Žavioji Florencija, arba nevykusios ekskursijos matmenys

Santa Maria del Fiorės katedros fasadui panaudotas trijų rūšių marmuras - baltas, rausvas ir žalias.

Apie Florenciją, Renesanso meno ir kultūros lopšį, kuriame gimė Dantė, gyveno ir kūrė Petrarka, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, žino visi. Lankantis centrinėje Italijoje nepabuvoti beveik dviejų tūkstančių metų senumo Florencijoje tolygu nusikaltimui arba kultūriniam barbarizmui. Tad ir mes, dvi lietuvaitės, nutarėme paaukoti vienos dienos Ligūrijos paplūdimio malonumus kultūriniam turizmui. Nors pažįstami italai ir perspėjo, kad į Florenciją vasarą dėl čia tvyrančio karščio geriau nosies nekišti, nutarėme surizikuoti. Kas žino, kada tokia proga pasitaikys vėl.

Kur gimė Leonardas

Iš mažo pajūrio miestelio iki Florencijos mums teko sukarti visus 200 kilometrų. Autostrada niekuo nesiskyrė nuo kitų Vakarų Europos valstybių, gal tik tiek, kad už važiavimą ja reikėjo mokėti. Neatsispyrėme pagundai užsukti į nedidelį Vinčio miestelį, už kurio vos keturių kilometrų atstumu ant kalvos, apaugusios alyvmedžiais, stovi namas, kuriame 1452 metų balandžio 15 dieną gimė didysis Renesanso genijus Leonardas. Gelsvai rusvų akmenų pastate, atrestauruotame 1986 metais, – vos trys kambariai. Visi jie tušti, tik viename išlikęs židinys. Ant sienų sukabintuose stenduose – Leonardo piešinių, vaizduojančių Toskanos gamtovaizdį, reprodukcijos bei jo paties daryto Arno upės slėnio žemėlapio kopija. Atrodo, jog čionykštis landšaftas nuo Renesanso laikų pakito nedaug.

O aš bandau mintimis nukeliauti į praeitį ir įsivaizduoti Leonardo vaikystę. Kaip šioje nuošalioje vietovėje, paprastoje, ramybe alsuojančioje aplinkoje galėjo gimti žmogus, apdovanotas tiek daug talentų? Juk Leonardas buvo ne tik tapytojas, bet ir mokslininkas, architektas, konstruktorius, inžinierius. Jis sukūrė idealaus miesto, kupolo pavidalo pastato, irigacinių sistemų, fortifikacinių įrenginių, tiltų, skraidančių aparatų projektus, suprojektavo povandeninį laivą, tanką ir parašiutą. Išliko net 7000 lapų jo užrašų ir rankraščių, kuriuose Leonardas dėsto savo filosofines ir estetines pažiūras...

Gimtajame Leonardo name ieškau bent mažiausios detalės, kuri širdyje sukeltų virpulį ir padėtų atspėti didžiojo genijaus talentų paslaptį. Deja, širdis tyli, o Džakondos šypseną sukelia tik pagyvenusios sargės akys, smalsiai apžiūrinėjančios nedažnai čia užklystančius turistus.

Bet ką gi, įsiamžinome – nuotrauka prie Leonardo da Vinčio namo tolygu pliusiukui, kad ir čia jau pabuvojome... Gaila, kad nelieka laiko aplankyti pačiame Vinčio miestelyje senovinėje pilyje 1953 metais įkurtą Leonardo muziejų, kuriame demonstruojami kelionėms žeme, vandeniu ir oru skirti mechaniniai aparatai, sukonstruoti pagal Leonardo brėžinius.

Uficiai - ne “Maxima”

Nežinojau, ko galiu tikėtis iš Florencijos. Bet tikėjausi tikrai nemažai. Šis miestas man visada asocijavosi su garsiąja Medičių šeima ir penkioliktame amžiuje čia atgimusia Platono filosofija. Iš filosofijos studijų žinojau, kad Florencijoje tuo metu įsikūręs Jurgis Gemistas Pletonas buvo pasišovęs sukurti naują religiją, pranoksiančią krikščionybę ir islamą. Jo idėjos taip sužavėjo Kozimą Medičį ir kitus florentiečius, kad garsiosios šeimos atstovas čia 1459 metais įkūrė mokyklą, pavadintą “Platono šeima“ (Platonica familia), kurioje rado prieglobstį ir graikų mokslininkai, pabėgę nuo turkų. Platonas čia buvo tapęs nauju kulto objektu, o jo autoritetas buvo tolygus Kristui – prie jo biusto buvo nuolat deginamos žvakės.

Alinant vasaros karščiui filosofinę aurą Florencijoje tarp prie kiekvieno kampo besifotografuojančių japonų turistų sunku įžvelgti. Nuo spiginančios saulės gelbsti tik siaurų gatvelių šešėlis ir garsiosios Uficių galerijos kolonados vėsa. Šis vienas garsiausių pasaulyje meno muziejų, kuriame įsikūręs ir Florencijos valstybinis archyvas, – taip pat buvo pastatytas pagal Medičių šeimos užsakymą. Nors atidaromas jis rytą 8.15, tačiau norint nusipirkti bilietą reikia palaukti gerą pusvalandį. Lankytojų čia netrūksta. O apsauga taip pat verta dėmesio. Kiekvienas įeinantis tikrinamas ne menkiau nei skrydžiui į JAV pasirengęs keleivis. 1993 metų gegužės 27 dieną automobilis su bomba įsirėžė į kairįjį Uficių galerijos sparną. Sugadinta buvo ne tik 200 darbų, bet ir žuvo penki žmonės – muziejaus kuratorė ir jos šeimos nariai. Iki šiol nežinomos šio įvykio priežastys – ar tai buvo teroristų ataka, ar mafijos kerštas, tačiau saugumas čia - svarbiausia. Iš 3100 galerijai priklausančių darbų demonstruojama 1700. Kasmet čia apsilanko pusantro milijono turistų. 45 kambariuose – nuostabūs Renesanso laikų šedevrai, tarp kurių ir mano mėgstamiausias – Botičelio “Veneros gimimas“. Laiko meditacijai ir estetiniam katarsiui nėra. Deja, apžiūrėti galeriją, kuriai reiktų ne vienos dienos, turime vos valandą. Pralekiame iš salės į salę ir... padedame dar vieną paukščiuką... Mintyse keikiu save dėl tokio beprasmio snobiško pasivaikščiojimo, Uficiai - juk ne ”Maxima”, kad pro ją prabėgtum lyg išprotėjęs. Įdomu, kaip jaučiasi turistai, pasirinkę savaitės kelionę po visą Italiją ir norintys per tokį trumpą laiką pažinti visas šios šalies meno bei kultūros įžymybes?

Ko verta Florencija

Kiekvieną miestą puošia vanduo. Arno upė Florencijoje – ne išimtis. Tarp dešimties tiltų vienas jau yra tapęs Florencijos vizitine kortele – Ponte Vekjo. Šis tiltas yra seniausias mieste ne tik todėl, kad vienintelis išliko po 1944 metų bombardavimo, bet ir todėl, kad jis pastatytas trijų ankstesnių tiltų vietoje. Pirmasis buvo pastatytas dar romėnų laikais, antrasis sugriautas 1117, o trečiasis sugadintas 1333 metų potvynio metu. Dabartinis trimis arkomis papuoštas tiltas, pastatytas 1345 metais, akį traukia mažučiais nameliais kiekvienoje pusėje. Iš tolo man jis primena karvelidę. Čia nuolat zuja žmonės, mat nuo seno ant šio tilto įsikūrusios auksakalių dirbtuvės. Bet pasidairyti į auksinius papuošalus laiko taip pat neturime. Juk Florencijoje laukia dar tiek daug stebuklų!

Pirmiausia – Sinjorijos aikštė, viena iš scenografiškiausių Italijos aikščių, pastatytų ir išdidintų XIII-XIV amžiais. Šiuo metu Vekjo rūmai restauruojami, bet Mikelandželo Dovydo kopija atrodo įspūdingai. Dievo Neptūno fontanas, pastatytas XVI amžiuje ir dėl savo gigantiško dydžio florentiečių pramintas baltuoju milžinu, – dar viena privaloma vieta fotografijai. Trys minutės skiriamos Benvenuto Čelinio iš bronzos iškaltai Persėjo skulptūrai su medūzos galva rankoje apžiūrėti. Taip ir nespėju įžvelgti skulptoriaus autoportreto, kuris pagal tradiciją, žinau, iškaltas sudėtinguose Persėjo šalmo ornamentuose. Toliau bėgam (jeigu šį žodį galima pritaikyti karščio nukamuotom būtybėm) prie Santa Maria del Fiorės katedros, neogotikos šedevro, ir šalia esančios aštuonkampės krikštyklos. Šio pastato vienas iš trijų durų, vaizduojančių Senojo testamento scenas, Mikelandželas pavadino Rojaus vartais. Na, nejaugi paprieštarausi Mikelandželui? Suprunkščia arkliukas, įkinkytas į vieną iš karietų, zujančių Florencijos gatvėmis. Ach, jau reikia eiti? Nebėra laiko!

Įsėdame į automobilį, o vaizdų kaleidoskopas dar sukasi galvoje. Kai vietinis gidas pasiūlo sustoti Mikelandželo aikštėje pasižiūrėti į visą miesto panoramą, sutartinai papurtome galvas. Jau netikime, kad paskutinis žvilgsnis į Florenciją sugebės kompensuoti tai, ko nespėjome pajusti, įžvelgti, paliesti, pamatyti. Vienas gražiausių Italijos miestų, kai jam skiri tik keletą valandų, nubaudžia už aroganciją. Ištinusios kojos ir tuštuma sieloje, keletas kadrų fotoaparate ir knygelė atminimui krepšyje. Argi tik to verta Florencija?