Turinas ir magiškieji trikampiai

Karališkieji rūmai ir “piazza di Castello” laikomi baltosios magijos vieta Turine.

Šiaurės Italijos miestas Turinas skaičiuoja jau trečią savo gyvavimo tūkstantmetį. Kadaise net Italijos sostine buvęs miestas turi daug simbolių. Automobiliai “Fiat”, Turino drobulė, šokoladinis riešutų kremas “Nutella”, vermutai “Chinzano” ir “Martini” bei 2006 metų žiemos olimpinės žaidynės – tik keli iš jų. Dvidešimto amžiaus pramonės gigantas, nuolat keičiantis savo veidą, vargu ar gali būti pavadintas gražiu miestu, bet didybės ir magijos jam tikrai netrūksta.

Nostradamo pėdomis

Ezoterikos gerbėjai jums pasakytų, kad Turinas – vienas magiškiausių pasaulio miestų. Mat jame susikerta du magiškieji trikampiai. Baltąjį magiškąjį trikampį sudaro Praha, Lionas ir Turinas. O juodąjį – Turinas, Londonas ir San Franciskas. Tad tikriausiai įsivaizduojate, kokia neįprasta tai vieta.

Turino įkūrimas taip pat apipintas paslapties šydu. Pasakojama, kad, jausdamas neįtikėtinas energijos sroves, Egipto princas Eridanas, Saulės dievo ir deivės Izidės sūnus, nutarė šioje vietoje, kur susikerta dvi upės, – Po, simbolizuojanti vyrišką pradą, bei Dora Riparia, atstovaujanti moteriškai prigimčiai, - įkurti gyvenvietę. Tarsi patvirtinanti šią legendą buvo ir XVI amžiuje, kuriantis Savojos šeimai, kuriai miestas turi būti dėkingas už nuostabius rūmus ir savo šlovę, atkasta Izidės statulėlė. Tikriausiai ne veltui ir didžiausias po Kairo egiptologijos muziejus, kuriame nuo XVII amžiaus sukaupta 30 000 eksponatų, yrai būtent Turine.

Na, o jeigu jūs užsigeisite pasikrauti baltosios energijos Turine, tai jums tiesiog būtina ateiti prie Karaliaus rūmų. Viduryje įėjimo, kurį saugo dangiškų dvynių Kastoro ir Poliuko skulptūros, yra vienas magiškiausių šio miesto taškų, skleidžiantis baltąją energiją. Juodojo trikampio tašką žymi visai netoliese piazza Statuto aikštėje esantis obeliskas. Visai šalia kerta 45 lygiagretė. Senovės romėnams vakarinė miesto dalis, kur leidžiasi saulė, kur šviesa sutinka tamsą, o gėris blogį, visada asocijavosi su blogio pradu. Tais laikais ties šia vieta baigėsi miestas, čia buvo atliekamos viešos bausmės ir laidojami žmonės. Dabar obeliskas yra garbinamas satanistų ir, kad ir kaip nekeista, būtent iš šios aikštės galima patekti į Turino “požeminį pasaulį“ – miesto kanalizacijos sistemą.

Tačiau sklinda gandai, jog pagrindinė satanistų apeigų vieta yra požemiai po Didžiosios Dievo Motinos (Gran Madre di Dio) bažnyčia. Pati šventykla, stovinti ant Po upės kranto, yra tikrai neįprasta. Pirmiausia ji yra visiškai apskritos formos (tokio tipo bažnyčios yra tik dvi Italijoje, kita stovi Romoje ir joje buvo karūnuojami Italijos karaliai), taip pat šios šventyklos nepuošia kryžius. Projektuojant šią bažnyčią tikrai neapsieita be okultizmo, mat birželio 24 dieną, miesto globėjo Jono krikštytojo ir vasaros saulėgrįžos dieną, saulė nušviečia šventyklos fasado viršų lygiai vidurdienį. Tikima, kad garsioji Gralio taurė yra paslėpta kažkur visai netoliese, o viena iš skulptūrų, puošiančių bažnyčios prieigas, kaip tik ir nurodo tą vietą.

Ir tai ne vienintelės magiškos vietos Turine. Geriausiai apie jas išmanė didieji pasaulio mistikai, kurie, sakoma, dalį gyvenimo turi praleisti Turine. Nostradamas buvo ne išimtis. Gaila, kad jo namą, stovėjusį miesto šiaurės vakaruose, nugriovė buldozeris, ruošiant vietą miesto parkui.

Turino drobulė

Turino apylinkėse taip pat pakanka mistinių vietų. Kalnuose dažnai regimi neatpažinti skraidantys objektai, o ant vienos kalvos dažnai taisyklingais apskritimais sugula žolė. Taip nepaaiškintas lieka faktas, kaip saulėtą dieną 1949 metais lėktuvas galėjo įsirėžti į pastatytą ant kalvos Supergos bažnyčią, pražudydamas geriausią visų laikų Turino futbolo komandą.

Miestas, stebinantis pastatų didybe ir savo tiesiomis gatvėmis, suplanuotas taip pat nepamirštant astrologijos. Nuo Karaliaus rūmų galima atsekti dvylika kvartalų, kurie atitinka dvylika zodiako ženklų. Kiekvienas jų pasižymi sava specifika. Na, o tuos, kam nerūpi astrologija, tikrai nustebins begaliniai arkų koridoriai, kuriuose įsikūrusios nedidukės parduotuvės bei nuolat verda gyvenimas. Apskaičiuota, kad po arkomis Turine gali praeiti ištisus penkiolika kilometrų.

Pasivaikščiojus po arkomis ir pasisotinus pasaulietinio gyvenimo spalvomis, Turine tiesiog būtina užsukti į gana pilką iš išorės penkiolikto amžiaus katedrą - švenčiausią šio miesto vietą. Joje saugoma garsioji Turino drobulė, kurią į šį miestą 1578 metais iš Prancūzijos pargabeno garsiosios Savojos šeimos atstovas Emanuelis Filibertas. Deja, pačios drobulės, kuri yra 4,42 metro ilgio ir 1,13 metro pločio, jūs nepamatysite. Ji saugoma juodo marmuro, turinčio simbolizuoti gedulą, koplyčioje aliuminio karste, dengtame damasto audiniu. Kad lankytojai nenusiviltų, bažnyčioje demonstruojama tris kartus mažesnė jos kopija. Tačiau apsilankymas šioje vietoje nenuvilia. Čia tvyro tokia magiška atmosfera, kad jauti, kaip kūnas nueina pagaugais. Ir net žvakes imituojančios lemputės, kurias uždegti gali įmetęs monetą, netrukdo išgyventi dvasios katarsį.

Pirmą kartą Turino drobulę nufotografavo 1898 metais advokatas Sekondas Pija. Šiai datai atminti po šimto metų drobulę vėl galėjo išvysti tikintieji. Popiežius Jonas Paulius II leido, kaip manoma, Jėzaus įkapes demonstruoti ir 2000 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais, švenčiant krikščionybės jubiliejinius metus.

Išėjus iš katedros prieš akis atsiveria Senovės Romos palikimas – vieni iš ketverių miestą juosiančios sienos vartų – Porta Palatina. Du šešiolikakampiai gerai iš pirmo mūsų eros amžiaus išsilaikę bokštai – tai buvusių šiaurinių miesto vartų dalis. Jų įspūdingas dydis byloja apie praėjusių laikų didybę.

Tačiau Turine praeitis yra glaudžiai persipynusi su dabartimi. Visai čia pat jūs rasite ir vieną didžiausių Europos turgų po atviru dangumi. Čia yra visko, ko geidžia širdis. Akys tiesiog raibsta nuo spalvų įvairovės, o galva svaigsta nuo neįprastų kvapų mišinio. Magiškame mieste gyvenantys turiniečiai niekuo nesiskiria nuo kitų europiečių – derasi, perka, parduoda ir plastikiniuose maišuose tempia gėrybes namo, net nesusimąstydami apie juos supančius stebuklus.

Fiato era

Beveik visą šimtmetį Turinas buvo vadinamas Europos Detroitu bei neatsiejamas nuo “Fiat” automobilių. Nedaugeliui Lietuvoje žinoma, kad “Fiat” – tai santrumpa nuo ”Fabbrica Italiana Automobili Torino” ( Italijos automobilių Turino gamykla). Įkurta 1899 metais Fiat imperija šiame mieste gyvavo iki 1982-ųjų. 1902-aisiais, pirmaisiais gamybos metais, 35 darbuotojai sukonstravo 25 automobilius. O prieš antrąjį pasaulinį karą čia jau dirbo 50 tūkstančių darbininkų.

Automobilių gamyba praėjusio amžiaus pradžioje tapo tokia populiari, kad 1916 metais čia buvo pastatytas didžiausias Europoje gamyklos korpusas Lingotto, tuo metu vadintas architektūros avangardu. Du po penkis šimtus metrų ilgio pastatus jungė bokšteliai, kuriuose kūrėsi gamyklos administracija. Žaliavos iš pirmo aukšto keliavo į kitus aukštus, kol galų gale penktame aukšte tapdavo automobiliais. Ant stogo buvo įrengtas vieno kilometro ilgio bandymų kelias, kur automobiliai galėjo išvystyti neįsivaizduojamą tuo metu 90 km per valandą greitį. Savo gyvavimo laikotarpiu čia buvo pagaminta 80 įvairių “Fiat” modelių.

Šios didžiulės gamyklos uždarymas tapo akstinu visuomeninei diskusijai: ką daryti su buvusiais industriniais pastatais ir kaip miestui išsivaduoti iš pramonės nuosmukio eros. Konkursą laimėjo garsus italų architektas Renzas Pianas, visuomenei gerai žinomas savo unikaliais projektais. Pompidu centras Paryžiuje, Kansai oro uostas Osakoje ir Potsdamo aikštės Berlyne rekonstrukcija – tai dalis šio architekto fantazijos vaisių.

Lingotto per keletą metų iš buvusios gamyklos tapo nuostabiu moderniu visuomeninės paskirties kompleksu, kuriame vietos rado koncertų ir parodų salės, teatras, 90 parduotuvių, du viešbučiai. 1994 metais dviem tūkstančiams žiūrovų salėje, pavadintoje fiato įkūrėjo Džiovanio Agnelio (1866-1945) garbei, koncertavo Berlyno filharmonijos orkestras – tik tam, kad būtų išbandyta akustika ir pritaikytos dirbtinės lubos, kurios gali kilti ir leistis šešis metrus.

Pastatą vainikuoja ir stiklinis burbulas, iš kurio puikiai matosi Turino simbolis – automobilių bandymo kelias. Čia pat įrengta ir sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, kuria klientai gali pasinaudoti, prieš tai paskambinę specialiu telefono numeriu.

Turinas, buvęs pramonės gigantas, moderniais pastatais ir plėsdamas paslaugų sektorių bando atsikratyti pramonės nuosmukio šleifo ir drąsiai žvelgti į ateitį. Tokios pastangos buvo būtinos, nes iš 1974 metais Turine buvusių vieno milijono dviejų šimtų tūkstančių gyventojų beliko vos devyni šimtai tūkstančių. Per 25 metus praradusį ketvirtį savo gyventojų nuo demografinės katastrofos miestą gelbsti tik nuolatinė emigrantų banga. 2003 metais Turine gyveno 61 200 legalių emigrantų. Tačiau statistika rodo, kad net 79 procentai čia gyvenančių užsieniečių yra senesni nei keturiasdešimties metų, tad natūralaus gyventojų prieauglio artimiausiais dešimtmečiais nenumatoma. Vienas trečdalis Turino emigrantų – atvykėliai iš Šiaurės Afrikos, daugiausiai - Maroko. Tad naujos darbo jėgos atsiradimas nepraėjo be įtampos visuomenėje dėl didėjančio musulmonų skaičiaus. Šią problemą dar spręsti ateityje.

Olimpiados belaukiant

Atvykęs į Turiną, greitai pajunti, kad miestas intensyviai ruošiasi 2006 metų žiemos olimpiadai, į kurią planuoja atvykti 2500 sportininkų iš 85 šalių ir 10 tūkstančių žurnalistų. Tai byloja ne tik reklaminiai stendai ir piazza di Castello laikrodis, kuris skaičiuoja dienas iki olimpiados, bet ir visur vykstančios statybos. Buvusioje didmeninės daržovių ir vaisių prekybos bazėje kuriasi olimpinis kaimelis. Pati bazė taps spaudos centru, o aplink statomos gyvenamosios patalpos sportininkams po olimpiados taps 700 prabangių apartamentų. Nauja čiuožykla statoma greitajam čiuožimui, o 1961 metų parodų centras Pallazo delle Mostre transformuojamas į dailiojo čiuožimo areną 9000 žiūrovų.

Turinas laimėjimą rengti 2006 metų žiemos olimpines žaidynes priėmė kaip didžiausią dievo dovaną. Renginiui ruošiamasi ypač kruopščiai, mat tikimasi, kad miestas atkartos Barselonos pavyzdį, kai po 1992 metų žaidynių čia traukte traukė turistai. Jau dabar gauta 18 tūkstančių paraiškų dirbti savanoriais olimpiados metu, tai rodo didelį susidomėjimą būsimu renginiu.

Likus 500 dienų iki žiemos olimpinių žaidynių atidarymo, šių metų rugsėjo 28 dieną buvo pristatyti ir oficialūs žaidynių talismanai, sukurti portugalo Pedro Albukerkės – sniego gniūžtė Nevė ir ledo gabalas Glicas. Raudonoji Nevė ir mėlynasis Glicas buvo atrinkti iš 200 pateiktų projektų ir simbolizuoja olimpines vertybes – draugystę, kilnų žaidimą ir varžybų dvasią.

Norintiems apsilankyti Turine nevertėtų laukti 2006-ųjų žiemos. Kasdien besikeičiantis miestas, intriguojantis savo praeitimi ir ateities iššūkiais, jus svetingai priims bet kokiu metų laiku.