Šveicarija išdrįso prabilti: dora skiepyta luošinant gyvenimą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Šokas. Prarastas pasitikėjimas valstybe. Atgaila dėl svetimų nusikaltimų. Tokius jausmus išgyvena rojumi žemėje dažnai vadinamos Šveicarijos žmonės. Dar visai neseniai šalyje klestėjo prievartinio perauklėjimo sistema, kurios aukomis tapo dešimtys tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų. Represijų mastas paaiškėjo tik dabar.

Gimę "netinkamoje" šeimoje

Skaitant dokumentus, liudijančius apie ilgus metus Šveicarijoje gyvavusią administracinės priežiūros sistemą, kūnu nubėga šiurpuliukai. Nuo XIX a. iki pat 1981-ųjų šalyje skiepijant visuotinai priimtas vertybes, kovojant su skurdu pasitelktos drastiškos priemonės: iš tėvų atimami vaikai, o jaunuoliai, suaugusieji be teismo uždaromi į specialiąsias įstaigas ar prievarta įdarbinami.

Kaip teigia istorikė Loretta Selias, iki pat  XX a. vidurio didelė dalis šalies gyventojų gyveno santykiniame ar absoliučiame skurde. Paremti neturtingas šeimas valstybei buvo sunku tiek finansine, tiek organizacine prasme. Išeitis siūlėsi pati – stingant galimybių padėti visai šeimai, nuspręsta pagelbėti bent jau vaikams. Realybė tokia:  tokie vaikai buvo siunčiami arba į globėjų šeimas, arba į specialiąsias įstaigas.

Rizikos zonoje atsidurdavo kiekvienas iš nesantuokinio ryšio gimęs vaikas, išsiskyrusių šeimų, blogų socialinių įpročių turinčių ar skurde gyvenančių tėvų atžala, germanakalbėse šalyse bei dalyje Prancūzijos paplitusios klajoklių  jenišų bendruomenės nariai, nėščios paauglės.

Dalies šių vaikų atsisakydavo ir patys tėvai: vargingai gyvenantys valstiečiai paprasčiausiai atiduodavo atžalas turtingesniems ar darbo rankų stokojantiems kaimynams. Užsienyje pavyzdine vadintoje Šveicarijoje toks problemos sprendimas norma laikytas net ir antrojoje XX a. pusėje.

Svarbiausia – dirbti

"Metodikos požiūriu viskas taip pat buvo labai paprasta: buvo manoma, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis. Manyta, kad išmokę dirbti, laikydami darbą besąlygine vertybe, tokie vaikai ilgainiui nebus našta valstybei", – apie gražią teoriją ir liūdną jos praktinį įgyvendinimą kalba L.Selias.

Tokiu būdu dešimtys tūkstančių jaunųjų šveicarų virto vadinamaisiais dirbančiais vaikais. Jei nepilnamečių darbas gamybos įmonėse Šveicarijoje buvo uždraustas dar XIX a., įdarbinti juos žemės ūkyje niekas nedraudė.

Sudėtingomis kalnų sąlygomis gyvenantiems ūkininkams nebuvo lengva išlaikyti gyvulius, rūpintis pašaru, tačiau dalį šios naštos jie lengva ranka užkraudavo ūmai našlaičiais tapusiems svetimiems vaikams. Apie psichologinę pagalbą, galimybę lavintis globotiniai nė nesvajojo. Neretas jų patirdavo ir smurtą bei seksualinę prievartą, o visuomenėje buvo laikomi antrarūšiais.

"Kai vaikas atsidurdavo socialinės rūpybos institucijose, jo ryšiai su šeima nutrūkdavo. Tėvai dažnai negalėjo net aplankyti globėjų šeimose apgyvendintų vaikų. Septintajame dešimtmetyje socialinės globos institucijų kontrolė ir priežiūra nebuvo tokia, kokia turėjo būti netgi pagal tuomečius įstatymus", – pastebi L.Selias.

Manyta, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis.

Tokiomis sąlygomis užaugo ir Clément'as Wieilly. Iš motinos jis buvo atimtas, kai buvo vos trejų. Dvejus metus praleidęs vaikų namuose, berniukas atsidūrė pas vieną ūkininką. Sunkus darbas ir vienatvė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kasdien, visą vaikystę, – tai, kad jo toks gyvenimas ir milžiniška psichologinė trauma nesugžniuždė, – veikiau išimtis. Šiandien 63-ejų vyras – vienas asociacijos "Agir pour la dignité", renkančios samdiniais paverstų vaikų pasakojimus, aktyvistų.

Prigimtinė nuodėmė

Išimtis iš taisyklės – ir ekonomikos profesorius Rolandas Begertas, visą gyvenimą bandąs suprasti, kas kaltas dėl jo likimo. Ieškodamas atsakymo 2008 m. jis išleido bestseleriu tapusią atsiminimų knygą "Lange Jahre fremd" ("Svetimas ilgus metus").

Jis gimė 1937 m. tokiai pat administracinės priežiūros sistemos aukai – vaikų namuose užaugusiai jenišų kilmės motinai, kurią girtuoklis R.Begerto tėvas paliko dar prieš sūnaus gimimą. Praėjus trims savaitėms po berniuko gimimo, motina jį ir nė dvejų neturintį vyresnį sūnų atidavė valstybės globai.

Pirmuosius dvylika metų R.Begertas praleido katalikų prieglaudoje. Valstybei tai nieko nekainavo: vienuolynas išsilaikė iš aukų. Pastarųjų stigo, todėl visi 280 vaikų, kuriuos prižiūrėjo dvi dešimtys vienuolių, dirbo be atostogų ir poilsio dienų.

Vyresnio amžiaus įnamių fizinis ir seksualinis smurtas buvo kasdienybė: R.Begertas sako manęs, kad tai – neatsiejama augimo proceso dalis. "Vienuolės žinojo apie visa tai, bet nesuprato šio reiškinio priežasčių, nei kaip su juo kovoti", – vėliau pasakos profesorius.

Vieną dieną, nė neįspėtas, jis buvo perkeltas į valstiečių šeimą. "Žinoma, man trūko šilumos, bet bent jau žmonės čia gerbė vienas kitą. Valstybė už mane šeimai mokėjo 30 frankų per mėnesį, o mano naujieji giminaičiai gavo nemokamą darbo jėgą. Kaip tada veikė ši sistema! Tai buvo laikoma norma", – vėliau šveicarų žurnalistams pasakojo vyras.

Net ir sunkiai dirbdamas, paauglys lankė mokyklą ir labai gerai mokėsi. Berniuko mokytojai stengėsi padėti jam įgyti vidurinį išsilavinimą, tačiau globėjai ir vietinis socialinių reikalų inspektorius nenorėjo apie tai nė girdėti. Sulaukęs šešiolikos metų R.Begertas buvo priverstas mokytis metalo apdirbėjo amato.

Atimti iš tėvų, užauginti globos namuose, atiduoti sunkiai dirbti į valstiečiių ūkius – tokiu keliu turėjo eiti visi valstybės "auklėjami" vaikai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ir norų. (Kadras iš filmo "Parduotas vaikis")

Iki pat 22-ejų, net ir dirbdamas, jis gaudavo ne algą, o menkus kišenpinigius – kaip vėliau paaiškėjo, toks buvęs globėjo ir kambarį jam išnuomojusių žmonių susitarimas. Pašlijus sveikatai, vyras suprato turįs keisti gyvenimą. Tik dėl savo ypatingų gabumų ir valios, sulaukęs 28-erių, įstojo į vakarinę gimnaziją. Būdamas 31-ų tapo Berno universiteto studentu – mokėsi ekonomikos ir teisės. Vėliau tapo ekonomikos profesoriumi, tris dešimtmečius dirbo mokytoju.

Tobuli per prievartą

Valstybinio "auklėjimo" aukomis tapo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Pakakdavo pranešimo, kad žmogus nėra linkęs dirbti, įprato užsukti į vietos užeigą išlenkti alaus bokalo, kad vyras ar moteris yra pernelyg lengvabūdžiai, neturi socialinių įgūdžių, kad prasiskolinusi pora vis keičia gyvenamąją vietą ar yra tiesiog įtartinai keisti. Toks pat likimas laukdavo karinės tarnybos vengusių jaunuolių.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose, neretai – ir priverstinai sterilizuojami.

Teisiškai internavimas pagal kantono teisę ar civilinį kodeksą nebuvo laikomos bausmėmis – tai vadinta auklėjimo ar perauklėjimo priemonėmis. Tačiau šiandien jos vertinamos kaip neadekvačios, akivaizdžiai pažeidusios piliečių konstitucines teises: asmens teisės ir laisvės būdavo apribojamos be teismo sprendimo, ne už kažkokius padarytus nusikaltimus, bet už pasirinktą neįprastą gyvenimo būdą, neturtą, silpnybes.

Administracinės priežiūros sistemos tinklas buvo apraizgęs visą šalį: skaičiuojama, kad visoje šalyje būta 650 su ja susijusių įstaigų. Prievarta įdarbinti asmenys dirbo žemės ūkyje, krovė kapitalą pramonės įmonėms, aptarnavo medicinos įstaigas.

Niekas nenorėjo kalbėti

Apie tikrąją šio visuomenės valymo nuo nedorųjų pusę sužinota tik pačių aukų dėka, tačiau plačių diskusijų tema tapo tik praėjus daugybei metų.

1974 m. žurnalistas Arthuras Honeggeris išleido sensacingą autobiografinį romaną, tačiau administracinės priežiūros mechanizmas sustabdytas tik 1981-aisiais. Praėjus septyneriems metams po to, kai Šveicarija ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių konvenciją, priimti atitinkamų teisės aktų pakeitimai, reglamentuojantys tam tikrų kategorijų žmonių perkėlimo į valstybines socialinės įstaigas sąlygas. Tačiau dirbančių vaikų ir valstybės auklėtinių tema dar buvo tabu.

1991 m. istorikas Marco Leuenbergeris, kurio tėvas buvo vienas iš dirbančių vaikų, paskelbė pirmąjį išsamų istorinį tyrimą apie šią ydingą žmonių "auklėjimo" praktiką Berno kantone.

Amžių sandūroje Šveicarijos žiniasklaidoje pasipylė pasakojimų apie tokių valstybės globotinių ir perauklėtųjų likimus. Paviešintos tragiškos istorijos pagaliau neliko be atgarsio: radosi parlamentarų, reikalaujančių atlikti išsamų dirbančių vaikų situacijos tyrimą, prabilta apie būtinybę kompensuoti jiems padarytą moralinę, materialinę bei fizinę žalą.

Įskundus kaimynams, darbdaviams šie žmonės būdavo sulaikomi, be teismo uždaromi specialiosios paskirties įstaigose, apgyvendinami priverstinio darbo stovyklose.

2010 m. tuometė teisingumo ministrė Eveline Widmer-Schlumpf oficialiai atsiprašė visų administracinio internavimo aukų, tačiau iniciatyvos ilgą laiką niekas neskubėjo imtis. Bažnyčia, vietos bendruomenės, kantonų valdžia, Šveicarijos ūkininkų organizacijos, – niekas nenorėjo prisiimti nei moralinės, nei finansinės naštos, pradėti mokslinio, teisinio įvertinimo proceso.

Aukų – dešimtys tūkstančių

Kiek asmenų tapo tokios administracinės priežiūros aukomis, nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių. Istoriko M.Leuenbergerio duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien Berno kantone globota 10 proc. vaikų iki 14 metų. Tačiau ne ką mažiau šiurpūs ir šimtmečiu vėliau užfiksuoti duomenys. Skaičiuojama, kad šiandien Šveicarijoje gyvena dešimtys tūkstančių šį pragarą išgyvenusių žmonių: apie 85 tūkst.

Viešą atsiprašymą valstybės vardu jie išgirdo tik 2013-aisiais: tuometė Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga elgesį su jais pavadino žmogaus orumą žeminančiu.

Valstybinio auklėjimo aukos šiandien gali pretenduoti į piniginę kompensaciją. Tiesa, kritikų teigimu, ši suma yra neadekvačiai menka – 25 tūkst. Šveicarijos frankų (apie 23,3 tūkst. eurų). Juolab kad dauguma "perauklėjamųjų", net jei nebuvo suluošinti fiziškai ar įveikė psichologines traumas, neturėjo bent teorinės galimybės įgyti išsilavinimą, jie buvo stigmatizuojami, todėl dirbo prastai mokamą darbą, todėl ir šiandien gyvena nepritekliuje. Retam pavyko įveikti vaikystėje ar paauglystėje patirtas psichologines traumas – besąlygišką meilę darbui skiepijusi valstybė nepadėjo subręsti emociškai, užaugus be meilės, jiems buvo sunku megzti santykius.

Esama skaičiavimų, kad per visą dirbančių vaikų išnaudojimo istoriją šie nelaimėliai sukūrė produkcijos, kurios vertė gali siekti iki 65 mlrd. Šveicarijos frankų.

Šiurpdama nuo vis naujų paviešinamų istorijų Šveicarija ieško ir daugiau būdų, kuriais galėtų bent iš dalies kompensuoti šiems žmonėms patirtą skriaudą. Pvz., siūloma jiems skirti rentą, atleisti nuo mokesčių ar padengti išlaidas medicinos reikmėms.

Brandinama ir idėja Berne įsteigti "Kitokios Šveicarijos namus" – instituciją, kurioje "perauklėjimo" sistemos aukos prievartą rastų būtiną pagalbą siekiant išsimokslinimo ar norint dalyvauti diskusijose apie patirtas represijas.

Tačiau iki šiol svarbiausią darbą nuveikė 2014-aisiais įsteigta ir rugsėjo pradžioje savo išvadas pateikusi Nepriklausomų ekspertų komisija. Joje suburti istorikai, teisininkai, psichiatrai ir socialinio darbo specialistai rinko duomenis apie prievartinio perauklėjimo aukas.

Apie skaudžius tik dabar atverstus Šveicarijos istorijos puslapius pasakoja ir kilnojamoji paroda, šią vasarą apkeliavusi visą šalį, sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Ne visos valstybinio "perauklėjimo" aukos išdrįso kalbėti viešai, tačiau prabilusios neslepia: vaikystės, jaunystės, atimtų galimybių nekompensuos jokie pinigai. Vienintelė kompensacija – tai, kad pagaliau galima atsikratyti paslapties naštos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AS manau

AS manau portretas
Reiketu istatymo,kad galetu patikrinti Sveicaru ir kitu saliu bankus.Kieno ten milijonai guli.? Kokiu budu jie uzdirbti.Visur turi buti teisybe.

Nuomone.

Nuomone. portretas
Ne pasalpas sveikiem moketi,o suteikti darba .Idarbinti ir ,kad is algos pagal specialybe galetu uzsidirbti ir pragyventi ,islaikyti vaikus.Nereikia leisti plisti tinginiu luomui.Visiem darbo pagal sugebejimus.Ir algos pagal sugebejimus.Negali zmogus kiemsargis uzdirbti tiek kiek uzdirba turintis specialybe ir dirbantis,one tinginiaujantis.Reikia neauginti,nedauginti tinginiu.

tai

tai portretas
stai kodel jie atsisake baziniu pajamu, taip isdresuoti.
VISI KOMENTARAI 29
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių