Pasaulio lietuvių bendruomenių atstovai, šią savaitę susibūrę Kaune, neslepia ambicijų būti oficialiais Lietuvos piliečiais. Tačiau tai nereiškia, kad gavę dvigubą pilietybę jie viską mestų ir grįžtų į tėvynę.

Danguolė Navickienė 
Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė

Man pačiai keista, nes, kai aš būnu Amerikoje, save vadinu lietuve, o kai Lietuvoje – amerikiete. Taip jau yra, kad ta širdis plaka į dvi puses. Aš esu, taip vadinamos, antrosios bangos emigrantė. Mane išvežė prievarta, kai buvau kūdikis, ir tik 1992 m. pirmą kartą pamačiau Lietuvą. Kai reikėjo grįžti atgal į Ameriką, verkiau kaip tremiama, nes supratau, kaip labai tą Lietuvą myliu. Mano ryšys su Lietuva yra labai glaudus: viena dukra ir podukra gyvena Čikagoje, o sūnus ir kita podukra gyvena čia, Lietuvoje. Visi vaikai nori, kad aš pas juos gyvenčiau. Dėl praktinių priežasčių man jau reikia pradėti galvoti apie savo gyvenimą ateityje. Aš jau pensininkė ir gyvenu iš pensijos. Dėl pragyvenimo problemų neturiu. Baiminuosi tik dėl klimato.

Jeigu reikėtų grįžti, ko gero, kiltų problemų dėl sveikatos, nežinau, kaip pergyvenčiau lietuvišką žiemą. Jei būčiau gyvenusi rytiniame Amerikos pakraštyje, gal būtų lengviau? Vis dėlto man labai patinka Lietuvoje,čia turiu draugų. Lengvai prisitaikau, esu labai sociali, nebijau nuotykių. Esu gyvenusi Lietuvoje sunkesnėmis sąlygomis ir labai geromis, todėl jau žinau, kad galiu prisitaikyti.

Pilietybės klausimas mums ypač jautrus. Kalbėdami apie dvigubą pilietybę, mes vartojame terminą – pilietybės išsaugojimas. Tai mums jau tapo principine kova. Jeigu žinotume, kad pilietybės reikia laukti 7 metus, tai ir lauktume. Net ir tuos, kurie kažkur jau yra įleidę šaknis, pilietybės įgijimas gal net skatintų grįžti. Vaikai,baigę mokslus Amerikoje,  gavę labai gerą išsilavinimą, gal sugalvos grįžti į Lietuvą. Nenorime jiems uždaryti durų. Turėdami pilietybę sakytų: "Lietuva – mano kraštas". O dabar tik važiuoja į Lietuvą ko nors aplankyti.

Arūnas Modena 
20 metų lietuvis iš Urugvajaus. Jau metus mokosi Lietuvoje

Mano seneliai išvažiavo į Urugvajų. Ne viską suprantu dar ir sunkokai kalbu lietuviškai. Man patinka gyventi Lietuvoje. Pirmą kartą mačiau sniegą... Čia gera gyventi. Urugvajuje labai nesaugu. Ar likčiau Lietuvoje? Bus taip, kaip nutars mano šeima. Man trūktų draugų... Svarstant gyvenimo Lietuvoje galimybes, labai svarbu būtų rasti darbą ir kur gyventi. Dabar jau aš turiu lietuvišką pasą. Tam, kad gaučiau, reikėjo palaukti trejus metus. Dabar esu urugvajietis ir lietuvis.

Zina Karuchnišvili 
Gruzijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Gruzijoje – nuo 1974 m., medicinos mokslų daktarė

Minčių grįžti į Lietuvą buvo anksčiau, kai Gruzijoje buvo labai sunku, pokario metais. Dabar – jau nebe. Gruzijoje labai gilios šeimos tradicijos. Ten gyvenančios lietuvės yra mišrių šeimų moterys, ten gimusių ir gruziniškai kalbančių vaikų mamos. Tai kaip grįžti? Palikti vaikus? Ar pasiimti vaikus ir palikti vyrą? Čia didelė dilema. Reikia pažinti tą tautą. Gruzinams – mama, tėtis, senelis, močiutė yra neatskiriama jų šeimos dalis. Negali išvažiuoti sūnus, palikęs savo tėtį ar mamą. Jis turi rūpintis jais. Kuo senesnis žmogus, tuo didesnė jo įtaka šeimoje. Todėl į Lietuvą ir grįžo tik kelių šeimų moterys, kurių vyrai mirė ar kitaip išsiskyrė jų gyvenimo keliai.

Grįžti vadinamiesiems trečiabangiams jau kaip ir nėra prasmės. Mes jau ten anūkus turime. Tie, kurie atvažiuoja dabar, jie jau nebegalvoja apie kažkokį grįžimą. Ką ten galvoti – Lietuvos piliečiai gali važinėti ten ir atgal. Jie gali atvažiuoti, dirbti Gruzijoje, nekeisdami pilietybės, – to anksčiau nebuvo galima daryti.  Dviguba pilietybė Gruzijoje gyvenantiems emigrantams jokios įtakos nepadarytų. Gruzijoje dviguba pilietybė nėra priimtina,bet aš turiu dvi pilietybes. Vienu metu aš buvau atsisakiusi pilietybės tam, kad gaučiau Lietuvos pilietybę. Tačiau vėliau  parašiau prašymą ir išimties tvarka prezidentas man suteikė dar ir Gruzijos pilietybę.

Arūnas Teišerskis 
Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Airijoje. 9 metai dirba Dublino universitete

Nereikia žarstomų ir dalijamų pinigų. Pakaktų, kad Lietuvoje gyvenantis žmogus galėtų oriai pragyventi iš sąžiningai dirbamo darbo, kad nebijotų dėl savo vaikų, kurie mokykloje gali būti sumušti, kad saugiai grįžtų namo, o nebūtų apiplėšti ir policija tik beviltiškai skėstelėtų rankomis, nes nieko negalėtų padaryti.

Tačiau dvigubos pilietybės klausimas, drįsčiau sakyti, yra kaip nepriklausomos valstybės suvokimo klausimas. Kas bus, jei žmogus turės antrą pilietybę? Aš nematau problemos. Kaip suderins dviejų valstybių atsakomybės klausimą? O kodėl Lietuvos valstybei, kaip nepriklausomai valstybei, turėtų rūpėti, kaip pilietis suderins anos valstybės duotus įpareigojimus ir tvarką? Svarbiausia, kad Lietuvos pilietis atitiktų Lietuvos piliečiui keliamus reikalavimus. Jei Lietuvos pilietis daro kažką ne taip, tam yra Lietuvos teisinė sistema, kad įvertintų jo elgesį. Kaip tam žmogui sekasi su anos valstybės reikalais, Lietuvos valstybei turėtų būti nusispjauti, jei ji nepriklausoma valstybė.

Sigita Šimkuvienė 
Amerikos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkė. JAV – 11 metų, dirba Helio universitete

Turiu nuosavus namus ir niekada nesakau, kad aš Amerikoje amžiams pasiliksiu, nors ir vadovauju bendruomenei. Aš esu, taip vadinama, trečiabangė emigrantė ir tai, kad buvau išrinkta bendruomenės pirmininke, – labai didelis mūsų, jaunosios kartos, pasiekimas. Meilė Lietuvai – ji yra. Tačiau, kai žmonės pagyvena kitoje šalyje ir pamato kitą požiūrį į žmogų, pamato, kas yra ta tikroji demokratija, jaučiasi saugus – štai kas tampa labai svarbu. Mano nuomone, pirmiausia žmogus ir turi jaustis saugus, ypač – savo tėvynėje. Turiu omenyje ir pinigus, ir verslą.

Kiek aš suprantu, Lietuvoje labai sunku žmonėms pradėti savo verslą. Nieko nepažįsti, Savivaldybių rengiamus konkursus laimi savi. Žmonės klausia: "O ką mes darysime grįžę į Lietuvą?" Investuosime savo pinigus ir negalėsime išlaikyti savo šeimų? Prisibijo. Ar dvigubos pilietybės turėjimas paskatintų grįžimą į Lietuvą? Nemanau. Nemanau, kad plūstelėtų banga, visi mestų, ką susikūrę, ir lėktų namo. Mes, lietuviai, esame konservatyvūs. Kai turi Lietuvos pilietybę, jautiesi orus. Žinau žmonių, kurie turi ir dvi, ir tris pilietybes. Niekam nesireklamuoja ir gyvena.

Tas noras turėti dvi pilietybes – nėra noras pakenkti Lietuvai, tai paprasčiausias noras būti lietuviu.