Savižudybių anatomija

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo vienas žmogus. Viso pasaulio mastu 2000 metais nusižudė apie 815 000 žmonių. Ar įsivaizduojate, kad tai beveik keturios Klaipėdos! Lietuva pasaulyje užima pirmą vietą pagal savižudybių skaičių. Per metus anapilin savo noru išeina daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Ir kai pasaulyje savižudybė užėmė 13-ąją poziciją mirties priežasčių sąraše, Lietuvoje pastebima, kad savižudybės yra svarbiausia vadinamųjų išorinės mirties priežasčių. Ji mūsų šalyje pirmauja, palyginti su nužudymais, transporto įvykiais ar atsitiktiniais apsinuodijimais.

Vyrai žudosi dažniau

Tyrinėjant pasaulinę statistiką, pastebima, kad vyrai vidutiniškai tris kartus daugiau linkę nusižudyti nei moterys. Tik Kinijoje savižudybių tenka maždaug vienodai kiekvienos lyties populiacijai. Moterų daugiau nusižudo tik Šri Lankoje. Apie 10 proc. bandžiusiųjų žudytis galiausiai nusižudo. Aukščiausi savižudybių rodikliai yra Rytų Europoje, mažiausi – Lotynų Amerikoje.

Pernai Lietuvoje pasiektas savotiškas rekordas: vyrų nusižudė šešis kartus daugiau nei moterų. 2000 m. duomenimis, bendrasis savižudybių rodiklis Lietuvoje buvo 44,1 savižudybės 100 000 gyventojų, vyrų – 75,6, moterų – 16,1.

Pasaulyje daugiausiai savižudybių stebima vyresnių nei 75 metų amžiaus žmonių grupėje, o pagal 2000 metų duomenis Lietuvoje didžiausi savižudybių rodikliai pastebimi tarp 45–54 metų amžiaus gyventojų. Lyginant moterų savižudybių pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, jų progresyvaus augimo tendencija atitinka pasaulinius standartus. Tačiau vyrų savižudybių atveju pastebimas ženklus kilimas iki 45–54 metų amžiaus, o vėliau ženkliai savižudybių mažėja tarp vyresnio amžiaus vyrų.

Tarp vyrų savižudybių priežasčių tyrinėtojai mini besikeičiančius moters ir vyro vaidmenis modernioje visuomenėje. Tradicinis moters vaidmuo sieja ją su šeima, o vyro – su aktyviu dalyvavimu visuomeniname gyvenime. Tai reiškia, kad iš vyro daugiau nei iš moters tikimasi, kad jis išlaikys šeimą, turės gerai apmokamą darbą, jis bus pagrindinis šeimos finansinis šaltinis. Tačiau realios gyvenimo sąlygos gali labai stipriai apriboti tokių tradicinių lūkesčių patenkinimą, o per daug aukšti poreikių standartai lieka nepasiekti. Tokioje situacijoje, kada realios gyvenimo sąlygos neleidžia atitikti lyties vaidmens, tikėtina psichologinė vaidmens krizė, kuri dažnai pasireiškia destruktyviu elgesiu, kada vyriškumas įrodinėjamas smurtavimo pagalba. Tokioje krizinėje situacijoje galima pastebėti ir polinkį į alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, depresiją, nusivylimą. Tai gali vesti link savižudybės.

Geriausiai tai iliustruoja situacija Lietuvos kaime. Čia vyrų nusižudo žymiai daugiau nei mieste. Akivaizdu, kad mieste vyrai turi žymiai daugiau galimybių atrasti gerai apmokamą darbą nei kaime. Tai reiškia, kad vyro vaidmens lūkesčiai žymiai lengviau patenkinami. Dabartiniame kaime vidutinio amžiaus vyrai yra žymiai labiau nusivylę savo padėtimi nei miestiečiai. Čia sunkiau atrasti gerai apmokamą darbą arba pačiam inicijuoti geras pajamas atnešantį verslą. Fizinis darbas ir ypač žemės ūkio darbai dabar laikomi žemo prestižo darbine veikla. Vadinasi, kaimo kontekste vyrai susiduria su didesniais sunkumais patenkinti tą normatyvinį vyro vaidmens lūkestį, tapti pagrindiniu šeimos išlaikymo šaltiniu ir pakankami uždirbti. Tokia situacija kelia nusivylimą, kuris dažnai nuplaunamas alkoholiu.

Alkoholis ir savižudybės

Jau XIX amžiaus pradžioje buvo pradėti medicininiai savižudybių tyrimai. Kadangi savižudybė buvo traktuojama kaip psichikos liga, mokslininkai kėlė sau klausimą, ar ji nėra paveldima. Statistika teigia, kad net apie 11 proc. savižudžių turėjo panašių visuomeninės elgsenos nukrypimų ankstesnėse kartose, su kuriomis jie susiję giminystės ryšiais. Tačiau ar užkrečia pavyzdys, ar egzistuoja “savižudžio genas“, mokslininkai ginčijasi iki šiol.

Medicininiai tyrimai įrodė, kad savižudžių kūnuose pakitęs serotonino balansas. Serotoninas - tai biocheminė medžiaga, perduodanti nervinius impulsus iš vienos nervo ląstelės į kitą, kuri dalyvauja daugelyje nervinės sistemos procesų, pavyzdžiui, skausmo pojūtis, agresija, apetitas, temperatūros balansas, širdies ir kraujagyslių sistemos darbas, kvėpavimas ir miegas. Daugelis pomirtinių tyrimų parodė, kad savižudžiai pasižymi serotonino disbalansu, palyginti su normalia būkle pasižyminčia kontroline grupe. Buvo pastebėta, kad žmogaus impulsyvumas, agresija, nukreipta į išorę ar save patį, smurtiška savižudiška elgsena tiesiogiai siejasi su serotonino perdavimo sistemos disfunkcija centrinėje nervų sistemoje.

Alkoholis yra vienas iš faktorių, pakeičiančių serotonino kiekį organizme. Biocheminiai tyrinėjimai rodo, kad alkoholis trumpam pakelia serotonino lygį smegenyse, ir alkoholikai, linkę į savižudišką elgseną, gali prislopinti simptomus alkoholio dėka. Bet ilgalaikėje perspektyvoje etanolis, veikdamas kaip depresantas, išeikvoja serotoniną. Alkoholio vartojimas taip pat sumažina savikontrolę ir veda link socialinių saitų su aplinka praradimo. O tai gali būti suprasta kaip palankių prielaidų atsiradimas savižudiškai elgsenai.

Mokslininkai pastebi, kad vidutiniškai 18 proc. visų alkoholikų nusižudo. Vidutinis savižudžių alkoholikų amžius – 43 metai, alkoholizmo ligos vidutinė trukmė iki savižudybės – 25 metai. Taip pat iki 50 proc. nusižudžiusiųjų mirties metu buvo apsvaigę nuo kvaišalų. 90 proc. alkoholinių savižudybių priklauso vyrams. Pasaulinės sveikatos organizacijos ataskaitoje taip pat nurodoma, kad beveik visose pasaulio šalyse savižudybės akivaizdžiai susijusios su alkoholio vartojimu (pvz., Baltijos šalyse ir Rusijoje) bei lengvai pasiekiamomis toksinėmis medžiagomis.

Karo metais savižudybių nedaug

Mokslininkai pastebi, kad karo metais savižudybių gerokai sumažėja. Tad kaltinti sunkias gyvenimo sąlygas Lietuvos kaime dėl daugėjančių savižudžių lyg ir nereikėtų. Tačiau įdomus mokslininkų aiškinimas, kodėl karo metais savižudybių mažėja. Jų teigimu, karo metu sumažėja nedarbas, kuris yra laikomas svarbiu rizikos veiksniu analizuojant savižudybes. Todėl greičiau reikėtų daryti tokias išvadas, kad nedarbo sumažėjimas mažina ir savižudybių visuomenėje. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į kitą svarbų veiksnį – alkoholio vartojimo tendencijas karo ir taikos metu. Karo metu alkoholio gauti sunkiau ir tai skatina mažiau girtauti.

Mokslininkai, kurie atliko daug tarptautinių savižudybių studijų ir analizavo įvairiausių rizikos veiksnių poveikį savižudybėms, pastebėjo, kad šiai blogybei mažėti didelės įtakos gali turėti streikai. Darbininkų streikai prieš valdytojus gali slopinti savižudišką elgseną, kadangi jie grindžiami vienijimosi dvasia protesto vardan ir pakelia dalyvių kovinę dvasią prieš bendrą priešą. Bendras kolektyvinis veiksmas sustiprina socialinės integracijos saitus, glaudžiau susieja individą su savo bendruomene. Tad nejaugi tik Lietuvos žemdirbių streikai sugebės išstumti šalį iš savižudžių lyderės pozicijų?

Žiniasklaidos vaidmuo

Mokslininkai tyrinėja ir galimą žiniasklaidos įtaką savižudybių skaičiui augti. Žiniasklaidos poveikis savižudiškai elgsenai yra dažniausiai siejamas su vadinamuoju Verterio efektu. 1774 m. Gėtės parašytas nenusisekusios meilės romanas “Jaunojo Verterio kančios”, kurio pagrindinis herojus nusižudo, buvo uždraustas daugelyje Europos šalių. Buvo manoma, kad šis romanas pastūmėjo kai kuriuos žmones nusižudyti panašiomis aplinkybėmis. Tačiau savižudybių ir žiniasklaidos poveikio mokslinės studijos buvo pradėtos tik apie 1970 metus. Didžiausias negatyvus žiniasklaidos poveikis savižudybėms buvo užfiksuotas 1962 metais, kada nusižudė kino žvaigždė Merilyn Monro. Tą mėnesį savižudybių rodiklis išaugo 12 proc., nors žiniasklaidoje straipsnių apie savižudybes buvo daugiau tik 2,51 proc.

Žiniasklaidos efektą savižudybėms bandoma aiškinti socialinio pavyzdžio teorija. Individas pastebi, kad gyvenimo sunkumus kenčiantys žmonės (išgyvenę skyrybas, nesėkmę, gėdą ar susidūrę su neišgydoma liga) kartais pasirenka savižudybę. Psichikos sutrikimų turintys individai gali tiesiog nukopijuoti tokį elgesį. Kita vertus, jeigu spaudoje pasirodo žymių žmonių savižudybių aprašymai, tai daugiau tikėtina, kad jie sukels didesnį imitacijos efektą nei paprastų žmonių savižudybių nušvietimas.

Kokį vaidmenį atlieka masinės informacijos priemonės, priklauso nuo to, kokią nuostatą jos formuoja apie savižudybes. Jei savižudybė yra aprašoma kaip argumentuotas problemos sprendimas, jeigu ji yra nušviečiama romantiškomis spalvomis, jeigu vieši pareiškimai nusižudyti pateikiami kaip būdai pasiekti norimų tikslų, galima tikėtis palankaus Verterio efekto savižudybei. Bet jeigu savižudybės apibūdinamos per negatyvias sąvokas, kada parodomi dvasiškai nepriimtini tokio elgesio padariniai (skausmas savižudybės metu, luošumas po nesėkmingo bandymo nusižudyti, artimųjų dvasinis skausmas) bei alternatyvus susiklosčiusios problemiškos situacijos sprendimo būdai, visai tikėtina, kad žiniasklaida atliktų savotišką prevencinę funkciją. Savižudybės, kaip asmenybės dezintegracijos ir socialinio degradavimo vaizdavimas, gali duoti teigiamą efektą, nes taip būtų formuojamas normatyvinis savižudybės nepriimtinumas visuomenei. Kol kas statistika baugina, nes prieš dešimtmetį 34 procentai paauglių manė, jog savižudybė – tai normalus poelgis, o šiemet padaryta apklausa parodė, jog tokios nuomonės jau laikosi net 62 procentai moksleivių.