Turkija laukia turistų

Irako karas gerokai pakoregavo turizmo sektoriaus veiklą. Prasidėjus sezonui, Turkijos kurortai sulaukė tik 20 proc. poilsiautojų. Vokiečių kelionių agentūros masiškai anuliavo išankstinius užsakymus. Tušti pliažai ir lauko kavinės, kritusios ekskursijų kainos, nerealus dolerio ir euro kursas (JAV doleris lygus eurui) byloja apie neigiamus pokyčius Turkijos turizmo versle. Tačiau pirmajame “Novaturo” užsakytame lėktuve, skridusiame Vilnius-Antalija reisu, nebuvo nė vienos laisvos vietos. Lietuvaičiai, pasirodo, keliauti nebijo.

Pirmieji įspūdžiai

Susigundžiusios ypatingų pasiūlymų kainomis, ir mes su broliene nutarėme pasidžiaugti kaitria Turkijos saule. Kadangi tai buvo nebe pirma mano kelionė į šią šalį, žinojau, ko tikėtis, – visada gero oro, skanaus maisto, malonaus aptarnavimo, kasdieninių derybų su prekeiviais ir nepamirštamų įspūdžių.

Keturių žvaigždučių viešbutis pradžioje įspūdžio nepadarė. Kieno kambaryje lašėjo vanduo, pas ką neveikė kondicionierius, o ir interjeras buvo kažkoks per daug minimalistinis ir išblukusių spalvų. Ir tik vaizdas pro langą – jūra ir Alanijos pilis ant kalno guodė širdį. Lietuvių dešimtukas buvo pirmieji šio viešbučio svečiai ši sezoną.

Tikriausiai pirmas porą dienų žmogaus, išvykusio į kelionę, visos juslės yra ypač užaštrintos. Mažiausi nesklandumai tuoj krinta į akis, klausa fiksuoja kiekvieną pašalinį garsą, o protas bando taikytis prie naujų sąlygų. Bet pirmieji negatyvūs įspūdžiai, galvą išūžiantis gatve važiuojančių mašinų triukšmas po poros dienų tarsi išgaruoja karštuose saulės spinduliuose, o kai ateina laikas vykti namo, kažkodėl visiškai nesinori išvažiuoti...

Norėdamos kuo greičiau adaptuotis prie naujos kultūrinės aplinkos, savo atostogas nutarėme pradėti apsilankymu turkiškoje pirtyje. Išties tokį malonumą, kai tave trina, muiluoja, masažuoja, kad atrodo siela tuoj paliks kūną, verta patirti kiekvienam. Nusiplovusios kelionės ir nuovargio dulkes, buvome visiškai pasiruošusios atsiduoti naujiems potyriams.

Besisukančių dervišų sostinėje

Alanijos kurortą pasirinkome todėl, kad būtent iš čia organizuojamos ekskursijos į mistiškiausią Turkijos vietą – Kapadokiją ir Koniją. Islamo pasaulyje egzistuoja nuostata, kad jei negali nuvykti į Meką, turi dešimt kartų pabuvoti Konijoje. Šis apie pusantro milijono gyventojų turintis miestas yra išties ypatingas. Čia visiškai uždrausta alkoholio prekyba ir net karščiausią dieną turkų moterys įsisupusios į tamsias skaras. Prie Konijos rastos ir seniausios pasaulio gyvenvietės, kur žmonės kūrėsi jau prieš 10 000 metų.

Konijos centre stovi Džalaladino Rumio, garsaus XIII amžiaus sufijų mistiko ir poeto šventykla-mauzoliejus. Jis sukūrė 25 000 rimuotų kupletų,2500 mistinių odžių ir 1600 ketureilių. Įkvėpimo akimirką, kuri galėjo užeiti bet kada – medituojant, šokant, dainuojant, vaikščiojant ar užkandžiaujant, - Rumis deklamuodavo, o jo ištikimas mokinys Husan al Dinas užrašinėdavo mokytojo mintis. Rumis pagarsėjo ir tuo, kad įkūrė besisukančių dervišų ordiną. Rytuose jis žinomas Mevlanos vardu, kuris reiškia “Mano vadovas“.

Dervišų ordino veikla buvo uždrausta 1925 metais kaip pavojinga naujai susikūrusiai respublikai ir 1927 buvusios dervišų vienuolyno mokyklos vietoje įkurtas muziejus. Tik 1953 dervišai vėl galėjo legalizuoti savo veiklą kaip kultūrinė asociacija.

Besisukančių dervišų šokiai arba kitaip vadinama “sema“ ceremonija – tai savotiška meditacijos forma. Pagal tam tikrą muziką dervišai sukasi aplink save ir ratu, kaip ir planetos sukasi aplink Saulę. Stebėdamas ceremoniją, supranti, kaip yra būtinas tobulas vestibiuliarinis aparatas, kad neapsisuktų galva. Speciali lenta ant nedidelės pakylos viduryje padeda įsisavinti “sema“ ceremonijai reikalingus įgūdžius. Nuolat besisukdami, dervišai visada yra atsukę veidą viešpačiui, kuris yra visur. Jų apranga taip pat turi simbolinę reikšmę. Juoda mantija - tai kapų žemė, kurią nusimetama prieš pradedant šokį, baltas drabužis - tai siela. Vyšninės spalvos kūgio formos kepurės – antkapio akmuo. Šokio meditacijos tikslas yra susilieti su dievybe. Abi rankos iškeltos į viršų. Dešinysis delnas atsuktas į dangų – per jį į žmogų plūsta kosminė energija. Kairysis atsuktas į žemę. Taip dieviška energija atiduodama viskam, kas gyva. Kiekvienais metais gruodžio 17-ąją, Rumio mirties dieną, kai jo siela visiškai susijungė su dieviškąją esybe , į Mevlanos šventyklą suplūsta dešimtys tūkstančių piligrimų dalyvauti mistinėje ceremonijoje. Kitu laiku dervišų šokius galima išvysti specialiuose pasirodymuose, kurių metu griežtai uždrausta kalbėti, gerti ar rūkyti. Dervišai buvo ir yra ir moterys, tik jos ceremoniją atlieka atskirai nuo vyrų.

Nusiavęs avalynę ir įžengęs į Mevlanos kapo šventyklą, pajunti neįtikėtinų vibracijų. Ši vieta, kaip ir Betliejaus ar Jeruzalės šventyklos, turi neįtikėtiną poveikį. Dervišų muzika, smilkalų kvapas ir visas interjeras tarsi išlaisvina bei pakylėja sielą ir kažkodėl norisi verkti. Garbingiausioje vietoje – Rumio ir jo tėvo sarkofagai, apdengti auksu siuvinėtu velvetu. Ant jų – didžiuliai turbanai - dvasios vadovų simboliai. Pasakojama legenda, kad, įnešus Rumio sarkofagą, tėvo karstas pakilo ir nusilenkė sūnui. Šalia šių sarkofagų stovi ir kitų dervišų karstai. Gretimoje mečetėje yra dar vienas svarbus eksponatas – perlamutrinė dėžutė, kurioje saugomi pranašo Mahometo barzdos plaukai.

Ir nors Mevlanos šventykla laikoma muziejumi, iš jos išeini lyg prisilietęs prie kitos realybės. O mintyse skamba Rumio eilės.

Svečiuose pas Flinstonus

Tikriausiai ne vienas esame matę animacinį filmuką apie linksmąją Flinstonų šeimynėlę, gyvenančią uolose iškaltame būste. Jeigu norite įsitikinti, kad tokių būstų išties esama, nuvykite į Kapadokiją, neįtikėtinų fantasmagorinių kalvų kraštą. Išvertus iš arabų kalbos, šios vietovės pavadinimas reiškia “nuostabūs žirgai“. Taip romantiškai dėl grakščių baltų žirgų ją pavadino vienas Aleksandro Makedoniečio karvedys.

Seniai, labai seniai trys vulkanai spjaudė lavą į įvairiausias puses. Stingdama ji suformavo keisčiausias kalvas, motulė gamta vėjo ir lietaus pagalba jas nugražino, o išradingi žmogeliai nutarė, kad pakankamai minkšta tufo uoliena yra puiki statybinė medžiaga. Kapadokijos kaimelių namai panašūs į termitų skruzdėlynus, kuriuose išrausti kambariai, koridoriai, laiptai, langai ir balkonai. Dar prieš dvidešimt metų čia gyveno žmonės džiaugdamiesi, kad taip paprasta išspręsti būsto padidinimo problemą. Gimsta vaikas, o tu jam išrausi naują kambarį, kuriame iškart komponuoji akmeninius suolus, lentynas ir net židinį. Kai 1985 metais UNESCO ėmėsi globoti šią unikalią teritoriją, Turkijos vyriausybė vietos gyventojus iškeldino, suteikdama naują gyvenamąjį plotą. Bet senbuviai su nostalgija grįžta į senąsias vietas. Jiems leidžiama savo buvusiuose namuose įkurti parduotuvėles, kavinukes ir motelius. Taip Flinstonu kuriam laikui gali tapti kiekvienas mūsų... Išties netikėjau, kad šiuose uolų būstuose būtų taip jauku. Jie turi net gėlėmis apsodintus balkonėlius, karštą dieną čia vėsu, o kiekvienas kambarys turi savo individualų veidą...

Kapadokijos teritorija – apie 10 000 kvadratinių kilometrų. Vaikščiodamas po įvairiausius slėnius, jautiesi lyg Mėnulyje arba modernaus meno skulptūrų parodoje. Ypač visus stebino kalvos, pavadintos fėjų kaminais. Tai kūgio formos uolos, kurių viršuje lyg kas būtų uždėjęs po didžiulį akmenį! Taip atsitiko todėl, kad viršutinė uoliena – bazaltas – daug kietesnė už apačioje esantį tufą, kurį laikui bėgant nugludino vanduo.

Ypatingas yra ir balandžių slėnis. Čia uolose sau būstus įsirengę tūkstančiai balandžių. Šis slėnis yra didžiausia pasaulio karvelidė. Balandžiai visada buvo svarbūs Kapadokijos gyvenime, jie buvo maisto ir trąšų šaltinis. Cheminės trąšos iš dalies išstumia balandžių išmatas kaip natūralią trąšą, bet vietos gyventojai mano, kad Kapadokijos vaisių saldumą nulemia būtent ši natūrali trąša.

Kapadokijos rajone gyveno ir pirmieji krikščionys. Uolose čia išlikę šimtai bažnyčių su Biblijos istoriją vaizduojančiomis Bizantijos laikų freskomis. Kai scholastikos laikais buvo uždrausta vaizduoti šventųjų veidus ir į šią teritoriją buvo atsiųsti religijos sargai sunaikinti šventųjų portretus, jie sugebėjo įveikti tik tuos, kurie buvo pakelto kardo lygyje. Išskaptuotų bažnytėlių skliautuose šventųjų veidai išliko nepaliesti. Kita gudrybė, kuria buvo bandoma apsaugoti freskas, – dūmai. Patekus į bažnytėles iš akinančios saulės šviesos, padūmavusių freskų nesimatydavo, todėl jos ir liko nepaliestos.

Dar viena ne mažesnė keistenybė Kapadokijoje, tai - požeminiai miestai, kuriuose gyvendavo iki 30 000 gyventojų. Taip vietos gentys stengėsi apsiginti nuo priešų antpuolių. Kas galėtų pagalvoti, kad iš rūsio per akmeniniu ratu užridentą angą galima patekti į kelių kilometrų labirintą. Požeminiai miestai – tai net devynis aukštus siekiantys koridoriai ir įvairiausios patalpos, išraustos uolose. Čia buvo įrengtos ir šildymo bei vandens tiekimo sistemos, laikomi gyvuliai ir gyveno žmonės, o žemiausiame aukšte buvo net gydomi psichikos ligoniai specialia vandens terapija.

Kitos pramogos

Po trijų dienų kelionės į Kapadokiją ir Koniją išties jautėmės pavargusios ir prisisotinusios įspūdžių, tad kitas atostogų dienas nutarėme tiesiog drybsoti su knygomis rankose prie baseino ir paplūdimyje. Gausius pusryčius ir dar gausesnę vakarienę gaudavome viešbutyje, tad pietauti lyg ir nesinorėdavo. Kartais, neatsispyrusios pagundai ir nusipirkusios porą kilogramų šviežutėlių braškių, godžiai jas rydavome savo kambario balkone stebėdamos nuostabų Viduržemio jūros mėlį.

Kadangi ilgoms kelionėms laiko nebeliko, mano bendrakeleivei teko tenkintis pasakojimais apie Pamukalę, baltąjį kalcio kalną su stebuklinguoju Kleopatros baseinu. Išsimaudžius jame, sakoma, žmonės atjaunėja. Herapolio senovinis miestas ir didžiuliai amfiteatrai, išlikę iš graikų civilizacijos laikų, – mano praėjusių ir draugės būsimų kelionių maršrutuose.

Pagundai paplaukioti plaustu kalnų upe vis dėlto neatsispyrėme ir nutarėme dieną kaitinimosi pliaže paaukoti šiai atrakcijai. Užburiantys kalnų vaizdai, egzotiškų augalų kvapai, gaivus upės vanduo atgaivino ir kūną, ir sielą.

Reikia pripažinti, kad turkai puikiai moka organizuoti turizmo verslą. Gatvėje įsikūrusių agentūrų darbuotojai visomis kalbomis kviečia poilsiautojus paplaukioti jachta, vykti visureigiais į kalnus ar apsilankyti istorinėse Turkijos vietose. Šių agentūrų siūlomų paslaugų kainos – du kartus žemesnės nei mūsiškių. Dviejų dienų kelionę į Kapadokiją lietuvaičiai siūlo už 70 eurų, o “gatvės“ agentūros už tokią 3 dienų išvyką ima tik 35 dolerius. Žinoma, jeigu supranti tik vienintelę gimtąją lietuvių kalbą – be lietuviškų agentūrų paslaugų tokioje ekskursijoje gal ir neapsieisi. Bet kam mokėti lietuvaičiams 25 eurus už vizitą į turkišką pirtį, į kurią turkai nugabena už 15 dolerių? Juk paslaugas gauni lygiai tokias pat! Ir dar – Turkijoje visur būtina derėtis. Tai savotiška pramoga ir turkų gyvenimo būdas. Kainas galima čia numušti per pusę. Štai kartą už marškinėlius sūnui buvo prašyta 20 dolerių, o sumokėjau tik 5! Įpratusios į derybas žiūrėti kaip į socializacijos procesą ir savotišką žaidimą, nutarėme ir vaistinėje pasiderėti. Inteligentiško veido vaistininkas nusišypsojo ir mandagiai paaiškino, kad trijų dalykų kainos Turkijoje vis dėltofiksuotos - vaistų, raki (vietinės anyžinės degtinės) ir cigarečių. Po šios kultūrinių ypatumų pamokėlės truputį susigėdome, bet mūsų nuostabai, ir čia gavome nedidelę nuolaidą!

Devynios atostogų dienos tiesiog ištirpo... Namo visai nesinorėjo. Jautėmės taip, lyg mus išmeta iš rojaus. Gerai, kad į jį dar galima sugrįžti kitąmet.