Daugkartinis šalies čempionas, buvęs nacionalinės rinktinės žaidėjas, dabar – Vilniaus futbolo mokyklos treneris Eimantas Poderis mano, kad kai kurie Lietuvos futbolo strategai atitrūkę nuo žemiškų problemų.

Spalio pabaigoje LFF prezidentas Liutauras Varanavičius, techninio skyriaus direktorius Stasys Stankus ir Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Raimondas Žutautas viešame renginyje, skirtame jaunųjų futbolininkų ugdymo problemoms, sukritikavo sporto mokyklų veiklą, esą jos dirba pagal sovietinę sistemą, yra nekontroliuojamos ir neišmoko vaikų netgi futbolo abėcėlės.

– Mane tai stipriai užgavo, nes gerai žinau, kaip yra iš tikrųjų. Pikčiausia, kad tokius dalykus kalba futbolo žmonės, – interviu dienraščiui sakė E.Poderis, vis dar nekabinantis futbolo batelių ant vinies: neseniai 37-erių žaidėjas ir treneris su Alytaus "Vidzgirio" komanda iškovojo Lietuvos futbolo 1-osios lygos čempionato bronzos medalius.

– Eimantai, kas, jūsų nuomone, vis dar skatina vaikus rinktis futbolo mokyklas, jeigu jos, anot LFF vadovų, beveik nieko neišmoko?

– Vaikus treniruoju jau treji metai. Dauguma jų ateina susižavėję didžiuoju futbolu – pamatę pasaulio ar Europos pirmenybių, Čempionų lygos rungtynių, įsidėmėję kurią nors žvaigždę. Kitus atsiveda klasės draugai ar atlydi tėvai, galbūt patys kažkada mėginę žaisti futbolą. Svarbiausia, kad berniukai renkasi šį žaidimą, nors galėtų likti prie kompiuterio ar pasukti į kitą bendraamžių pomėgių būrelį. Jei LFF strategai mano, kad mes, sporto mokyklų treneriai, niekus veikiame, gal tegul pamėgina patys? Kad ir techninio skyriaus direktorius S.Stankus: lai surenka grupę septynmečių, juos užaugina ir parengia pagal tą naują europietišką, nesovietinę metodiką, suburia komandą ir įveikia danus ar ispanus. Kol kas yra priešingai: iš Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) auklėtinių suformuota šalies rinktinė nesugeba nugalėti mėgėjų ekipų. Kai aš mokiausi sporto mokykloje, mes šalies aukščiausiosios lygos čempionate vyrų komandas guldydavome ant menčių, nors neturėjome nei tokių treniruočių sąlygų, medicininės priežiūros, nei tokio maitinimo. Tačiau sugebėjome nemažai pasiekti. Pažiūrėkime į dabartinės Lietuvos rinktinės sudėtį ir raskime bent vieną ne sporto mokyklos auklėtinį.

– Nejaugi, tarkime, Olandijos patirties rengiant jaunuosius futbolininkus neįmanoma įgyvendinti mūsų šalyje?

– Geroji patirtis visada yra naudinga, bet turėkime galvoje, kokiomis sąlygomis dirba žemiausios grandies olandų ir lietuvių futbolo specialistai. Olandijoje futbolo klubas turi 10–15 puikiai įrengtų aikščių. O mes? Kai į varžybas suvažiuoja šešios vaikų komandos, verčiamės per galvą, kad nebūtų chaoso. Sveikintina tai, kad mūsų mažesniuose miesteliuose prie mokyklų įrengiama vis daugiau futbolo aikščių. Masiškumas auga, tačiau kas toliau? Ar tai ir yra pagrindinis tikslas? O kokybė, meistriškumas? Neabejoju, kad svečiai iš Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA), apsilankę NFA bazėje, susidaro puikų įspūdį. Derėtų jiems užsukti ir pas mus, į vilnietiškąją "Marakaną" – pamatytų, ko niekada nematė, bent bendras vaizdas būtų tikroviškesnis. LFF vadovams taip pat labai praverstų dažniau išlįsti iš savo kabinetų ir pasivažinėti po Lietuvą.

– Ką manote apie siūlymus klubams – kad jie daugiau dėmesio skirtų būsimos pamainos ugdymui ir, konkuruodami su sporto mokyklomis, priverstų jas pasitempti?

– Kiek Lietuvoje yra futbolo klubų, atitinkančių europietiškus profesionalios sporto veiklos standartus – su visa reikiama valdymo ir organizacine struktūra, baze? Yra tik mėgėjiški klubeliai. Apie pas mus praktikuojamus licencijavimo reikalavimus neverta net kalbėti. Vieną dieną lietuviškas futbolo klubas yra, kitą dieną jo gali nebelikti. Kam reikalingi tokie pseudoklubai? Tarkim, vaikas pradeda treniruotis, bet po pusmečio klubo šeimininkas staiga į viską numoja ranka. Tai, kad daugiau jaunuolių renkasi sporto mokyklas, o ne klubus, patvirtina pasitikėjimą būtent mokyklomis. Jos garantuoja stabilumą.

– Šalies futbolo užkulisiuose kalbama, kad formuojant Lietuvos jaunių ar jaunimo rinktines vienas atrankos argumentų yra trenerių, kurių auklėtiniai kviečiami, lojalumas kai kuriems LFF strategams. Ar tai tiesa?

– Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar. Niekas nesikeičia. Neprieštarauk federacijai, neliesk problemų ir viskas bus gerai. Jei pradėsi aukštai kelti galvą, gali tapti netgi persona non grata. Tačiau aš nieko nebijau, nes futbolui esu atidavęs ir vaikystę, ir jaunystę. Be to, nė vienas valdininkas nėra amžinas.

E.Poderio dosjė

Gimė: 1973 m. rugsėjo 13 d. Kaune.

Žaidėjo karjera: 1990 m. Vilniaus klubas "Viltis", 1991–1994 m. Vilniaus "Žalgiris", 1994–1996 m. Kauno "Inkaras", 1997 m. Vladikaukazo "Alanija" (Rusija), 1997–1998 m. Kauno "Inkaras", 1999–2000 m. Ramat Gano "Hakoah" (Izraelis), 2000–2003 m. Hercelijos "Maccabi" (Izraelis), 2003 m. Vilniaus "Šviesa", 2003–2005 m. Kauno FB "Kaunas", 2006–2007 m. Vilniaus "Žalgiris", 2008–2009 m. Tauragės "Tauras", nuo 2009 m. Alytaus "Vidzgiris", 1992–2005 m. Lietuvos nacionalinė rinktinė (22 rungtynės, 5 įvarčiai).

Titulai: Lietuvos čempionas (1991, 1992, 1995, 1996, 2004 m.), Lietuvos taurės laimėtojas (1992, 1993, 1994, 1995, 2004, 2005 m.).