1996-ieji – Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis. 2009-ieji – Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Rimantas Kaukėnas, Darius Songaila. Lietuvos rinktinė antrą kartą po to, kai buvo atgauta Nepriklausomybė, išgyvena didelę kartų kaitą. Kaip ji praeis?

Be krepšinio inteligentų

Abi kartų kaitos turi nemažai panašumų. Į ketvirtą dešimtį įkopę lyderiai (išskyrus dėl traumos į Pekiną nevažiavusį D.Songailą) "sudie" ištarė po olimpinių žaidynių. Abu kartus tai tapo milžinišku smūgiu Lietuvos rinktinei.

A.Sabonis, Š.Marčiulionis ir R.Kurtinaitis 1995 m. Europos čempionate buvo rezultatyviausi komandos žaidėjai ir kartu surinkdavo 52,4 taško. Lygiai taip pat 2007 m. žemyno pirmenybėse žaidimas sukosi apie Š.Jasikevičių, R.Šiškauską, R.Kaukėną ir D.Songailą – 45,5 taško.

Tačiau ir 1996 m., ir šiemet rinktinė prarado ne tik taškus. Sunkiausia kompensuoti Š.Jasikevičiaus aistrą ir norą laimėti, R.Šiškausko ramybę, R.Kaukėno kovingumą ir D.Songailos tvirtus pečius.

"Netekome žaidėjų, kuriuos neoficialioje aplinkoje vadinu krepšininkais inteligentais. Jie galėdavo svarbiausiais momentais imtis iniciatyvos, patys susikurti progą mesti arba atmesti kamuolį draugams. Jų netektį turėsime kuo nors kompensuoti. Tikiu, jog surasime raktą, kad kartų kaita neišmuštų mūsų iš vėžių", – pabrėžė rinktinės strategas Ramūnas Butautas.

Šiam specialistui teks sutraukti ne vieną cigaretę, kol jis nupieš naują rinktinės veidą. Žvelgiant į rinktinės kandidatus nesimato žaidėjų, kurie jau dabar galėtų būti tais krepšinio inteligentais, kurie R.Butautui 2007 m. padėjo debiutuoti prie komandos vairo iškovojant Europos čempionato bronzą.

Antra vertus, R.Butautui nereikia pradėti visiškai nuo nulio, kaip 1997 m. naujai paskirtam Jonui Kazlauskui. Prieš gerą dešimtmetį Kauno "Žalgirio" treneris turėjo vos kelias dėlionės detales, todėl užtruko ketverius metus, kol Sidnėjaus olimpiadoje sugrąžino Lietuvos rinktinę į elitą. Būtent J.Kazlausko komandoje užaugo žaidėjai, kurie vėliau tapo pergalių garantais Antanui Sireikai ir R.Butautui.

J.Kazlauskas naują rinktinę augino padedamas jau nemažai šilto ir šalto mačiusių Artūro Karnišovo ir Gintaro Einikio, o ar tokių žaidėjų šiemet turi R.Butautas?

Po kieno sparnu?

1997 m. į Europos čempionatą J.Kazlauskas nusivežė penkis Atlantos olimpinių žaidynių dalyvius – A.Karnišovą, G.Einikį, Saulių Štombergą, Eurelijų Žukauską ir Andrių Jurkūną.

Pereinamuoju laikotarpiu A.Karnišovas ir G.Einikis tapo neabejotinais komandos lyderiais ir tais žaidėjais, į kuriuos galėjo lygiuotis jaunimas. "Išėjo Karnišovas, ir visi pradėjo laimėti", – prieš dvejus metus Ispanijoje ironizavo A.Karnišovas.

Nors pats klaipėdietis be senosios gvardijos pagalbos su rinktine nesugebėjo iškovoti nė vieno titulo, jo indėlis buvo neįkainojamas, kad Lietuvos rinktinė taptų Europos čempione, iškovotų olimpiados ir žemyno pirmenybių bronzą.

A.Karnišovas jau 1995 m. Europos čempionate ir 1996 m. olimpiadoje buvo pradėjęs lįsti iš senųjų lyderių šešėlio ir tapęs svarbiu žaidėju Vlado Garasto taktinėse schemose.

R.Butautas šiemet į Lenkiją gali išsivežti net aštuonis Pekino žaidynių dalyvius, bet nė vienas nebuvo ir greičiausiai nebus tokio kalibro žaidėjas kaip 1996 m. geriausias Europos krepšininkas A.Karnišovas.

Robertas Javtokas jau tapo rinktinės kapitonu, bet jis nėra kūrėjas. Broliai Lavrinovičiai – geri krepšininkai, bet geriausiai jaučiasi ryškesnių žvaigždžių šešėlyje. Tą patį galima pasakyti apie Simą Jasaitį, Marijoną Petravičių ar Mindaugą Lukauskį.

Iliuzijų nepuoselėja ir R.Butautas. Kas galėtų būti jungiamąja senbuvių ir naujosios kartos grandimi? Rinktinės strategas į tai atsakė ne konkrečiomis pavardėmis, o abstrakčiais terminais: "Viliuosi, kad tai bus komandinis žaidimas, komandinė dvasia, kovingumas, drausmė ir patriotizmas."

Panašiai dabartinę padėtį įvertino ir krepšinio specialistas, buvęs Kauno "Žalgirio" žaidėjas Sergejus Jovaiša. "Šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Kai pasitraukė Modestas Paulauskas, pasakiau, kad daugiau tokio žaidėjo neturėsime. Mūsų treneris Vytautas Bimba tada atkirto: "Kvaily, ką čia šneki. Bus, ir ne vienas."

Pasirodo, treneris buvo teisus. Per tą laiką turėjome ne vieną superžvaigždę, – kalbėjo S.Jovaiša. – Dabar konkrečiai pasakyti, kas temps komandą paskui save, būtų sunku. Bet asmenybės išryškėja tada, kai ateina sunkus metas. Todėl palaukime Europos čempionato."

Stuburas – pasaulio čempionai

Nors Lietuvos rinktinė per vienus metus neteko beveik viso starto penketo, kartų kaita tik įsibėgėja. 30-metį jau pasiekė ar prie jo artėja dar penki rinktinės žaidėjai, todėl iki 2011 m. Europos čempionato Lietuvoje rinktinės veido bruožai dar labiau pasikeis.

Naujosios rinktinės stuburu turėtų tapti 1984–1985 m. gimę vyrai – 2005-ųjų pasaulio jaunimo čempionai. "Kiek čia tų mano vaikų? Artūras (Jomantas), Paulius (Jankūnas), Jonas (Mačiulis), prisijungs ir Renaldas (Seibutis) su Linu (Kleiza). Kad iš kiekvienos kartos tiek žaidėjų ateitų į rinktinę", – žvelgdamas į Druskininkuose plušančius rinktinės kandidatus pabrėžė R.Butautas.

Su šiais vyrais 45-erių kaunietis nuėjo visą kelią nuo Europos jaunučių pirmenybių, o dabar juos rengia naujam iššūkiui. Tačiau R.Butautas supranta, kad trys milijonai Lietuvos krepšinio trenerių nenusiteikę laukti trejus metus, kol susiformuos nauja rinktinė.

"Lietuva yra krepšinio šalis, todėl visada, bet kokiomis aplinkybėmis, turime kovoti dėl medalių", – daugybę kartų girdėtą, bet veikiantį posakį pakartojo R.Butautas.

Todėl rinktinės strategui teks dairytis lyderių – ir tarp senbuvių, ir tarp savo "vaikų". Vienas pagrindinių pretendentų – L.Kleiza. 2005 m. pasaulio jaunimo pirmenybes praleidęs Terminatorius nuo pat debiuto nacionalinėje komandoje tapo vienu svarbiausių žaidėjų. 2007 ir 2008 m. jis jau drąsiai veržėsi į nusistovėjusią rinktinės hierarchiją ne tik pelnomais taškais, bet ir ryžtu atakuoti lemiamais momentais.

"Kleiza galėtų būti lyderis, jam užtenka pasitikėjimo savimi, sveikos agresijos. Kitas klausimas – stabilumas. Iki šiol Kleiza tuo ne visada pasižymėjo, be to, jis turi gana siaurą amplua, – samprotavo S.Jovaiša. – Kita vertus, lyderis nebūtinai yra tas, kas pelno daugiausia taškų. Todėl manęs nenustebino tai, kad Javtokas paskirtas kapitonu. Galbūt jis ne visada būna tarp lyderių statistikos protokoluose, tačiau turi svarų žodį komandoje."

Kūrybos krizė

R.Butautas Lenkijoje turės užtektinai žaidėjų, kurie galės priversti taškų iš po krepšio. Kitas klausimas – kas maitins aukštaūgius ir metikus kamuoliais.

Pasitraukus Š.Jasikevičiui, įžaidėjo pozicijoje vėl atsirado didžiulė skylė, juolab kad Europos čempionate nebus ir gana sėkmingai Šarą pavadavusių R.Šiškausko ir R.Kaukėno.

Ir vėlgi – rinktinei tai nenauja. 1997 m. J.Kazlauskas taip pat neturėjo solidaus atakų dirigento. Tuomet 21-ų Š.Jasikevičius dar tik žengė pirmuosius žingsnius link auksinio berniuko statuso, o galutinai rinktinės gijas perėmė 2000 m. per Sidnėjaus olimpiadą.

Dabar panaši atsakomybė slegia Mantą Kalnietį. Jauniausias rinktinės žaidėjas turi suvaldyti komandą. "Pats buvau įžaidėjas ir žinau, kaip tai sunku. Kai atėjau į Vilniaus "Statybą", visa tai patyriau. Išsikovoti veteranų pagarbą, kad jie klausytų, vykdytų nurodymus, – tam reikia laiko. Įžaidėjai visiškai subręsta būdami 24–25 metų", – aiškino R.Butautas.

Lenkijoje atakų dirigento pareigas ne iš gero gyvenimo teks eiti net puolėjui A.Jomantui.

Tačiau rinktinės strategas, pastarąjį pusmetį stebėjęs daugybę rungtynių – nuo vaikų iki suaugusiųjų komandų, įsitikinęs, kad įžaidėjų badą per artimiausius metus pavyks nutraukti. "Man labiausiai patinka, kad pasikeitė trenerių požiūris. Anksčiau jie sakydavo: "Žiūrėk, va tas aukštas bus neblogas." Dabar sako: "Atkreipk dėmesį į tą mažiuką." Galiu pasakyti, kad po kelerių metų tikrai užaugs įdomių krepšininkų", – tikino R.Butautas.

Veteranai gali sugrįžti?

Kelis jaunus įžaidėjus R.Butautas norėjo išbandyti jau šiemet, tačiau Šarūnas Vasiliauskas, Žygimantas Janavičius, Augustas Pečiukevičius pirmiausia reikalingi jaunimo rinktinėms. Kaip ir kylanti Lietuvos krepšinio žvaigždė Donatas Motiejūnas, kuris šią vasarą vėl dalyvauja net dviejuose čempionatuose.

Pastarųjų metų jaunimo rinktinių rezultatai neleidžia abejoti šviesia Lietuvos krepšinio ateitimi, tačiau šviežio kraujo R.Butautui teks palaukti.

Laukdamas vienų, rinktinės strategas gali sulaukti kitų. Ir Š.Jasikevičius, ir R.Kaukėnas, o pastaruoju metu ir D.Songaila kalbėjo apie tai, kad galutinio taško savo karjeroje su žaliais ir baltais marškinėliais dar nepadėjo.

Gali būti, kad ilgamečiai rinktinės lyderiai vėl eis į karą per kitų metų pasaulio pirmenybes ar 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje. 1999-aisiais netikėtas A.Sabonio sugrįžimas nepadėjo J.Kazlausko rinktinei užkariauti Paryžiaus, tad galbūt rinktinei nebeverta žvalgytis į praeitį?

"Pagyvensime pamatysime. Dabar svarbiausia suburti komandą šiam čempionatui. Lenkijoje būsime viena labiausiai nukraujavusių rinktinių, tačiau galbūt tai net į naudą. Galbūt varžovai neįvertins kartų kaitą išgyvenančios Lietuvos rinktinės", – šyptelėjo R.Butautas.

Kurie metai produktyviausi?

Lietuvos rinktinėje liko 16 kandidatų. Kuriais metais gimė daugiausia potencialių nacionalinės komandos žaidėjų? Kuriuos metus galima vadinti auksiniais Lietuvos krepšiniui?

1979 m. Keturi kandidatai: broliai Lavrinovičiai, Marijonas Petravičius ir Mindaugas Lukauskis. Dvyniai Lietuvos rinktinės garbę gina jau senokai, o vėlokai subrendę M.Petravičius ir M.Lukauskis nacionalinėje komandoje įsitvirtino tik pastaraisiais metais. Beje, iškritus Rimantui Kaukėnui, M.Lukauskis tapo vyriausiu rinktinės kandidatu – gegužės viduryje jam sukako 30 metų. Jei nekliudys traumos, mažai abejonių, kad R.Butautas į Lenkiją vešis visus keturis dar aštuntame dešimtmetyje gimusius žaidėjus.

1980 m. Du kandidatai: Robertas Javtokas ir Giedrius Gustas. Ryškiausiu šio amžiaus talentu vis dar laikomas Arvydas Macijauskas, bet jis rinktinei neatstovavo nuo 2006 m. pasaulio čempionato, ir apskritai neaišku, ar dar žais krepšinį. R.Javtokas yra tvirtas rinktinės narys nuo Atėnų olimpiados, o G.Gustui dar teks pakovoti dėl vietos išrinktųjų dvyliktuke.

1981 m. Vienas kandidatas – Andrius Mažutis. Lietuvos krepšinio sausros metai. Miniatiūrinis gynėjas po kartu praleistų metų "Šiauliuose" ir Rygos ASK tapo R.Butauto favoritu, tačiau neturi labai daug šansų prasimušti į rinktinę.

1983 m. Vienas kandidatas – Mindaugas Katelynas. Į šalies jaunimo rinktines nekviestas aukštaūgis sužibėjo pastaraisiais metais. Buvęs NCAA dėjimų į krepšį karalius per turnė Kinijoje nustebino R.Butautą, bet po Lietuvos rinktinės krepšiu – tokia aukštų vyrų grūstis, kad alytiškiui svajonę apie rinktinę greičiausiai teks atidėti ateičiai.

1984 m. Vienas kandidatas – Paulius Jankūnas. Vienas iš R.Butauto "vaikų", su treneriu nuėjęs visą kelią nuo jaunučių iki vyrų rinktinės. Ant rinktinės slenksčio yra atsidūrę dar keli 2005 m. pasaulio čempionai – Steponas Babrauskas ir Michailas Anisimovas, o Marius Prekevičius žalius ir geltonus marškinėlius buvo apsivilkęs pernai.

1985 m. Keturi kandidatai: Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas, Renaldas Seibutis ir Linas Kleiza. Pirmi trys – pasaulio jaunimo čempionai, o L.Kleiza į pirmenybes Argentinoje tuomet neišvyko dėl traumos. 1984–1985 m. gimę vyrai, kaip ir tikėtasi, bus naujasis nacionalinės komandos stuburas.

1986 m. Vienas kandidatas – Mantas Kalnietis. 22 metų jauniausiam rinktinės žaidėjui teks didžiausia atsakomybė. Nors R.Butautas to viešai nepripažino, tikėtina, kad būtent tarp Trevizo ir Kauno įstrigęs M.Kalnietis bus pagrindinis rinktinės atakų dirigentas. Palyginkime: Šarūnas Jasikevičius visas rinktinės vadžias į savo rankas tvirtai suėmė Sidnėjaus olimpiadoje, kai jam buvo 24-eri.