lietuvą ir Ispaniją. Kalbėjau su juo prieš rungtynes su lietuviais, tada Davidas sakė, kad beveik nemato galimybių nugalėti mūsų rinktinę. Bet aš jį pažįstu ir žinau, kad jis kalba vienaip, o galvoja kitaip.
Rusai tikrai pateikė didžiulę staigmeną, bet jie nuėjo ilgą kelią. Mačiau jų pirmąją treniruočių stovyklą Maskvoje. Tada dar nebuvo pagrindinių žaidėjų, bet visi buvo susikaupę, ištroškę krepšinio, dirbo intensyviai. Man tai patiko, ir laukiau, kad jie toli eis šiame čempionate. Bet nesitikėjau, kad taip toli.
Algirdas Paulauskas, Lietuvos moterų rinktinės treneris:
Įspūdžiai tik patys geriausi. Šaukštu deguto medaus statinėje tapo tik pusfinalis, bet tada buvo juoda diena mūsiškiams. Esu įsitikinęs, kad, jei žaistų dar trejas rungtynes, lietuviai visus tris kartus nugalėtų Rusiją. Bet čempionatas ilgas, o juodų dienų išvengti labai sunku. Mes net juokaujame, kad geriau pralaimėjimą patirti pirmenybių pradžioje ir išnaudoti tą limitą (šypsosi).
Be abejo, rusai turėjo ir papildomą laisvą dieną. Šiuo atveju ji buvo labai reikšminga, nes lietuviai sunkias ketvirtfinalio rungtynes baigė tik po vidurnakčio. Manau, kad tai yra sistemos klaida. Nesuvokiama, kad rinktinės neturi lygių sąlygų.
Be to, paskutinėse keliose rungtynėse visa jėga negalėjo žaisti Jasikevičius. Kai Šaras sveikas ir gali žaisti 100 proc., Lietuvos rinktinė yra visai kitokia komanda. Aišku, Kaukėnas ir Šiškauskas gerai jį pavaduoja, bet visa jėga žaidžiančio Jasikevičiaus lemiamame čempionato etape labai trūko.
Nepaisant visko, ši rinktinė, žaidėjai ir treneriai, verti tik pagyrų. Juk iškovotas ir medalis, ir kelialapis į olimpines žaidynes. Todėl galime jais didžiuotis.
Šis čempionatas įsiminė daugybe atkaklių dvikovų iki paskutinės sekundės, o labiausiai nustebino, aišku, Rusija. Jie nežaidė sau įprasto žaidimo bėk ir mesk. Davidas Blattas nuveikė tikrai didelį darbą, kad rusai žaistų protingą komandinį krepšinį. Jų pergalės nesitikėjau, bet sporte taip jau būna krepšinį žaisti dabar moka visi, tad nieko negali prognozuoti.
Rūtenis Paulauskas, Lietuvos jaunių rinktinės treneris:
Mūsų rinktinės pasirodymą reikia vertinti tik labai gerai. Lietuviai suklupo tik vieną sykį, tačiau šiame čempionate nepralaimėjusiųjų nebuvo.
Kas atsitiko pusfinalyje? Pritariu Ramūno Butauto, Šarūno Jasikevičiaus ir kitų išsakytoms mintis, kad toks eksperimentas, koks buvo vykdytas šiame čempionate, negali pasikartoti. Lietuva nuo to labai stipriai nukentėjo. Lietuviai, užėmę pirmą vietą savo grupėje, ne tik neįgijo pranašumo, bet net turėjo blogesnes sąlygas nei varžovai.
Tokiame turnyre kiekviena poilsio ir pasirengimo valanda reiškia labai daug. Kai lietuviai dar kovėsi su kroatais, rusai galėjo ilsėtis ir rengtis pusfinaliui. Aš jau nekalbu apie tai, kas būtų atsitikę, jei Lietuva ir Rusija būtų turėjusios vienodas galimybes. Arba net atvirkščiai Lietuvos krepšininkai būtų ilsėjęsi, o rusai žaidę ketvirtfinalyje.
Dabar gal per vėlu apie tai kalbėti, bet kodėl šis klausimas nebuvo keltas, kai buvo kuriama ši sistema ir rengiami tvarkaraščiai? Akivaizdu, kad tokią sistemą sukūrė nieko bendra su krepšiniu neturintis funkcionierius, kuriam, neatmetu tos galimybės, buvo diktuojama iš šalies.
Kas tai darė? Per čempionato apdovanojimą geriausiai matėme, kokios federacijos turi didžiausią įtaką FIBA Ispanija, Graikija, Rusija, galbūt Serbija. Tos rinktinės žaidė arba turėjo žaisti F grupėje, kurios lyderės prieš pusfinalį gavo po papildomą laisvą dieną.
Visame šiame kontekste galime didžiuotis savo rinktine. Turime patriotiškus žaidėjus, puikią komandą, vyrus, kurie kovojo ir dėl Lietuvos, ir dėl savo garbės, trenerius, kurie atidavė tiek daug bemiegių naktų. Aišku, smagu, kad laimėjome kelialapį į olimpiadą, bet kyla minčių, kad bronza yra pernelyg mažas atlygis už tokį pasiaukojimą.
Naujausi komentarai