Tolimasis Madagaskaras – ištroškusiems tikros egzotikos

Dar būdama Maskvos Lomonosovo universiteto studentė, susipažinau su simpatiška pora – Patricija ir Diazanu Bariveliais, atvykusiais čia studijuoti iš Madagaskaro. Tai buvo labai draugiški, visada besišypsantys, linksmi labai egzotiškos išvaizdos jaunuoliai. Tada ir įvyko mano pirmoji neakivaizdinė pažintis su šia tolima šalimi, turinčia neįprastai skambantį sostinės pavadinimą – Antananaryvas. Tais laikais apie kelionę į Madagaskarą net svajoti buvo per drąsu. Bet pasaulis keitėsi, galimybės - taip pat. Ir štai išaušo diena, kai kelių entuziastų grupelė susiruošėme į šią paslaptingą salą.

Tūkstančio miestas

Madagaskaro sostinėje į akis pirmiausiai krinta žmonių minia. Ir nors mieste gyvena apie 1,5 milijono žmonių, bet atrodo, kad čia visi 15 milijonų. Kartais susidaro toks įspūdis, kad visas Antananaryvas – tai žmonių srautas, tarp kurio įsiterpę pastatai ir mašinos. Visi kažkur eina, kažką daro, kažką neša ir parduoda. Šioje vienoje skurdžiausių pasaulio šalių tik labai nedidelė dalis gali naudotis viešojo transporto paslaugomis ar turėti nuosavą automobilį. 90 procentų viso miesto transporto – taksi automobiliai arba rikšos, čia vadinami “poussi-poussi“. Išties malagasių kalba, kuri šioje šalyje yra valstybinė, kartais tiesiog pribloškia žodžių įmantrumu. Zoologijos sodas, pavyzdžiui vadinamas “saha misy bibidia hojeren ny mpitsangantsangana“. Gal todėl vietos valdžia oficialius raštus leidžia ir prancūzų kalba?

Vietos gyventojai pasakojo, kad prieš dešimtmetį čia buvo nutiestas tik vienas padorus kelias – popiežiaus apsilankymo proga. Bet dabar kelių pakanka. Viename kvartale gali pamatyti perpus nugriautus pastatus, taip ir likusius stovėti tarp naujai nutiestų gatvių.

Antananaryvas reiškia “tūkstančio miestą“, mat XVII amžiuje karalius Andrianjaka atsiuntė čia 1000 vyrų užimti Analamangos kalvą, ant kurios vėliau buvo pastatyti karalių rūmai – Rova. Tai aukščiausia sostinės vieta, iškilusi 1400 metrų virš jūros lygio. Vardą miestui 1794 metais davė karalius Ambohimanga, apgyvendinęs dvylika aplinkinių “šventų“ kalvų, kurių kiekvieną valdė vis kita jo žmona.

Tačiau Madagaskaro sostinėje jaučiama ir nemenka prancūzų, septynis dešimtmečius valdžiusių kraštą, įtaka. Praėjusio amžiaus pradžioje prancūzai pirmiausiai miestą pervardijo Tananarive, vėliau sutrumpindami iki Tana, įkūrė medicinos mokyklą, reformavo švietimą uždrausdami vartoti malagasių kalbą. Ir dabar Madagaskaro sotinėje yra prabangių prancūziškų viešbučių ir restoranų, o kelios užeigos nukabinėtos Paryžiaus vaizdais. Patys prancūzai taip pat mielai leidžia atostogas šioje šalyje.

Kadangi, prieš išvykstant į Madagaskarą, draugų koordinačių taip ir nepavyko rasti, Tanoje nutarėme patys susirasti viešbutį. Pirma mintis buvo taupyti pinigus ir apsigyventi pigiame motelyje centre. Nesunkiai radome tokį po aštuonis litus už kambarį. Nykiame, tamsiai žaliai dažytame kambaryje, į kurį vos skverbėsi saulės šviesa, apšviesdama dulkėmis nugultą taburetę, buvo tik lova su čiužiniu, iš kurio kyšojo spyruoklės ir po kurį lakstė blusos. Kol mąstėme, ar likti čia, ar pasiieškoti kito būsto, koridoriumi vis migravo keistos poros. Galiausiai supratome, kad viešbutis turi ir kitą funkciją – čia įrengti ir viešnamio kambariai.

Nutarėme, kad tokios egzotikos mums bus per daug ir, sukrovę savo kuprines į rikšos vežimėlį, iškeliavome į padoresnį viešbutį už vis dar prieinamą kainą – 25 litus!

Sėkmingai įsikūrę nutarėme užkąsti. Kadangi buvome pasiryžę išbandyti visas nepažįstamos civilizacijos teikiamas naujoves, neatisakėme paragauti tradicinių vietos pusryčių “vary amin anana“. Tai ryžių sriuba su žalumynais, prie kurios atskirai patiekiami mėsos kukuliai. Maistas pasirodė tikrai gardus. Ir labai pigus. Jau vėliau, kai ilsėjomės prie jūros, supratome, kad Madagaskaras - tikras rojus jūros gėrybių mėgėjams. Omarai, krevetės ir kitokie jūros gyviai pakrantės kaimeliuose parduodami tiesiog juokingomis kainomis.

Skurdas džiaugsmui netrukdo

Vienas įdomiausių Antananaryvo rajonų – Zoma, turgavietė, kuri kadaise buvo ilgiausia pasaulyje, o vėliau suskaidyta į kelias. Fiksuotų kainų, kaip ir daugelyje parduotuvių, čia nėra. Ir jeigu bandysi mokėti tiek, kiek tavęs prašo, vietinių akyse atrodysi tikras idiotas. Juk tada ir jiems kainos pradės kilti. Tiesa, būdamas užsienietis, tokios geros nuolaidos kaip vietiniai tikrai negausi, bet nusiderėti per pusę – lengvai pavyks. Ir dar vienas įdomus dalykas. Šioje šalyje neįprasta palikti arbatpinigių restoranuose. Galbūt tai gera žinia taupantiems?

Greitai Madagaskare supratome, kad elgetavimas šioje saloje – tai savotiškas gyvenimo būdas. Jau ir anksčiau buvau skaičiusi, kad apie 400 tūkstančių žmonių šioje šalyje badauja. Bet keliaujant traukiniu nuo sostinės į šalies rytus, už lango prieš mus didingo kalvoto peizažo fone atsivėrė milžiniška skurdo knyga. Pakelėse matėme nušiurusias lūšnas ir basus susivėlusius vaikus, džiaugsmingai mojančius traukiniui. Vėliau sužinojau, kad tik 12 procentų šalies gyventojų gauna pastovų atlyginimą ir pajamų vidurkis – apie 600 litų per metus. Bet toks įspūdis, kad skurdas madagaskariečiams – ne našta. Viena malagasių patarlė byloja: “Geriau mirti rytoj nei šiandieną“. Jie džiaugiasi, kad gyvena, ir tai jiems didžiausia vertybė. Jokios agresijos, jokio nepasitenkinimo. Pagrindinė gyvenimo nuostata – “bus taip, kaip bus“. Atrodo, kad juo vargingiau žmonės gyvena, tuo labiau jie moka džiaugtis gyvenimu... Europiečiams tokia nuostata sunkiai suvokiama.

Oficialiai Madagaskare gyvena 18 genčių. Jos skiriasi ne etniniu požiūriu, bet susiformavo čia buvusių karalysčių vietoje. Manoma, kad pirmieji žmonės šioje saloje apsigyveno prieš penkiolika šimtmečių. Tai buvo Indonezijos ir Afrikos gyventojai. 1500 metais čia įžengė portugalai. XVII-XVIII amžiuje rytinė Madagaskaro pakrantė garsėjo kaip olandų ir britų piratų rojus.

Kultūrų mišinys suformavo labai įdomų vietinių gyventojų genotipą. Vienuose veiduose galima įžiūrėti azijietiškų veido bruožų, kituose labiau išryškėja Afrikos protėvių kraujas. Madagaskaro aukštuomenė visada stengiasi pabrėžti savo giminystę su prancūzais. Šis ryšys svarbus ne tiek dėl genetikos, kiek kultūros prasme. Šalies aukštuomenė nuo drabužių iki baldų bei automobilių apsiperka prabangiausiose Paryžiaus parduotuvėse...

Famadihana, arba šokis mirusiam

Viename Madagaskaro kaimelyje mums pavyko dalyvauti keisčiausiose apeigose, apie kurias anksčiau net nebuvome girdėję. Tai famadihana, arba “mirusiųjų kaulų apvertimo“ ceremonija. Nežinau, ar dar kur pasaulyje vyksta kas nors panašaus. Norint suprasti šio ritualo reikšmę, būtina būti nors kiek susipažinusiam su malagasių požiūriu į mirusiuosius ir pomirtinį gyvenimą. Madagaskaro gyventojai mirties nedramatizuoja, nors išeiti į kitą pasaulį taip pat neskuba. Jų manymu, miršta tik žmogaus kūnas, o ne siela. Velioniai – gyvi, tik jie persikelia į kitą vietą. Todėl jų nereikia bijoti, negalima ignoruoti ar pamiršti. Malagasiai tiki, kad mirę artimieji padeda gyviesiems ir šeimos gerovė priklauso nuo jų. Miręs asmuo vadinasi “razana” ir Madagaskare populiarus palinkėjimas “Tegu tau padeda Dievas ir razana“.

Mirusio kūno ekshumacija vyksta žiemą, sausuoju metų laiku (nuo birželio iki rugsėjo mėnesio), dažniausiai po trejų arba penkerių metų pirmą kartą, o paskui kartojama reguliariai kas 5, 7 ar 10 metų. Pirmoji preliminari data nustatoma dažniausiai po to, kai vienas ar keli giminaičiai susapnuoja velionį, kuris sako, kad jam šalta, nes jo įkapės susinešiojo. Greitai surenkamas šeimynykščių pasitarimas ir numatoma famadihanos data kitai žiemai. Likus trims mėnesiams iki šventės, ją tikslina astrologas. Delsti nepatartina – protėviai gali užpykti ir kas nors negera atsitiks šeimai. Tada pradedama ruoštis didžiulei šventei. Ji savotiškai primena lietuviškas vestuves – skiriama daug pinigų maistui ir gėrimams, visa šeima, net tolimiausi giminaičiai iš užsienio suvažiuoja, ir visi linksminasi dvi dienas – valgo, geria, šoka.

Pirmą famadihanos dieną anksti rytą didžiulė giminaičių, draugų ir svečių procesija išsiruošė į kapines. Visi buvo apsirengę puošniais margaspalviais drabužiais lyg keliautų į pobūvį. Tik tada ir mes supratome, kodėl ekskursijai į kaimą draugai liepė pasiimti išeiginius drabužius. Kapinėse, skambant tautiniam himnui ir kaimelio seniūnui pranešus, kad tai oficiali ceremonija, buvo atkastas karstas ir išimti palaikai. Tai gal buvo liūdniausia famadihanos akimirka. Mačiau vieną moterį nubraukiant ašarą. Artimiausi giminaičiai palaikus suvyniojo į naujas įkapes, ir procesija pajudėjo namų link. Dainuojančioje minioje aptarinėjome tai, kas vyksta. Bendrakeleivė manęs paklausė : “O kam tuos kaulus vartyti?“, o paskui sau atsakė “Gal kad pragulų nebūtų...“ Normaliose laidotuvėse tikriausiai tokie papokštavimai nepritiktų, bet famadihana juk linksma šventė. Visi džiaugiasi galėdami atlikti pareigą velioniams.

Prie namų palaikai buvo paguldyti ant žolės. Šventės metu visi galėjo juos liesti ar prieiti pasikalbėti su velioniu. Visi dalyviai turėjo paragauti zebu troškinio, kaip susijungimo ir bendrumo ženklo.

Vakare palaikai buvo įnešti į namus. Kitą dieną, prieš patekant saulei, palaikai su naujomis įkapėmis vėl nešami į kapines. Čia, šokant ritualinį šokį ir kažką garsiai rėkaujant, jie apnešami septynis kartus aplink kapą. Tada velionio palaikai padedami į karstą ir užkasami. Dar nesibaigus šiai procedūrai, visi puola dalintis pakloto, ant kurio buvo nešamas velionis, nes tikima, kad tai atneša laimę. Vyriausiojo šeimos nario kalba užbaigia ceremoniją. Išties famadihana - europiečio akims labai neįprastas reginys. Džiaugsmas, gausybė patiekalų iš ryžių, zebu ir kiaulienos, margaspalviai drabužiai ir temperamentingi šokiai nelabai dera su mums įprasta gedulo samprata. Bet trokštantiems egzotikos – tai tikra atrakcija.

Įdomu ir tai, kad jeigu žmogus miršta jūroje, tai artimieji užsako jo medinę skulptūrą ir įdeda į šeimos kapą. O jeigu nori, kad koks slaptas noras išsipildytų, neša savo tradicinį drabužį “lamba“ (tai penkių rūšių šaliai vyrams ir moterims) ir apvynioja juo medinį antkapį. Lygiai tokia pat procedūra kartojama, kai atsidėkojama velioniui už sėkmę.

Lemūrų ir chameleonų rojus

Į Madagaskarą, ketvirtą pagal dydį salą pasaulyje, savo dydžiu prilygstančią Ispanijai ir Portugalijai kartu paėmus, keliautojai dažniausiai vyksta pasižiūrėti egzotiškos jos gamtos. Ši sala, prieš 165 milijonus metų atsiskyrusi nuo Afrikos, yra tarsi atskiras žemynas ir laikoma viena turtingiausių ekologiniu požiūriu pasaulio šalių. Kadaise ji visa buvo apaugusi atogrąžų miškais, bet dabar jų likę tik 15 procentų. Kartais Madagaskaras vadinamas Didžiąja raudonąja sala, mat dėl dirvožemio erozijos ji įgijusi šią neįprastą spalvą. Kartais tas raudonis tiesiog rėžia akį ir atrodo lyg kas būtų išpylęs dažų cisterną.

Garsiausi salos gyvūnai, kurių niekur pasaulyje daugiau nesurasi, - lemūrai. Tolimieji žmonių ir beždžionių giminaičiai gyvena bendruomenėmis po dešimt Madagaskaro miškuose ir nacionaliniuose parkuose. Jų yra 32 rūšys. Jie pasižymi šlapiomis nosimis, ir uoslė vaidina pagrindinį vaidmenį renkantis maistą ir atpažįstant priešus. Vietoj šukų naudoja dantis. Patelės lemūrų bendruomenėje vaidina dominuojantį vaidmenį. Jos gina bandą, renkasi partnerius bei gauna geriausią maistą. Lemūrai – labai mieli, akrobatiški padarėliai su žaviomis du kartus už kūną ilgesnėmis uodegomis. Ir stebėdamas juos, negali net patikėti, kad jie beveik nepakito per 57 milijonus metų! Kartais šioje saloje išties jautiesi lyg patekęs į pirmapradį žemės rojų.

Madagaskaro augmenija tikrai gali apžavėti kiekvieną. Čia yra 12 000 rūšių augalų. Randama net 170 rūšių palmių, daugybė vaistinių augalų. Iš aštuonių pasaulyje esamų baobabų rūšių net šešios auga šioje saloje! Tikras džiaugsmas gamtos tyrinėtojams! Girdėjau, kad kasmet mokslininkai randa naujų augalų ir gyvūnų rūšių.

Man didžiausią įspūdį vis dėlto paliko chameleonai. Net 59 šių keistų roplių rūšys gyvena tik Madagaskare. Daugelis mano, kad šie ropliai keičia spalvą priklausomai nuo aplinkos, tačiau jie gali tapti rudi, žali, mėlyni, geltoni, raudoni, juodi arba balti priklausomai nuo temperatūros, šviesos ir nuotaikos. Spalvomis chameleonai bendrauja su pasauliu ir išreiškia, pavyzdžiui, norą poruotis. Ramus chameleonas dažniausiai žalias, supykęs – geltonas. Chameleonai turi ypač ilgą liežuvį – du kartus ilgesnį už savo kūną. Tai jų pagrindinis įrankis vabzdžiams gaudyti. Keisčiausia chameleono dalis – akys. Kiekviena jų juda atskirai, nepriklausomai nuo kitos. Tai leidžia chameleonui matyti 360 laipsnių kampu. Įdomu, kaip atrodytų ir jaustųsi žmonės, turėdami tokias akis? Gal prasiplėstų ir jų kultūrinis akiratis? Bet kokiu atveju kelionė į Madagaskarą padeda tai padaryti.