Užsienio džiazo muzikantai apie Klaipėdą ir… politiką

Džiazo festivalis lyg vėtra praūžė per uostamiestį, palikdamas gausybę žavių prisiminimų ir geros energijos užtaisą. Didžiosios džiazo žvaigždės, papuošusios šį festivalį, padarė jį neeiliniu įvykiu ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos gyvenime. Tie, kas tris vakarus praleido Teatro aikštėje, jau susidarė nuomonę apie atlikėjus. Mane domino, kokius įspūdžius ir atsiminimus džiazo žvaigždės išsiveš iš uostamiesčio.

“Klaipėda – tai mažas Vilnius”

Bilį Kobhemą (Billy Cobham) sutikau Teatro aikštėje. Jis mielai sutiko pasikalbėti.

“Klaipėda – tai mažas Vilnius“, - dalijosi įspūdžiais garsusis būgnininkas. “Prieš atvykdamas į jūsų šalį, apie ją nežinojau beveik nieko. Tik didįjį jos ambasadorių – Sabonį. Jis, be jokių abejonių, tikras genijus. Ir puikus muzikantas, kitaip negalėtų taip gerai lošti krepšinį.

Man labai patinka grįsta akmenimis jūsų Teatro aikštė ir senamiesčio gatvelės. Tai byloja, kad miestas turi istorinę praeitį. Lietuva man – lyg dar viena Europos dėlionės dalis, primenanti visiems, kad čia yra civilizacijos lopšys. Saugokite savo istoriją. Man pačiam, kaip muzikantui, ji labai svarbi. Prieš grodamas kūrinį, visada turiu susipažinti su jo gimimo istorija ir laikmečiu. Tada žinau, kaip turėčiau jį atlikti. Istorinė dvasia diktuoja savo taisykles.

Be muzikos, jaučiu silpnybę gamtai. Kėliausi senuoju keltu į Kuršių neriją. Buvimas gamtoje atgaivina sielą. Ir žmones stebėti patinka! Lietuviai tokie draugiški, atviri ir svetingi! O jūsų kalba, kurios visai nesuprantu, - tokia muzikali, ritmiška ir harmoninga!

Man labai patiko jūsų džiazo klubas “Kurpiai“. Tikrai aukšto lygio, nenusileidžia tokiems klubams Europoje, kur susirenka intelektualai paklausyti geros muzikos“.

Bilį Kobhemą lydėję muzikantai Stefanas Rademacheris ir Peras Gadė niekaip negalėjo atsidžiaugti fantastišku svetingumu ir iškyla limuzinu Klaipėdos gatvėmis. Tai jiems buvo viena didžiausių atrakcijų! Gitaristas Peras spėjo ir po parduotuves pasivaikščioti bei batus nusipirkti, kurie jam pasirodė puikios kokybės ir labai pigūs. Jo bendražygis Stefanas džiaugėsi, kad Klaipėda toks žalias miestas. Jis sakė, kad važiuoti koncertuoti į mažesnius miestelius – daug maloniau. Sostinėse, tokiose kaip Paryžius ar Maskva, kur kultūrinis gyvenimas virte verda, žmonės yra persisotinę renginių. Todėl mažesniuose miestuose jautiesi labiau laukiamas. Bendrą įspūdį muzikantai nusakė vienu žodžiu: ”Tai nerealu!“ - tokia neįtikėtinai gera atmosfera ir priėmimas atrodė vaikinams.

“Gyvenu Klaipėdos gatvėje…”

Vengras Ištvanas Djartmatis, grojantis klarnetu, vienintelis iš Debreceno džiazo grupės narių kalbėjo angliškai.

“Su Klaipėdos vardu susiduriu kasdien, nes gyvenu Klaipėdos gatvėje Debrecene. Tačiau apie jūsų miestą, kuriame lankausi pirmą kartą, man pasakojo tėtis. Jis čia lankėsi prieš dvidešimt metų su mūsų miesto kultūros darbuotojų delegacija. Iš tos kelionės jis išsaugojo šiltus prisiminimus – apie svetingus, draugiškus žmones. Mano vaizduotėje Klaipėda buvo senas Hanzos miestas. Tačiau realybėje ji pasirodė daug didesnė ir modernesnė, nei įsivaizdavau. Tokios puikios parduotuvės ir taip maloniai aptarnauja! O jūsų džiazo klubas – fantastika. Jaučiuosi lyg Vakarų Europoje. Gaila, kad susisiekimas su Debrecenu yra toks sudėtingas. Mes patys autobusu kratėmės dvi paras. Kitu atveju vengrai su malonumu pas jus važiuotų atostogauti. Jūs juk turite jūrą! Gal vertėtų organizuoti užsakomuosius reisus iš Debreceno į Palangos oro uostą. Kad ir per jūsų Džiazo festivalį ar Jūros šventę. Tikrai grupė susirinktų. Mes ir patys čia atvykome išgirdę kokie grandai koncertuos.“

Grupės vadovas Zoltanas Djarmatis paantrino:

“Fergiusonas Vengrijoje koncertavo prieš 30 metų. Tada klausiausi jo koncerto. Ir dabar veržiausi į Klaipėdą norėdamas išgirsti šią džiazo legendą. Tiesa, jūsų mieste lankiausi 1984 metais. Tiek daug pasikeitė! Kad ir šito Teatro priestato tada nebuvo! Bet ir tada buvo labai švaru. Žmonės taip pat kitaip atrodo. Jie alsuoja laisve, jų veidai spindi. Prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų jūsiškiai pakėlė tostą už TSRS ir Vengrijos draugystę. Mes atsakydami pakėlėme taures už Vengrijos ir Lietuvos bičiuliavimąsi. Kaip suglumo lietuvaičiai tada… Net prisiminti juokinga. Bet dabar džiaugiamės, kad kartu būsime Europos Sąjungoje ir mūsų laukia puikios perspektyvos“.

“Paklauskite mane apie politiką”

Egzotiškąjį Momo Ketą, kurio tikrasis vardas, kaip sužinojau, yra Muhamedas,visai nesunku buvo atskirti tarp kitų festivalio dalyvių. Katiniška eisena ir juodi juosmenį siekiantys dredai į akis krito ne tik man. “Žmonės manęs vis klausinėja apie juos“, - sakė pats dainininkas. Atvykęs į Klaipėdą, kaip ir daugelis atlikėjų, jis krito į lovą išsimiegoti. O paskui patraukė į miestą, kaip pats sakė, tikrinti vibracijų.

“Prieš koncertuojant, man labai svarbu pajausti miesto ir žmonių vibracijas. Nes grojant svarbi besiklausančiųjų reakcija. Jūsų žmonės smalsūs, atviri bendrauti. Jaučiuosi čia gerai. Atvykau jiems perduoti savo meilę ir pagarbą. Daugelyje šalių po rugsėjo 11-osios įvykių jaučiu diskriminaciją kitų rasių atstovams. Lietuvoje to nepajutau. Mane čia priima ne kaip musulmoną, o tiesiog kaip muzikantą. Aš su vaikais kažkokiame kieme net futbolą pažaisti suspėjau. Ir tai mane džiugina. Mums būtina rūpintis vaikais. Mokykla negali perteikti visų žmogiškųjų vertybių. Pagarbą žmogui, kokios tautybės, religijos ar rasės jis bebūtų, mes turime vaikams skiepyti visi.

Kadangi gimiau vieno Maroko miesto senamiestyje, atvykęs svetur, stengiuosi visų pirma patekti į seniausią miesto dalį. Jūsų senamiestis – puikus, saugokite senus pastatus, tai jūsų kultūros svarbiausia dalis!“

Muzikantui patiko ”Kurpiai”, bet ne jų virtuvė. “Kadangi po muzikos man antroje vietoje – maisto gaminimas, tad tikrai galėčiau geriau pagaminti“, - prisipažino Momo Ketas. Labiausiai jam sekasi ruošti žuvį. “Tačiau ką gamini – nesvarbu. Svarbiausia – gera kompanija. Nes valgymas – tai savotiškas socializacijos procesas. Man visada smagu draugų rate atidaryti seno gero vyno butelį ir lyg gurmanams mėgautis ne tik valgiais, bet ir intelektualiais pokalbiais.“ Mums smagiai besišnekučiuojant apie tai, kad Momo tiesiog myli gyvenimą ir džiaugiasi visais jo teikiamais malonumais, staiga muzikantas tarė: “Paklauskite mane apie politiką!“ Truputį sutrikau, nes tikrai neįsivaizdavau, ko turėčiau klausinėti, todėl leidau pašnekovui pačiam laisvai dėstyti savo mintis.

“Naujasis JAV imperializmas ir politinė sistema yra tikras šūdas. Būtinai įrašykite šitą žodį! Aš ne prieš paprastus amerikiečius, bet Bušo administracija yra tikri kraugeriai. Prisidengdami demokratija, jie skatina karus ir yra didžiausi veidmainiai. Tačiau modernioje visuomenėje, kur egzistuoja internetas, jis neapgaus jaunų amerikiečių. Aš net dainą parašiau “Taika prieš karą“. Ji skirta JAV vyriausybei, kuri mulkina žmones ir skatina rasizmą. Aš ne už Sadamą ir ne už terorizmą. Aš už teisybę ir visų religijų bei rasių žmonių taikų sambūvį. Aš dėkingas Dievui, kad jis man davė talentą dainuoti ir galiu savo idėjas perduoti pasauliui. Į dainas sudedu visą savo filosofiją. Žinoma, dainuoju ir apie meilę, nes ji – gyvybės šaltinis. Bet apie jausmus dainuojančių daug, o pasiryžusių kovoti už humaniškumą - kur kas mažiau. “