Turkijos užsienio politikos viražai

Turkija neslėpė ambicijų, kad ketina tapti Artimųjų Rytų regiono lydere. Ambicijos liko ambicijomis?

Užsienio politikos virtuozas?

Prieš dvejus metus Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoğanas į šalies užsienio reikalų ministro pareigas paskyrė Ahmetą Davutoğlu – tarptautinių santykių profesorių.

Paversti Ankarą regiono diplomatijos centru – toks, regis, buvo naujojo diplomatijos vadovo tikslas.

Mažiau kalbėta apie integraciją į Europą, santykius su Vašingtonu, tačiau daugiau dėmesio skirta tam, kas dedasi pašonėje – Artimųjų Rytų regione.

Pastaruosius dvejus metus A.Davutoğlu dažniau buvo galima sutikti šalyse kaimynėse nei tėvynėje. 25 dienas per mėnesį jis praleisdavo užjūriuose. Bent taip tvirtina turkų žiniasklaida.

"Jokių bėdų su kaimynais"

Nors A.Davutoğlu paskelbė savo moto: "Jokių bėdų su kaimynais", ne viskas, regis, pavyko, kaip planuota.

Tik ar galėjo pavykti?

Pirmu išbandymu A.Davutoğlu tapo Izraelis. Žydų kariai apšaudė į Gazos ruožą humanitarinę pagalbą plukdančius aktyvistus.

Turkijos reakcija buvo tulžinga, nors tai nestebino – žuvę aktyvistai buvo turkai.

Ankaros santykiai su Tel Avivu atšalo. Nuosekli turkų laikysena patiko ir toms regiono šalims, kurios nejaučia didelių simpatijų Izraeliui, nors didelio gaisro tarptautinėje erdvėje konfliktas nesukėlė.

Tiesa, Ankaros ir Tel Avivo skandalas, regis, buvo tik mažytis nesusipratimas, palyginti su Sirijos klausimu.

Priešingai, atėjęs į valdžią R.T.Erdoğanas pareiškė, kad provakarietiškas Ankaros kursas nebus svarbiausias šalies užsienio politikos tikslas.

Tam reikėjo įrodymo. Juo tapo 2003 m. Turkijos ištartas "ne" bendradarbiauti su JAV verčiant Saddamą Husseiną Irake.

Turkų sprendimas gerokai atšildė santykius su kaimynėmis – ypač Sirija ir Iranu, iki tol atsargiai žvelgusiomis į NATO narę Turkiją.

Ankaros ir Damasko santykiai nuosekliai šilo. A.Davutoğlu iki 2011 m., kai Arabų šalyse prasidėjo vadinamoji Pavasario revoliucija, 50 kartų lankėsi Basharo al Assado Sirijoje. 2009 m. abi šalys surengė du aukšto lygio ministrų susitikimus. Net buvo nutarta, kad tarp abiejų šalių bus panaikintas vizų režimas.

Planas nepasiteisino

Deja, Sirijoje užvirus neramumams, situacija pasikeitė. Dabar Turkija – viena aktyviausių Sirijos režimo priešininkių.

Tačiau Damaskas – ne vienintelė Ankaros problema.

Graikijai patekus į finansų krizę, turkų pastangos megzti glaudesnį dialogą su ES tapo komplikuotos.

Kipro klausimas iki šiol nejuda iš mirties taško. O būtent ši problema – vienas didžiausių kliuvinių Ankarai kalbėtis su Briuseliu.

Santykiai su Iraku nėra geri. Šiais metais įvykęs A.Davutoğlu vizitas į šiaurinį Irako miestą Kirkuką, kuriame gyventojų daugumą sudaro kurdai, sukėlė neigiamą šiitų dominuojamos Irako valdžios reakciją. Irako premjeras Nouri al Maliki pasipiktino, kad net nebuvo informuotas apie šį vizitą.

Kurdų dominuojamame Irako regione gausu naftos, todėl turkai palaiko glaudžius santykius su Kurdų autonominio regiono vadovais, kurie nepaiso centrinės Irako valdžios pasipiktinimo ir juodąjį auksą parduoda turkams.

Turkijos santykiai su šiitiškuoju Iranu niekuomet nepasižymėjo abipusiu pasitikėjimu.

Arabų pavasaris tik padidino trintį tarp sunitų ir šiitų. Nors Ankara ir bandė vaidinti reikšmingesnį vaidmenį Irano ir Vakarų derybose dėl Teherano branduolinės programos, Iranas iki šiol skeptiškai žvelgia į turkus.

Ankaros bandymas tiesti tiltus tarp Vakarų ir Rytų nebuvo labai sėkmingas. Taip mano Cumalis Onalas, "Zaman" dienraščio apžvalgininkas, anksčiau palaikęs A.Davutoğlu politiką.

"Tos Turkijos, kuri anksčiau kėlė ambicingus planus, susijusius su ES, Izraeliu ir Iranu, mezgė naujo lygio dialogą su Sirija, Rusija ir JAV, aš nebematau", – pabrėžė apžvalgininkas. C.Onalas akcentavo, kad pamažu Turkijos užsienio politika grįžta į tą, kuri buvo prieš R.T.Erdoğanui ir jo vadovaujamai AKP partijai 2002 m. atėjus į valdžią.

"Šiuo metu nėra kaimynės, su kuria nebūtų problemų. Dabar labai puikiai matome, kokios šios pastangos buvo nevaisingos", – sakė jis.

Paklaustas ar Turkija yra pavyzdys toms Arabų šalims, kuriose įvyko revoliucijos, C.Onalas teigė: "Keturios valstybės – Egiptas, Libija, Tunisas ir Jemenas – Turkijos daugiau nelaiko pavyzdiniu modeliu, nors mes dėjome daug pastangų."