Vestuvinių žiedų magija

Vienas seniausių santuokos atributų yra vestuviniai žiedai. Ši tradicija atkeliavo net iš Senovės Egipto laikų, kur jau beveik prieš penkis tūkstančius metų žiedai simbolizavo vedybinės sutarties užtvirtinimą.

Egiptiečių rašmenyse apskritimas reiškė amžinybę, kur nėra pradžios ir pabaigos, o žiedas - amžiną sąjungą. Ertmė žiedo viduje – tai taip pat ne paprasta skylė, o tarsi durys ar langas į kitą nepažįstamą pasaulį. Pirmieji žiedai buvo daromi iš žolės, odos bei kaulo. Daug vėliau šias medžiagas pakeitė patvaresnė substancija - metalai.

Aleksandrui Makedoniečiui 332 metais prieš mūsų erą užkariavus Egiptą, graikai perėmė vestuvinių žiedų tradiciją. Paskui ją prisitaikė ir romėnai. Tiesa, Senovės Romoje žiedai dar buvo gaminami iš geležies, kaip vyro meilės tvirtumo ir teisėto moters priklausomybės vyrui įrodymas. Tuo metu kitose šalyse pirmenybė buvo teikiama variui ar žalvariui. Sidabriniai ir auksiniai žiedai buvo dovanojami tik išimtiniais atvejais, ir jie reiškė didžiulį pasitikėjimą sutuoktiniu.

Viduramžiais Europoje vis populiaresni darėsi auksiniai žiedai. O airių folkloras netgi teigia, jog kito metalo žiedai vestuvėms yra netinkami, santuokos neįteisina ir gali atnešti nelaimę. Sutuoktuvių žiedai tuo metu buvo puošiami ir brangiaisiais akmenimis. Kiekvienas jų turėjo atskirą reikšmę. Raudonas rubinas simbolizavo širdį, mėlynas safyras – dangų, deimantas – amžiną meilę.

Renesanso periodu Italijoje į madą atėjo sidabriniai vestuviniai žiedai, labai dekoratyvūs su graviūromis-palinkėjimais. Septynioliktame amžiuje ši tradicija jau gyvavo ir Anglijoje bei Prancūzijoje. Žiede išgraviruotose eilėse dažnai minimi žodžiai “viltis“ ir “likimas“. Apie tokius žiedus užsimenama ir Šekspyro pjesėse. Vėliau sidabrinius vestuvių atributus išstūmė auksiniai, o sidabrinis žiedelis tapo sužadėtuvių simboliu.

Dažniausiai vestuviniai žiedai buvo nešiojami ant ketvirto kairės rankos piršto. Ši tradicija taip pat atkeliavo iš Senovės Egipto. Buvo tikima, kad iš čia kraujagyslė eina tiesiai į širdį. Kitas aiškinimas siejamas su daug vėlesniais laikais. Buvo manoma, kad krikščionių šventikai sutuokdami jaunuosius paimdavo tris pirštus, kurie turėjo simbolizuoti – Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią, o ant ketvirto, sakydami “Amen”, maudavo žiedą.

Tačiau buvo laikai, kai santuokinis žiedas buvo nešiojamas ir ant kito piršto. XVI amžiaus pabaigoje Anglijoje karalienės Elizabietos valdymo periodu buvo madinga žiedą nešioti ant nykščio.

Nuo XVIII amžiaus katalikų bažnyčia tuokdama poras žiedus maudavo ant dešinės rankos.

Dviejų žiedų – sužadėtuvių ir vestuvių – tradicija įsigalėjo nuo XIII amžiaus, kai popiežius Inocentas III įteisino sužadėtuvių periodą kaip privalomą iki vestuvių. Įdomu ir ironiška, kad pirmieji protestantai vestuvinius žiedus laikė stabmeldystės palikimu, nevertu tikro tikinčiojo.

Šiais laikais vestuvinių žiedų įvairovė ir pasirinkimas yra didžiulis. Kiekviena pora juos gali išsirinkti pagal savo skonį. Tačiau čigonai iki šiol laikosi nuostatos: kuo platesnis ir masyvesnis vestuvinis žiedas, tuo aukštesnis poros statusas tabore.

Su vestuviniais žiedais susiję ir daug prietarų. Kai kuriose šalyse manoma, kad pirkti vestuvinius žiedus netinka penktadienį, nes ši diena gali atnešti nelaimę. Taip pat negalima žiedų nešioti iki vestuvių ceremonijos. Jeigu žiedas per pačią ceremoniją iškrenta iš rankų – taip pat nieko gera nelemiantis ženklas. Žiedai turi tobulai atitikti piršto storį, mat spaudžiantis žiedas gali reikšti sutuoktinio pavydą, o per laisvas byloti apie galima sutuoktinių neištikimybę ir per mažą dėmesį partneriui.