Krepšininkas kotedžo Klaipėdoje jau nebeturi

Kurį laiką Klaipėdoje gyvenęs ir dešimtmetį legionieriaus duonos ragavęs Virginijus Praškevičius gera sportine forma šiuo metu stebina „Šiaulių“ ekipos strategus.

Be kamuolio – beveik metus

Nors 33 metų 206 cm ūgio vyras su naująja ekipa treniruojasi vos daugiau nei savaitę, o iki tol beveik vienuolika mėnesių neturėjo rankose kamuolio, varginančias treniruotes atlaiko nesunkiai ir „Šiaulių“ fizinio rengimo trenerio Stanislovo Norkaus prašo papildomo krūvio.

„Pasiilgau krepšinio. Jau seniai svajojau rungtyniauti gimtojoje šalyje. Pats neįsivaizduoju, kaip man seksis. Kyla klausimas, ar atlaikys kūnas? Tačiau, jei jau pradėjau, stengsiuosi krepšiniui atiduoti visą širdį, kad pasiekčiau maksimalų rezultatą“, – atviravo 2003 metų Europos čempionas.

V.Praškevičius pripažino, kad pastaruoju metu dažnokai liedavo prakaitą treniruoklių salėse. O paklausus apie iškeliamus svorius, jis tik šyptelėjo: „Neįsivaizduokite, kad kilnoju po 170 kg sveriančias štangas. Juk nesu kaip Virgilijus Alekna. Nuo krūtinės daugiau kaip 110 kg nekeliu.“

Pailsės nuo anglų kalbos

„Pavargau nuo klajonių po užsienio šalis. Šiauliuose – nauja graži salė, malonūs komandos draugai ir, be to, nereikia kalbėti angliškai“, – bandė juokauti krepšininkas.

V.Praškevičius su „Šiaulių“ klubu dar nėra pasirašęs oficialios sutarties, tačiau tvirtino, kad jau viskas yra sutarta.

„Kai pasirašysiu sutartį, tuomet bus galima atskleisti daugiau smulkių detalių, kiek rungtyniausiu ir panašiai. Kol tai nėra įforminta dokumentuose, nenoriu prisišnekėti“, – sakė jis.

Tikimasi, kad vasarį buvęs šalies rinktinės krepšininkas jau išbėgs į aikštę ir galės pademonstruoti viską, ką sugeba.

Ispanai palaužė dvasiškai

– Virginijau, juk jūs turėjote kotedžą Klaipėdoje ir čia buvote įsikūręs. Kodėl pasirinkote „Šiaulių“ ekipą, o ne, pavyzdžiui, Klaipėdos „Neptūną“?

– „Neptūnas“ man neteikė jokių pasiūlymų. Be to, kotedžą Vingio gatvėje esu pardavęs. Buto kvadratūra man buvo per didelė, o ir vieta – ne iš patogiųjų. Nors šiaip Klaipėda man visada patiko ir patinka.

Gal būčiau pasirinkęs ir kitą šalies ekipą, tačiau per dešimt metų nieko nėra siūlę didieji Lietuvos klubai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“. O Šiauliai – man patogi vieta. Dabar esu įsikūręs pas uošvius Kelmėje. Atstumas nėra didelis, todėl kasdien važinėju pirmyn ir atgal.

– Koks jausmas po tiek metų klajonių po užsienio šalis vėl treniruotis ir kamuolį mėtyti gimtojoje šalyje?

– Pats neįsivaizduoju, kaip po tokios pertraukos pavyks įsilieti į žaidimą. Savo sportinės formos toli gražu nelaikau idealia. Net sakyčiau, kad ji prasta. Juk jau kurį laiką maniau, kad baigsiu krepšininko karjerą. Persekiojo traumos, rungtyniavau kentėdamas skausmus. Kai praėjusį sezoną Ispanijos Fuenlabrados „Alta Guestion“ klubas apkaltino mane simuliavimu ir suspendavo, tai buvo lyg dūris peiliu į širdį. Tokio moralinio skausmo gyvenime nesu jutęs. Visa tai buvo labai sunku išlaikyti psichologiškai.

– Kodėl, jūsų manymu, ispanai taip pasielgė?

– Taip jau susiklostė, kad mane persekiojo trauma po traumos. Iš pradžių negalėjau žaisti dėl sutraiškyto piršto sąnario. Vėliau, prieš pat varžybas, įlindo į čiurną atplaiša, kamavo Achilo sausgyslės uždegimai, o galiausiai įplyšo blauzdos raumenys. Klubo vadovai nusprendė, kad aš simuliuoju, nors nuotraukose aiškiai buvo matyti, kad problema rimta.

Ne tas žodis, kad buvo skaudu. Buvau morališkai sugniuždytas. Rungtyniauji per skausmus sukandęs dantis ir dar tave kaltina... Ten viskas buvo aišku. Klubo vadovai nenorėjo mokėti pinigų ir nuėjo lengviausiu keliu. Į akis pasakė: „Tu niekur nebežaisi, mes apie tave paskleisim gandų.“

– Per krepšininko karjerą žaidėte Belgijoje, Turkijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Italijoje. Ar sunki legionieriaus duona?

– Man, atvirai pasakius, jau buvo pabodę keliauti iš vienos vietos į kitą. Norėjosi ramesnio gyvenimo. O žmona Živilė kaip tik norėjo gyventi užsienyje. Tačiau dabar ji jau kuria planus studijuoti Vilniaus universitete (Klaipėdos universitete yra baigusi pedagogikos specialybę