Lenktynininkas papasakojo, kaip jaučiasi po finišo.

– Ką pirmiausia nuveikėte, kai grįžote namo po tokio įtempto laikotarpio?

– Pirmas dalykas, kurį padariau pirmadienį, pavalgiau pusryčius ir tada valgiau ledų.

– Buvote pasiilgęs saldumynų.

– Taip. Pasiilgau tokio režimo, kai gali atsipalaiduoti.

– Ką valgėte Dakare?

– Valgėme labai skaniai, nes su mumis važiavo Gediminas, kuris yra šefas.

– Sausais daviniais nereikėjo maitintis?

– Vieną vakarą, nes turėjome maratone greičio ruožą, kur nakvoji viduryje dykumos ir gauni iš organizatorių davinį, bet tik vieną vakarą. Gediminas kiekvieną vakarą mums laiku skaniai pagamindavo. Šiemet netgi padarėme inovaciją – sunkvežimių kategorijoje neutralizacijoje turime 30 minučių, sunkvežimyje turime šaldytuviuką, ten yra gėrimukų, užkandukų ir po to sakau: „Gediminai, dešrelių, agurkiukų“. Per neutralizaciją išsitraukėme dešreles ir taip skaniai suvalgydavome. Visi taip pavydžiai žiūrėdavo. Tai buvo turbūt 10 – jubiliejinio – Dakaro inovacija.

– Kaip vertinate savo rezultatą? Ko tikėjotės? Visi žmonės jus palaikė.

– Pozityvus minimumas. Norėjau įsibrauti į penketuką. Pagal greitį matėme, kad jeigu būtų mažiau techninių nesklandumų, turbūt ir aukščiau galėtume būti. Nereikia būti godžiam iš pirmo karto. Mūsų pirmas žingsnis į sunkvežimių kategoriją solidus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Varžytis teko su elitu. Kas buvo didžiausi konkurentai? Kas labiausiai mynė ant kulnų ir kvėpavo į nugarą?

– Šioje kategorijoje kol kas dominuoja čekai ir olandai. Pirmas – čekas Macikas, trečias – čekas Lopraisas. Jis buvo ir mūsų komandos kolega. Antras – olandas Mitchelas van den Brinkas. Olandai istoriškai labai myli sunkvežimių kategoriją Dakare. Dabar atsirado ir dar trispalvė.

– Šiemet kaip niekad daug tos trispalvės Dakare. Iš Lietuvos buvo daug ekipažų. Kiek palaikymo būtent iš to gausaus lietuvių būrio Dakare? Pasikalbėdavote per raciją?

– Ne, racijos neturime. Trasoje daug trispalvių, tas labai džiugina. Starte, finiše matome tą didelę trispalvę. Buvo kokios trys situacijos, kai privažiuoji trispalvę ir vis kokių reikalų atsiranda – tai dingo galia, tai kažkur nuklydau, užklimpome. Šturmanas pradėjo man bambėti: kaip tik trispalvė, vis reikalų turiu. Čia buvo toks atsitiktinumas. Pamatai trispalvę, norisi pasitempti, dailiau pravažiuoti.

– Visi grįžę jau kalba apie kitą Dakarą. Sako – mėnesį pailsime ir treniruojamės artėjančiam. Kokie yra planai – ar grįšite prie automobilių klasės, ar vis tik prie sunkiasvorio vairo sėdėti yra smagiau?

– Manau, kad yra didelė tikimybė, jeigu važiuosime kitais metais, pasiliksime prie sunkvežimių kategorijos. Padarius tokį įdirbį, blaškytis nesinori. Praėjau pusę Dakaro, buvo mokykla, tą mokyklą praėjau, tikiuosi, kad virtualų sertifikatą gavau, pamokų išmokau. Dabar norėtųsi tą bagažą išnaudoti ateičiai. Reikia pasidaryti namų darbus, ateinantis mėnuo turbūt bus pakankamai intensyvus, nes reikia pabendrauti su partneriais, olandais, pasidaryti išvadas. Tada po truputį galėsime projektuoti ateitį.