Santūrieji suomiai neskuba tuoktis

Vestuvės Suomijoje tampa vis ištaigingesnės.

Statistika yra įdomus dalykas. Kartais už kelių skaičių gali slypėti ištisa tautos istorija, skirtingų kartų likimai ir beveik niekada – atskiro individo džiaugsmai ir godos. Suomijos statistika teigia, jog šioje šalyje nuotakos amžiaus vidurkis yra 29, o jaunikio – 31 metai. Ir nors šie skaičiai nieko negali mums papasakoti apie atskirų porų likimus, tačiau jie gali tapti durimis į šiuolaikinę Suomijos visuomenę bei nušviesti čia vyraujančias tendencijas.

Dar truputį statistikos

Suomių poros ne tik tuokiasi palyginti vėlai, bet dažniausiai jos iki santuokos gyvena kelerius metus kartu ir net turi vaikų. Nieko čia nebestebina, kad vaikai dalyvauja savo tėvų vestuvėse. Suomijoje vis dar daugėja skyrybų ir kartu su Švedija šiuo rodikliu ji “pirmauja“ tarp Europos Sąjungos narių. Tam “pasitarnavo“ ir 1988 metais įsigaliojęs vedybų aktas, pagal kurį buvo nuimti įvairūs skyrybų apribojimai. Pagal šį dokumentą, norint skirtis, užtenka vienam iš sutuoktinių paduoti pareiškimą neaiškinant jokių priežasčių ir po šešių mėnesių pora bus išskirta. Antroji pusė niekaip negali sustabdyti skyrybų. Po šio akto įsigaliojimo skyrybų skaičius Suomijoje išaugo pusantro karto. Buvo tikimasi, kad po pirmojo “laisvės“ bumo skyrybų sumažės. Tačiau ši prognozė nepasitvirtino, skyrybų daugėja, o statistika teigia, kad net pusė santuokų Suomijoje yra pasmerktos žlugti. Sociologai susiduria su sunkumais norėdami paaiškinti šį reiškinį. Juk poros, besituokiančios vyresniame amžiuje ir jau kurį laiką pagyvenusios kartu, pagal visą gyvenimo logiką tikrai neturėtų skubėti skirtis. Tačiau realybė rodo visai ką kita.

Suomijoje daugėja ir tėvų, kurie po vieną augina vaikus. Vaikų skaičius šeimose taip pat auga, bet kartu daugėja ir nevaisingų moterų. Statistika rodo, kad tarp vaikų galinčių turėti moterų net 15 procentų yra bevaikės. Tokia tendencija yra aiškinama dviem priežastimis. Daugelis moterų tiesiog renkasi karjerą ir tokį gyvenimo būdą, kai nebelieka vietos vaikams. Iš kitos pusės - vėlyvas šeimos kūrimas atsiliepia ir moters vaisingumui. Suomijoje vis daugiau moterų gydosi nuo nevaisingumo ir net 2 procentai vaikų gimsta po dirbtinio apvaisinimo.

Tipiškoje suomių šeimoje – du vaikai, tikslus statistinis rodiklis – 2,2, ir šioje srityje Suomija yra tarp pirmaujančių ES narių. Šeimų, turinčių tik po vieną vaiką, - vis mažiau. Bet kadangi visa šalies visuomenė “senėja“, tai ateityje vaikų skaičiaus šeimoje rodiklis taip pat mažės.

Suomių jaunimas nepriklausomą nuo tėvų gyvenimą pradeda gana anksti. Statistika teigia, kad net pusė dvidešimtmečių suomių merginų jau nebegyvena kartu su tėvais. Vaikinai palieka tėvų namus vėliau ir to priežastis – apie metus trunkanti karinė tarnyba, kurios metu jaunuoliai gauna tik labai menką subsidiją. Socialinės rūpybos sistema sutvarkyta taip, kad 20 metų sulaukę jaunuoliai, dirbantys ir gaunantys nedidelį atlyginimą, palikę tėvų namus, gauna iš valstybės būsto pašalpą, nepriklausomai nuo tėvų finansinės padėties. Studentai tokią subsidiją gauna anksčiau, tik pradėję studijuoti. Universiteto studentams 66 proc. būsto nuomos mokesčių automatiškai dengia valstybė. Tačiau anksti nepriklausomą gyvenimą pradėję suomių jaunuoliai neskuba kurti šeimų. Šį žingsnį jie atideda laikui, kai baigs mokslus ir jau prasidės profesinė karjera.

Bažnytinė santuoka madinga

Nors suomių poros tuokiasi vėlai, tai visai nereiškia, kad pačios vestuvės apsiriboja kuklia ceremonija. Dabartinių jaunųjų tėvai dažniausiai priklauso kartai, kuri tuokėsi septintąjį ar aštuntąjį dešimtmečius. Tada buvo madingos kuo kuklesnės ceremonijos, vilkint džinsus ir mini sukneles. Tačiau po vėlesnio ekonominio bumo ir pasakiškų princo Čarlzo ir princesės Dianos vestuvių 1981 metais, suomių nuotakos panoro taip pat nors vienai dienai tapti tikromis princesėmis. Ir tą vienintelę dieną būti gražiausios.

Dar prieš tris dešimtmečius kas trečia nuotaka Suomijoje buvo nėščia, o dabar nėštumas tikrai nebėra pretekstas vedyboms. Vestuves geriausia švęsti, kai kūdikio laukimo ir priežiūros rūpesčiai jau - praeitis, o balta suknelė gali išryškinti paauglišką jaunosios liemenį. Dar prieš gerus du dešimtmečius tik vienas vaikas iš dešimties gimdavo ne santuokoje, o dabar tokių vaikų yra daugiau kaip trečdalis. Pagal 2000 metų duomenis mažiau negu pusė suomių moterų savo pirmą vaiką gimdė susituokusios. Tačiau antrasis vaikas gimdavo jau 64 proc. mamų, esančių santuokoje, o trečiasis – 73 proc.

Suomijoje dabar ypač madingos didelės vestuvių puotos dažnai egzotiškose vietose, pavyzdžiui, ledo viešbutyje ar buriniame laive. Tačiau trokštantiems “kuklios egzotikos“ galima susituokti ir prekybos centro koplytėlėje.

Įdomu yra tai, kad dauguma porų, kurios jau turi vaikų ir keletą metų gyvena kartu, tuoktis vis dėlto pageidauja bažnyčioje. Bažnytinė santuoka Suomijoje buvo privaloma nuo aštuonioliktojo amžiaus iki 1917 metų, bet ir dabar tik viena iš penkių porų renkasi civilinę santuoką. Tai galima būtų paaiškinti tuo faktu, kad net 86 proc. Suomijos gyventojų priklauso liuteronų bažnyčiai.

Ir nors skyrybų skaičius Suomijoje auga, net 87 proc. suomių porų gyvena pirmoje abiejų partnerių santuokoje.

Importuotos tradicijos

Kasmet Suomijoje susituokia apie 24 000 porų. Populiariausias vestuvių metas yra vasaros pradžia. Tuo laiku gatvėse galima pamatyti būsimą jaunąjį ar jaunąją lydinčius linksmus draugų būrius, kurie būsimiems sutuoktiniams rengia įvairiausius išbandymus ir negaili išmintingų bei šmaikščių vedybinių pamokymų. Ceremonijos kaltininkas tą dieną dažnai būna su kauke ir beveik be drabužių...

Tačiau šios tradicijos nėra tipiškos Suomijai. Kaip ir daugelis modernių vestuvių papročių, jos dažniausiai turi anglosaksiškas šaknis. Suomijoje jaunieji taip pat, kaip ir JAV, barstomi ryžiais, kartu privalo perpjauti vestuvinį tortą, o jų šventinį automobilį puošia tuščios konservų skardinės. Jaunoji taip pat meta savo gėlių puokštę netekėjusioms draugėms, o jaunasis savo žmoną perneša per durų slenkstį ant rankų.

Suomių jaunamartė taip pat žino, kad ji turi vilkėti ką nors sena, ką nors nauja, ką nors skolinta ir ką nors mėlyna. Suomiai visus šiuos papročius laiko “senomis geromis tradicijomis“, tačiau daugelis jų yra paveldėti pirmiausiai iš kino filmų, moteriškų žurnalų ir populiariosios literatūros.

Bet visoje šių importuotų ar sugalvotų tradicijų rutinoje galima atsekti ir senųjų suomių vestuvių papročių elementų. Jaunąją lydi suomių kaaso, kuri seniau privalėjo būti profesionali nuotakos puošėja, o dabar jos vietą užima geriausia jaunosios draugė. Išliko paprotys ir šokti su jaunąja už tam tikrą nedidelį mokestį. Bet visų šių tradicijų ištakų ir reikšmės modernios suomių poros jau nebežino.

Žvilgsnis į praeitį

Senovėje, kaip ir daugelyje tautų, santuoka Suomijoje buvo dviejų šeimų susitarimo reikalas. Sužadėtuvės buvo patvirtinamos rankų paspaudimu ir abipusėmis dovanomis. Nuo 1686 metų, įsigaliojus bažnytinei teisei, sužadėtuvės įgijo privalomo susitarimo pobūdį. Skandinavijoje sužadėtuvių žiedai tapo madingi jau nuo šešioliktojo amžiaus, nors prieinami jie buvo tik pasiturinčiųjų klasei. 1988 metų Suomijos civilinis kodeksas panaikino sužadėtuvių teisinį statusą, bet iki šių dienų jos madingos. Ir nors dabar jauni žmonės susižadėdami nebūtinai deklaruoja savo norą tuoktis, tačiau ši procedūra dažniausiai reiškia jaunų žmonių nusiteikimą gyventi kartu.

Dar prieš šimtmetį vedybos buvo ne romantikos ar jausmų padiktuotas veiksmas, bet ekonominių dviejų šeimų ryšių įtvirtinimas. Todėl būtent tėvai vaidino svarbų vaidmenį parinkdami nuotaką sūnui. Pačios vestuvės leisdavo šeimoms pademonstruoti bendruomenei savo socialinį statusą ir gerovę. Kaimuose šventės užsitęsdavo kelias dienas tiek jaunosios, tiek jaunojo šeimose. Vestuvės dažniausiai būdavo švenčiamos rudenį ar Kalėdų periodu, kada užbaigti lauko darbai, gėrybių pilni aruodai ir yra pakankamai laisvo laiko.

Neturtingieji - samdyti bernai ar tarnaitės tuokdavosi vikariate. Po susirašymo ceremonijos vykdavo šokiai, kuriuose svečiai galėdavo dalyvauti už tam tikrą mokestį. Dažnai pinigai buvo renkami jaunavedžiams. Vyriškiai, norintys pašokti su nuotaka, turėdavo jaunajam sumokėti. Tai tapdavo savotišku merginos kraičiu.

Vakarų Suomijoje buvo gerai žinomos ištaigingos, vadinamosios “Karūnos vestuvės“. Jos pavadintos taip todėl, kad jaunoji būdavo puošiama nuostabia dekoratyvine karūna. Vestuvininkų procesija turėdavo praeiti specialią garbės arką prieš įžengdami į šventei išdabintus namus. Jaunieji būdavo sutuokiami po baldakimu, vadinamu nuotakos dangumi. Kambarys būdavo puošiamas nėriniais, girliandomis, iš šiaudų padarytais ornamentais, veidrodžiais bei laiškeliais su linkėjimais. Šventinė puota, lydima dainų ir šokių, dažnai tęsdavosi iki dviejų savaičių, po kurių jaunoji vos pastovėdavo ant kojų iš nuovargio.

Seniau buvo įprasta, kad vestuvių puotos išlaidas apmoka nuotakos tėvai. Dabar tai yra abiejų sutuoktinių reikalas. Ir nors modernių vestuvių svečių skaičius prilygsta senovinėms kaimo vestuvėms, tačiau tai vis dažniau tampa ne dviejų šeimų, o abiejų jaunųjų draugų švente.