L.Balčiūnas kupinas noro siekti pergalių

L.Balčiūnas kupinas noro siekti pergalių

Klaipėdietis dviratininkas, geriausias 1998 metų miesto sportininkas Linas Balčiūnas ir šiais metais gins Prancūzijos profesionalų komandos „Agritubel“ spalvas. Dėl avarijoje patirtų traumų beveik visą praėjusių metų sezoną praleidęs, Linas trečią mėnesį intensyviai ruošiasi Ispanijoje ir nekantriai laukia artimiausios progos lenktyniauti bei atsidėkoti juo tikinčiam klubui.

Avarijų gausas

- Tikriausiai sunku ir suskaičiuoti tavo nemalonius įvykius, kai būdavai arti sunkių traumų lėkdamas automobiliu ar dviračiu.

- Net pats nesuprantu, kodėl taip nesiseka. Nors, tiesa, tų skaudžių autoįvykių nebuvo jau taip daug. Kartą automobiliu verčiausi miške grįždamas iš Nidos, kitą kartą – prie Tauragės. Lengvų automobilio nubrozdinimų neskaičiuoju.

O kai sėdu ant dviračio, atrodo, kad automobiliai keršija. Incidentas po incidento.

- Praėjusiais metais buvo patirta trauma. kur ir kaip viskas atsitiko?

- Beveik prieš metus – sausio 19-ąją Ispanijoje treniruotės metu leidausi nuo kalno, mane ant posūkio partrenkė mikroautobusas. Nenoriu gilintis į smulkmenas.

Keista, tačiau pats atsikėliau, supratau, kad lūžusi ranka. Tuo metu važiavusi moteris nuvežė į ligoninę.

Net iki liepos mėnesio pabaigos reabilitacija.

Beje, toji vieta lyg užkeikta. Tomui Vaitkui toje pačioje vietoje sprogo padanga ir jis vos nesitėškė į uolą.

- Sunku suvokti, kad tokios nelaimės gali nutikti važiuojant, rodos, lėta transporto priemone - dviračiu.

- Leidžiantis nuo kalno reikia būti itin atidžiam. Dviratininkai į pakalnę dažnai skrieja apie 100 km per valandą greičiu. Žiūrėk, pasitaikys koks žioplesnis vairuotojas, ir nėra kur dingti. Ypač tokiose vietose, kur vienoje pusėje skardis, kitoje uola.

- Šiandien - visos bėdos praeity. Tikriausiai lauki nesulauki sezono pradžios.

- Esu labai išsiilgęs varžybų, rimtai ruošiuosi ir esu nusiteikęs šiais metais priminti apie save.

Kelias į sportą

- Prisimink savo kelią į profesionalųjį sportą.

- Gimiau 1978 metų vasario 14 dieną. Pirmasis treneris buvo Vidmantas Žukauskas. Man be-simokant tuometėje 12-ojoje vidurinėje mokykloje, jis ir pakvietė minti dviratį.

1998 metais tapau Europos jaunimo iki 23 metų treko čempionu.

Kitais metais, kai man buvo 21-eri, pas save pakvietė prancūzų „Oktos-Mbk-Saint Quentin“ komandos atstovai.

Po dvejų metų geresnes sąlygas pasiūlė kitas žinomas Prancūzijos klubas „Ag2r Prévoyance“.

2003 metais vėl grįžau į „Oktos“ ekipą.

Nuo 2005-ųjų ginu irgi garsios pasaulyje „Agritubel“ komandos garbę.

Draugiškas kolektyvas

- Ką gali pasakyti apie šį kolektyvą?

- Komandos vadovai, treneriai – puikūs žmonės. Gerai sutariu. Pavyzdžiui, komandos mechanikas yra prižadėjęs vykti kartu ir padėti man, jei aš ginsiu Lietuvos garbę, be atlygio.

Praėjusį šeštadienį buvo pristatyta komanda. Joje 22 dviratininkai iš Ispanijos, Lietuvos, Olandijos ir Prancūzijos. Ekipą sustiprino Nikolas Žalaberas iš „Phonak“ komandos ir Nikolas Vogondas iš „Credit Agricole“.

O lyderiu, kaip ir anksčiau, bus ispanas Chuanas Migelis Merčadas. Jis praėjusiais metais „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse laimėjo etapą, kurį laiką buvo kalnų karalius, 2005-aisiais „Vuelta de Espana“ lenktynėse užėmė devintąją vietą.

Dar komandoje yra praėjusių metų Europos čempionas Benoitas Sineris, komandos kapitonu bus N.Žalaberas.

Kartu su manimi bus ir Klaipėdoje daug metų praleidęs alytiškis Aivaras Baranauskas.

Komandai nerūpi

- Ar tikrai profesionalioms komandoms nerūpi, kaip jų nariai pasiruoš sezonui?

- Iš dalies – taip. Gruodžio mėnesį keturioms dienoms visi buvome susirinkę į Prancūziją. Po to vėl išsiskirstėme iki pristatymo.

Tiesa, mėnesiui baigiantis jau prasidės sezonas. Sausio 28 – vasario 2 dienomis su A.Baranausku ir kai kuriais komandos nariais jau dalyvausiu lenktynėse Katare.

Ko gero, tik klaipėdiečiai taip kryptingai ruošiasi nuo žiemos pradžios. Net profesionalai tokiais krūviais savęs neapkrauna. Todėl kartu su Tomu Vaitkumi mes Ispanijoje ir ruošiamės drauge su Klaipėdos dviratininkais.

- Kur įdomiau lenktyniauti: treke ar plente?

- Kai esi gerai pasirengęs – visur gerai. Treke – daugiau veiksmo, važiuojant plentu – daugiau monotonijos. Etapui baigiantis jau gali žinoti kas bus, jei kas pabėgo, – nepavysi.

- Kokias varžybas tu kaip šiandien atsimeni?

- Abejas olimpines žaidynes, kai Atlantoje užėmėme 11-ąją vietą, o Atėnuose – 8-ąją, o profesionalų... 2005-ųjų „Tour du Poitou-Charentes“ lenktynes. Buvau lyderis. Vėliau praradau lyderio marškinėlius ir generalinėje įskaitoje užėmiau trečiąją vietą. Vyko neįtikėtinos įtampos varžybos. Užėmęs trečiąją vietą, nuo nugalėtojo atsilikau tik 5 sekundes. O kur dar antrasis prizininkas.

Geras jaunimas

- Ką gali pasakyti apie augančią pamainą?

- Auga gera pamaina. Alsuoja į nugarą stipriai. Bus su kuo komandų varžybose dalyvauti. Nebereiks, kaip anksčiau, už du važiuoti.

Jei Lietuvos sporto valdžia būtų supratingesnė, su Klaipėdos jaunuoliais galėtume kalnus olimpiadoje nuversti.

Nereikalingas konfliktas

- Kokia tavo pozicija konflikte tarp Klaipėdos ir Vilniaus?

- Ar gali būti normalu, kai šalies dviračių sporto federacija ne tik nesiskaito su sportininkais, bet ir apvagia juos. Federacija mums dar yra skolinga 50 tūkstančių litų.

Mums kiša kažkokį trenerį, kurio mes nepažįstame ir nenorime. Algirdas Vaitkus mumis rūpinosi, mus ruošė, o Vilnius ėmė ir vietoj jo mums kiša E.Peseckį, kuris pats jaučia, kad neturi moralinės teisės būti mūsų treneriu.

Šiuo metu stipriausi Lietuvos dviratininkai yra nustumti į šoną. Toks jausmas, jog Lietuvos dviračių sporto federacijai, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir sporto departamentui nerūpi, ar šalis turės komandą Pekino olimpinėse žaidynėse, ar ne.