Sėkmės recepto ieškantis ukrainietis pasirinkimo nesigaili (specialiai iš Ispanijos)

52-ejų metų specialistui liko vos dešimt mėnesių parengti Lietuvos salės futbolo rinktinę istoriniam debiutui 2020 m. pasaulio čempionato finalo turnyre.

Patyrusio ukrainiečio vadovaujama Lietuvos rinktinė baigė treniruočių stovyklas Ispanijoje ir Andoroje. Mūsiškiai per savaitę sužaidė ketverias kontrolines rungtynes su Ispanijos aukščiausiosios ir antrosios lygų klubais bei pasigalynėjo su Andoros nacionaline komanda.

Viešnagė Pirėnų pusiasalyje J.Ryvkinui suteikė ne vien malonių įspūdžių, bet ir nemažai peno apmąstymams bei pridėjo ne vieną žilą plauką. Tačiau ekipos strategas neabejoja: tik repeticijos su pajėgiais varžovais gali išugdyti kovotojų mentalitetą, be kurio planetos pirmenybėse nėra ką veikti.

– Treneri, Lietuvoje dirbate jau daugiau nei pusantrų metų. Ar dar nesigailite įžengęs į šią futbolo galerą? – paklausėme J.Ryvkino.

– Tiesiogiai su rinktine dirbu maždaug metus. Turiu galvoje pirmą treniruočių stovyklą ir pradėtą rimtą praktinį darbą. Iki tol buvo tam tikri organizaciniai reikalai, informacijos rinkimas ir analizė, planų rengimas. Kad nesigailiu, tai tikrai – ne. Nors turėjau galimybę tęsti darbą su klubų komandomis, kuriose viskas aišku, kur procesas ilgas ir jį galima nuolat kontroliuoti. Tačiau nusprendžiau, kad kartais reikia išeiti iš komforto zonos. Treneris turi nuolat domėtis naujovėmis, jas kaupti ir mokėti pritaikyti savo žinių bagažą. Lietuvos rinktinė man pasirodė vieta, kur galėsiu geriausiai realizuoti savo per daugelį metų sukauptą patirtį.

– Ko tikėjotės vykdamas į Lietuvą ir ką čia radote?

– Neslėpsiu, iš pradžių buvau šiek tiek šokiruotas. Vis dėlto maniau, kad salės futbolas Lietuvoje pažengęs toliau, tikėjausi, kad visa salės futbolo bendruomenė nori, jog ši sporto šakos vystytųsi. Tačiau pamačiau, kad iš esmės tik Salės futbolo asociacijos vadovybė ir Lietuvos futbolo federacija nuoširdžiai nori augti. Nemažai kitų bendruomenės narių į šį sportą žiūrėjo gana mėgėjiškai. Tačiau aš užsibrėžiau didelį tikslą ir manau, kad žinau, kaip jį pasiekti. Panašų, tik kur kas ilgesnį kelią esu nuėjęs su Charkovo "Lokomotiv" klubu. Gimtinėje pradėjome dirbti su vaikais ir per daugelį metų juos užsiauginome iki vienos stipriausių Europos komandų. Tada turėjau mažiau patirties, dariau daugiau klaidų, bet rezultatą pasiekėme tikrai gerą. Panašios patirties turiu ir su Ukrainos jaunimo bei suaugusiųjų rinktinėmis. Su jaunimu esame tapę pasaulio čempionais, o su vyrais pasiekėme 2014-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalį, kuriame 1:2 nusileidome Portugalijai.

– Ar per laiką, praleistą Lietuvoje, jūsų santykiai su salės futbolo klubais, bendruomene pasikeitė?

– Mes tikrai žiūrime į visus pozityviai, nes iš esmės visi sėdime toje pat valtyje. Mūsų tikslas tas pats – kad salės futbolo lygis Lietuvoje gerokai pakiltų, kad būtų stipri rinktinė, o ji neįmanoma be stiprių klubų. Todėl pabrėžiu: aš ir kiti rinktinės štabo nariai esame atviri visiems klubams. Mes pasirengę jiems padėti tiek metodiniais patarimais, tiek treniruotėmis, tiek visais kitais klausimais. Tačiau labai svarbu, kad visi į savo veiklą žiūrėtume atsakingai ir profesionaliai. Su dauguma klubų mūsų santykiai tikrai geri, o jei kažkam iškyla klausimų, mes pasirengę į juos atsakyti.

J.Ryvkinas tikisi, kad jo vadovaujama Lietuvos salės futbolo rinktinė tinkamai pasiruoš pasaulio čempionato finalo turnyrui.

– Jums priekaištauta, kad didžiąją laiko dalį praleidžiate Ukrainoje. Esą koks čia darbas su rinktine, jei treneris retai būna Lietuvoje…

– Lietuvoje gyvenu nuolat, tačiau dažnai skraidau ir į Ukrainą. Galima sakyti, kad Lietuvoje būnu ne mažiau nei tėvynėje. Dirbant su rinktine toks grafikas yra optimalus. Juk tai nėra klubas, kuriame treneris dirba kiekvieną dieną, ruošia futbolininkus nuo pradmenų iki aukščiausios pakopos ir visur juos lydi. Mes gauname žaidėjų tik tam tikram laikotarpiui ir su jais intensyviai dirbame stovyklose Lietuvoje bei užsienyje. Per tą trumpą laiką negalime išugdyti jų kamuolio valdymo technikos įgūdžių, individualaus meistriškumo, bet galime išmokyti taktinių gudrybių, įdiegti komandinį žaidimo braižą, užauginti stiprų kovingą kolektyvą. Tą pastarosiomis dienomis ir darėme stovykloje Ispanijoje.

– Kodėl pasirinkote būtent Ispaniją?

– Buvome patekę į nepavydėtiną situaciją. Gerokai anksčiau sulaukėme kvietimo į tarptautinį turnyrą Kinijoje. Įtraukėme jį į savo grafikus – kaip svarbų atskaitos tašką. Tačiau kinai paskutiniu momentu turnyrą netikėtai atidėjo, o naujos datos kirtosi su Kauno "Vyčio" futbolininkų startu Čempionų lygoje. Jei aštuonis "Vyčio" žaidėjus būtume išsivežę į Kiniją, būtume pakenkę pagrindiniam kauniečių išbandymui šį sezoną. Tad teko skubiai ieškoti kitų variantų. Padedant Lietuvos futbolo federacijai ir pasitelkę senus ryšius Katalonijoje suorganizavome stovyklą Ispanijoje, sutarėme su gana pajėgiais varžovais, buvo labai vertingų pamokų.

Mūsų tikslas – kad salės futbolo lygis Lietuvoje gerokai pakiltų, kad būtų stipri nacionalinė rinktinė.

– Ar tikite, kad Lietuvos rinktinė per tokį trumpą laiką, likusį iki planetos pirmenybių, gali paaugti iki elito lygio?

– Nieko nėra neįmanomo. Tam būtinos kelios prielaidos. Pirmiausia, turėti žaidėjų branduolį. Lietuvoje pasirinkimas yra labai ribotas, nes dauguma futbolininkų žaidžia lauke, o salė jiems tik laikinas užsiėmimas. Tad mūsų tikslas buvo, kad bent šį sezoną visi rinktinės kandidatai žaistų tik salės futbolą ir koncentruotųsi būtent jam. Galėjome mėginti žaidėjus išsiųsti į užsienio klubus, tačiau niekas negarantuoja, kad jie vietoj žaidimo praktikos nebūtų trynę atsarginių suolo. Mums labai padėjo "Vyčio" klubas, nusprendęs šiemet po savo stogu suburti visą rinktinės branduolį. Manau, Kaune vaikinai tikrai gaus pakankamai žaidimo laiko. Juolab kad Lietuvos čempionai dalyvaus ne vien A lygos čempionate, bet ir Baltijos lygos varžybose. Vis dėlto vieno pajėgaus klubo nepakanka. Svajoju, kad Lietuvoje būtų bent dvi galingos komandos, lygiavertės konkurentės. Tai padėtų augti visiems klubams. Panašiai, kaip nutiko Lietuvos krepšinio lygoje.

– Lietuvos salės futbolininkų trūkumus matome plika akimi: nuo elitinių pasaulyje ispanų, brazilų ar portugalų jie atsilieka kamuolio valdymo technika, plastiškumu, taktiniu išprusimu. Ar lietuviai turi pranašumų?

– Be jokių abejonių! Pasižiūrėkite, beveik visi vyrai – apie 190 cm ūgio, aukšti, atletiški, labai stiprūs fiziškai. Taip, salės futbole tai nėra pats svariausias argumentas, tačiau tuo taip pat galima naudotis. Neseniai gyvai stebėjau Ispanijos jaunimo salės futbolo rinktinės žaidimą. Jie – stipriausi Europoje ir ne vienas jų žaidėjas – augalotas, stiprus, beveik kaip lietuvis (juokiasi – aut. past.). Tačiau jie puikiai įsilieja į technišką komandos žaidimą ir jį efektyviai papildo.

O taktiniai dalykai taip pat ugdomi. Štai ir stovykloje Ispanijoje labai daug dirbome gilindamiesi į salės futbolo taktinius elementus. Šlifavome puolimo derinius, gynybos sistemas, standartinių situacijų realizavimą. Manau, kad per laiką, likusį iki pasaulio čempionato, mūsų rinktinės veidas taps labai artimas tam, kurį visi norime matyti.

Rinktinė

Žaidėjai: Mindaugas Labuckas, Ernestas Macenis, Vladimiras Derendiajevas, Benas Spietinis, Justinas Zagurskas, Lukas Sendžikas, Albertas Voskunovičius, Deividas Reimaris, Aurimas Skurdelis, Darius Jankauskas, Artūras Juchno, Janas Cimuškevičius, Arsenijus Buinickis, Jurijus Jeremejevas.

Vyriausiasis treneris Jevgenijus Ryvkinas. Asistentai: Kirilas Krasis ir Donatas Gražulis.

Rezultatai

Lietuva–"Industrias Santa Coloma" 1:5 (įvartį įmušė Lukas Sendžikas).

Lietuva–Andora 1:4 (įvartį įmušė Artūras Juchno).

Lietuva–Andora 8:5 (po du įvarčius įmušė Deividas Reimaris ir L.Sendžikas, po vieną – Vladimiras Derendiajevas, A.Juchno, Jurijus Jeremejevas ir Arsenijus Buinickis).