Lietuviai išbandė kitokį ralį į Afriką

Daugiau kaip 200 dalyvių per pora savaičių įveikė kone 9 tūkst. kilometrų atstumą. Kokius įspūdžius parsiveža komanda, kalbame su vienu jos narių Viliumi Rožuku.

– Kaip kilo mintis važiuoti "Budapešto-Bamako" maratone?

– Mintis kilo spontaniškai – kitas ekipažo narys D.Vilimas praėjusių metų žiemą pasiūlė važiuoti į ralį Afrikoje. Kadangi esame buvę profesionalūs lenktynininkai ir ši sporto šaka yra įaugus į kraują, šis iššūkis pasirodė vertas dėmesio. Kiek pasigilinę į šio ralio esmę, labdaros aspektą ir norą patirti, ką patirdavo Dakaro dalyviai Afrikoje, priėmėme bendrą sprendimą – darom.

– Koks tai ralis-maratonas?

– Kai iš Afrikos dėl pavojų pasitraukė Dakaro ralis, vengrams kilo mintis organizuoti labdaringo pobūdžio ralį. Jų nuomone, nesąžininga, kad Dakaras, kuris pritraukdavo nemažai dėmesio į šį žemyną ir padėdavo spręsti vietinių problemas iš čia pasitraukė. Tad šis ralis yra pirmiausia skirtas labdarai ir dėmesio atkreipimui į šio žemyno bėdas, o taip pat, tai ir unikali galimybė pamatyti Afriką, kuri kartais labiau primena svetimą planetą. Šiemet maratonas vyko jau 12-ąjį kartą ir organizatoriai patys sako, kad jis buvo sudėtingiausias iš visų buvusių.

– Kiek jame sportinio-varžybinio elemento, kiek tai turistinis ralis?

– Rezultatai šiose lenktynėse fiksuojami nėra, akcentas yra technikos patvarumas, labdara.

– Šiam išbandymui pasirinkote "Nissan Patrol" automobilį. Kokie tokio sprendimo motyvai?

– "Nissan Patrol" yra be galo paprasta mašina, kuri lengvai ardoma, tvarkoma. Ši mašina sutverta įveikti kelio sunkumus, joje nėra jokių bereikalingų funkcijų. Todėl ją įvertinome, kaip mašiną, kurią galėtume nesunkiai susitvarkyti patys, jei kiltų bėdų kelionės metu. Taip ir buvo – nors ir susidūrėme su problemomis, jas išspręsti mums nebuvo didelių vargų.

– Koks buvo ekipažo pasiruošimas šiam raliui ir kaip rengėte techniką?

– Ekipažo pasiruošimas toks, kad, kaip buvę profesionalai, žinojome kokios fizinės formos turime būti, kad galėtume atlaikyti tokio pobūdžio varžybas. Šią formą pasiekėme, tad ir kelionėje galėjome puikiai atsilaikyti prieš mums primestą fizinį krūvį.

Neabejotinai svarbia pasirengimo dalimi tapo visų rėmėjų prisidėjimas, kurie davė didelį indėlį tam, kad tinkamai pasiruoštume lenktynėms.

"Nissan Patrol" buvo pirktas stipriai panaudotas, tad perrinkome jį iš esmės. Pakeitėme visas surūdijusias ar nepatikimai atrodančias detales. Didelį dėmesį skyrėme aušinimo sistemai, dėjome du akumuliatorius.

– Kokie įspūdžiai finišavus?

– Bendrai jei įskaičiuotume kilometrus nuo Lietuvos, įveikėme beveik 10 tūkst. kilometrų. Įspūdžiai dvejopi, pamatėme be galo daug gražios gamtos, buvo labai malonu keliauti ir važiuoti Afrikos žemynu, tačiau pamatėme ir daug skurdo, susipriešinusių, karo paveiktų žmonių. Todėl galime džiaugtis, kad vyksta "Budapest-Bamako" ralis, kuris atkreipia dėmesį į šio žemyno bėdas pasinaudodamas sportu.

– Kas buvo sunkiausia šiame ralyje?

– Jei reikėtų išsirinkti vieną – išties paveikia ir sunku matyti Afrikos skurdo vaizdus. O taip pat, su tuo ateina ir žmonių susipriešinimas, kas šį žemyną padaro itin nesaugiu. Ne kartą jautėme, kad jei ne su mumis esanti kariuomenė ar paskutinėmis sekundėmis keičiami maršrutai, greičiausiai mūsų kelionė nebūtų taip sėkmingai praėjusi.

– Kokie smagiausi nutikimai?

– Sunku išskirti vieną – smagu važiuoti, smagu privažiuoti kelio dalis, kurios atrodo neįveikiamos ir jas pervažiuoti. Smagu ir būti senų pažįstamų kompanijoje, dalintis įspūdžiais.

– Kaip važiuoja dalyviai, kiek nutolsta vieni nuo kitų, kiek laikosi vienoje grupėje?

– Didžiąją laiko dalį laikomės mažose grupelėse, tiek dėl saugumo, tiek dėl galimybės sulaukti pagalbos nutikus mašinos gedimams. Ne kartą teko padėti kolegoms tvarkytis automobilius ar traukti užklimpusius smėlynuose.

– Kokie dalyviai susirinko?

– Susirinko patys įvairiausi dalyviai iš viso pasaulio, kuriuos vienija aistra automobilių sportui ir nuotykiams. Galima sakyti, kad buvome atsidūrę bendraminčių apsuptyje, todėl jautėme didelį malonumą būdami šių žmonių draugijoje.

– Afrika susijusi su smėlynais, kiek jais važiavote?

– Pakankamai. Važiavome Sacharos dykuma, o Savanos Senegale ir Gvinėjoje tikrai nepagailėjo smėlio.

"Budapešto-Bamako" dosjė

Nuo 2005-ųjų organizuojamose lenktynėse leidžiamasi į ilgą ir alinančią kelionę tam, kad lenktynininkai patirtų, ką reikia atlaikyti norint įveikti Afrikos karštį, drėgmę bei kitus čia laukiančius pavojus.

Kiekvienais metais daug dalyvių nesugeba įveikti trasos ar ją įveikti laiku. Praėjusiais metais lenktynės buvo pažymėtos ir gyvybes nusinešusia avarija.

"Budapest-Bamako Rally" iš kitų panašaus tipo lenktynių išsiskiria tuo, kad didelį dėmesį skiria paramos aspektui. Tiek registracijos mokesčiai, tiek ralio metu surinktos lėšos keliauja į labdaros fondą, kuris skirtas paremti Afrikos šalių gyventojus. Kasmet renginio metu surenkamų lėšų kiekis vis auga, todėl dabar šis renginys tapo didžiausiu labdaros raliu pasaulyje.

Ralio dienoraštis

Pirmasis etapas – "supermaratonas" iš Budapešto į Marakešą

Pirmasis etapas truko keturias dienas. Per jas reikėjo įveikti 3,6 tūkst. km atstumą skiriantį Vengrijos ir Maroko sostines. "RZGroup.lt Tour Africa" komanda šią atkarpą įveikė per tris dienas, o specialiai lenktynėms parengtas 1992 m. "Nissan Patrol" atlaikė visus jam mestus iššūkius. "Džiaugiamės savo pasiruošimu lenktynėms. Sulaukėme daugybės dvejonių ir "galvų kraipymo" dėl to ar atlaikys mūsų pasirinktas automobilis šią kelionę. "Supermaratono" metu nepatyrėme nė vieno gedimo, nors važiavome be sustojimo visus 3,5 tūkst. km", – pasakojo V.Rožukas.

Antrasis etapas – iš Marakešo į Erg Čigagą

Jo metu buvo keliaujama iš Maroko sostinės Marakešo į vieną gražiausių gamtos stebuklų Erg Čigagą. Lenktynių dalyviai iškart susidūrė su iššūkiais, kuomet teko kilti į Atlaso kalnus, o vėliau leistis į dykynes bei įveikti dykumos atkarpą. "Šis etapas itin kontrastingas – pakilę į Atlaso kalnus radome Lietuvoje šiemet praktiškai nematomo sniego, o nusileidę iš kalnų susidūrėme su dideliu karščiu, – įspūdžiais dalinosi V.Rožukas. – Šią 500 km atkarpą įveikėme per daugiau nei dvylika valandų, tad galima įsivaizduoti kokios čia yra kelio sąlygos. Žinoma, šio etapo kulminacija – Erg Čigaga – atpirko visus sunkumus."

Trečiasis etapas – iš Erg Čigagos į Asą

Šiame etape lenktyninkų laukė itin panaši trasa – horizontą aprėpiančios Maroko akmenuotos dykynės ir karštis. "Pasigrožėję nepaprastu saulėtekiu Erg Čigagos kopose tęsėm savo kelionę, – pasakojo V. Rožukas. – Iriamės per Maroką link Vakarų Sacharos, daug čia nepamatysi, bet turi būti atsargus, nes aplink karinės zonos, esame perspėti ir apie minų laukus, kurių pasienyje su Alžyru yra ne vienas."

Ketvirtasis ir penktasis etapai – Maroko dykynės ir tvyranti įtampa ore

Palikus civilizuotąją Maroko dalį, keliaujant per Vakarų Sacharą ir artėjant prie Mauritanijos akivaizdu, kad šiuose kraštuose netrūksta neramumų. Pradedant perspėjimais apie užminuotus laukus ir draudimus išklysti iš kelio, baigiant organizatorių paskutinės minutės maršrutų pakeitimais – viskas duoda suprasti, kad šioje pasaulio dalyje nėra saugu. "Kelionę pradėję itin pakiliai bei sutikti itin draugiškai šiaurinėje Maroko dalyje, vėliau buvome pastoviai apdovanojami ne itin draugiškais žvilgsniais, o kartais net ir vienu kitu į mašiną skriejančiu akmeniu, – įspūdžiais dalinosi V. Rožukas. – Tiesa, keliaujant dykumomis bei nebūnant miestuose, čia esanti gamta vis tiek suteikė itin daug teigiamų įspūdžių."

Šeštasis ir aštuntasis etapai – "niekieno žemė" ir slogiai nuteikianti Mauritanija

Šeštajame "Budapest-Bamako Rally" etape, "RZGroup.lt Tour Africa" komandai teko patirti, ką reiškia tikra "ore tvyranti įtampa". Pirmiausia, teko kirsti "niekieno žeme" vadinamą teritoriją tarp Vakarų Sacharos ir Mauritanijos. Stipriai užminuota teritorija yra virtusi nusikaltėlių ir apleistų automobilių žeme. Šioje teritorijoje negali būti jokios šalies armija ar policija. "Organizatoriai mums liepė tiesiog važiuoti kolonoje, niekur nestoti, neatsidaryti langų ir su niekuo neįsitraukti į kontaktą, – pasakojo V. Rožukas. – Be abejonės, šių nurodymų ir laikėmės, o ir vaizdas priminė post-apokaliptinio filmo scenas – apleisti, išardyti automobiliai, tarp kurių pilna laukinių gyvūnų lavonų. Per visą gyvenimą nesame matę nieko panašaus."

Pasiekus Mauritaniją, įspūdis netapo geresniu. Didelėje įtampoje esanti šalis, Didžiosios Britanijos vyriausybės yra įvardinama, kaip vieta, kur didžiojoje dalyje šalies keliauti "griežtai draudžiama", o likusioje dalyje keliauti "stipriai nerekomenduojama". Kelionių maršrutai buvo keičiami paskutinėmis sekundėmis, o dalyviams buvo rekomenduojama, kuo greičiau įveikti šiuos etapus ir pasiekti kariuomenės saugomas stovyklavietes.

Devintas ir dešimtas etapai – draugiškasis Senegalas

Aštuntojo etapo pabaigoje komanda pasiekė Senegalą ir paliko Mauritanijos prisiminimus nuošalyje. Tam padėjo išskirtinis senegaliečių draugiškumas, todėl net sunku patikėti, kad viena šalia kitos esančios valstybės gali taip skirtis. "Po Mauritanijos, Senegalas mums priminė rojų, – teigė V. Rožukas. – Draugiški ir besišypsantys vietiniai, kurie ne tik noriai bendrauja ir nuoširdžiai domisi iš kur mes ir ką mes čia veikiame, bet ir geraširdiškai padeda ar net pavaišina kava miesto gatvelėse." Taip pat, ši šalis yra jau savanų geografinėje zonoje, todėl čia susiduriama ir su gyvesne augalija bei gamta. Galima pamatyti mūsų šaliai egzotinių gyvūnų bei pamatyti niekur daugiau pasaulyje neaugančių baobabų medžių rūšių.

Paskutinieji etapai – klystkeliais

Sėkmingai ir be didelių problemų įveikus pirmuosius dešimt etapų didžiausias iššūkis "RZGroup.lt Tour Africa" komandą ištiko kuomet reikėjo iš Senegalo patekti į Gvinėją. Pasirinkę sudėtingesnę, bet trumpesnę bekelę lenktyninkai pateko prie pasienio ruožo, kuriame jiems buvo uždrausta keliauti į Gvinėją. Todėl tris valandas trukusi kelionė į vieną pusę, turėjo kartotis – teko apsisukti ir važiuoti atgal, o tada įveikti ilgesniąją trasą. Atvykus prie šio pasienio ruožo paaiškėjo, kad šis yra uždarytas ir teks laukti ryto. "Nemesk kelio dėl takelio posakis, turbūt niekada nebuvo taip aiškiai pajustas savu kailiu, – juokavo V. Rožukas. – Dėl šio įvykio įgijome milžinišką atsilikimą nuo likusių dalyvių ir pasiekus Gvinėją turėjome ją įveikti ne per dvi, o per vieną dieną ir taip atsidurti Siera Leonėje." Susidariusi 600 km atkarpa, kurioje laukė smėlėtos savanos buvo įveikta per dvidešimt valandų, tačiau lenktyninkams pavyko prisivyti kitus dalyvius.

Finišas – nacionaliniame Siera Leonės stadione

Pasiekus paskutiniąją stovyklavietę, kitą dieną, keturioliktajame etape laukė lengvas pasivažinėjimas, kurio finale – iškilminga "Budapeštas-Bamakas" ceremonija. "Labai džiaugiamės, nes ši diena sutapo su Vasario 16-ąja ir mums visiems čia dalyvavusiems lietuviams, kurie atsivežė savo tautinę atributiką, pasiekti finišą šią dieną turėjo stiprią simbolinę prasmę, – įspūdžiais dalinosi Vilius. – Fritauno gyventojai buvo puikiai susipažinę su šiuo renginiu, todėl mieste buvome pasitikti be galo svetingai."