Informacija be tarpininkų
Fondo „The Carnegie Endowment“ vyresnysis mokslo darbuotojas, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, dar vaikystėje, emigravęs iš Ukrainos į JAV, M. Kofmanas yra vienas rimčiausių karo ekspertų. Jis niekada netrykšta perdėtu optimizmu – gal todėl, kad į karą žvelgia ne iš vaizdo įrašų: kas tris mėnesius pats apsilanko karščiausiose zonose, bendrauja su kovojančiais ukrainiečiais. Kaip tik dėl šios priežasties jo pozityvios prognozės atrodo patikimos.
„Maniau, kad per šiuos metus atsiras daug žmonių, kurie važinės po frontą, kad galėtų objektyviai analizuoti. Tačiau ne. Išskyrus kolegas iš RUSI (Britanijos karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto), tokių Vakarų analitinių komandų, kaip mūsiškė, Ukrainoje nesutikau“, – interviu portalui „Ukrainskaja pravda“ pasakojo M. Kofmanas.
Jis sako nuo pat pradžių nenorėjęs tyrinėti tik ekrane matomų karo vaizdų, tačiau Joe Bideno administracijos pozicija buvo nepalanki ekspertizei: manyta, kad jei JAV nesiųs savo karių į Ukrainą, nėra reikalo remti ir karinę analitiką.
Tačiau tam, kad suprastum realią situaciją fronte, karo zonoje reikia išsamiai klausinėti įvairių lygių – nuo korpusų ir brigadų iki batalionų ir kuopų – atstovus, bendrauti su ta pačia operacine kryptimi veikiančiais įvairių tipų padaliniais.
„Visa tai turiu surinkti, sujungti į bendrą vaizdą ir išanalizuoti. Jei tai darai kas tris mėnesius, susudarai objektyvesnį karo evoliucijos vaizdą. Šio sistemingo darbo neįmanoma pakeisti tik atvirų šaltinių duomenimis ar komercinių palydovų nuotraukomis. Tai ne tik išplečia dabartinio karo supratimą, bet ir leidžia išmokti pamokų bet kuriam būsimam karui su Rusija, taip pat apskritai suprasti šiuolaikinių karų pobūdžio pokyčius“, – sako M. Kofmanas.
Didžioji jo, analitikų komandos, darbo dalis – nevieša. Darbą organizuoja savarankiškai, palaikomi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. „Kartais mūsų išvados prieštarauja oficialiam požiūriui, bet jos padeda subalansuoti diskusiją. Aišku, palaikau Ukrainą, bet kartu remiuosi faktais, o ne prielaidomis ir ne propaganda“, – sako ekspertas.
Įklimpę, bet ne aklavietėje
2022-ųjų sausio pabaigoje M. Kofmanas įspėjo, kad ignoruodami būsimos invazijos ženklus oficialūs Ukrainos pareigūnai siekia sumažinti panikos pavojų. Pats būtų rinkęsis kitokią taktiką – diktuoti naratyvą, o ne atvirai neigti tikrovę. Dabar, paprašytas pažvelgti į 2025-aisiais susiklosčiusią situaciją, jis sako: metai Ukrainai susiklostė geriau, nei tikėtasi.
„Galbūt laukia mėnuo du stabilizacijos. Taip buvo ir pernai. Paprastai daug sunkiau organizuoti puolamuosius veiksmus nuo gruodžio iki vasario. Jei reikėtų apibūdinti dabartinį karo etapą apskritai, tai sekinantis karas su pozicinio pobūdžio karo veiksmais“, – vertina ekspertas.
Aukšto tikslumo naikinimo priemonės ir visuotinė mūšio lauko stebėsena abiem pusėms gerokai apsunkino manevravimą. Šalys seniai nebesugeba surengti operacinio proveržio – net ir žvelgiant į Ukrainos pajėgų operaciją Kursko srityje 2024-ųjų rugsėjį, puolamojo pobūdžio ji buvo tik kelias savaites, o didžiąją laiko dalį tai buvo ukrainiečių grupuotės gynybos operacija.
„Atrodo, nė viena pusė jau seniai negali judėti į priekį, bet nesakyčiau, kad karas – aklavietėje. Ukrainos gynyba didžiąja dalimi grindžiama bepiločių orlaivių naudojimu kartu su minomis ir artilerija. Rusijos kariuomenė bando pralaužti fronto liniją, daugiausia atakuoja išsklaidyta pėstininkija arba mechanizuotais lengvųjų motorizuotųjų pajėgų šturmais“, – sako M. Kofmanas.
Ar realu laukti kardinalių permainų 2026-aisiais? „Ne viską galima išmatuoti užkariautais ar prarastais kilometrais. Tokio tipo kare daug svarbiau vertinti situaciją kovojančių pusių viduje, nes teritorijos kontrolės kaita yra pavėluotas rodiklis“, – sako ekspertas.
Šis karas nepasižymi ištisinėmis gynybos linijomis. Ukrainos pozicijos – gana dideliu atstumu viena nuo kitos išsidėsčiusios karių grupės, kurias Rusijos kariuomenė stengiasi apeiti. Mūšio laukas – persidengiančios dronų veikimo zonos; miestuose Ukrainos ir Rusijos pozicijos susimaišiusios. Būti konkrečioje teritorijoje – nereiškia ją kontroliuoti.
Ties resursų riba
Kas turi pranašumą sekinančiame kare: Rusija, kurios didesni mobilizaciniai resursai ir stabilių partnerių, tokių kaip Šiaurės Korėja, kurie nepriklauso nuo rinkimų ciklų, palaikymas; ar Ukraina, kurios mobilizaciniai resursai išsemti, o partnerių parama kelia klausimų?
„Sekinantis karas – ne tik situacija fronte. Tai dar ir strateginės smūgiuojamosios operacijos, ir smūgiai kritiškai svarbiems infrastruktūros objektams, įskaitant karą prieš Rusijos tanklaivius Juodojoje ir Viduržemio jūrose, – sako M. Kofmanas. – Viena vertus, Rusiją palaiko Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas. Kita vertus, Ukrainai padeda šalių koalicija, kuri turi daug daugiau jėgų ir išteklių, nors ir yra gerokai ištuštinusi karinės technikos sandėlius. Tačiau šiandien karo nebenulemia sunkioji šarvuotoji technika ir artilerijos skaičius, kaip kad buvo pirmaisiais metais. Žvelgdamas strateginiu lygmeniu sakyčiau taip: trumpesniu laikotarpiu Rusija turi pranašumą gyvąja jėga ir materialinėmis priemonėmis. Jos atakos sutelktos į energetikos infrastruktūrą, o dabar atėjo žiema. Ukraina atakuoja Rusijos ekonominius išteklius ir mažina jos gebėjimą tęsti karą. Tai turės įtakos mažiausiai artimiausiam pusmečiui.“
Intensyvios puolamosios operacijos dažnai vykdomos ištisus metus, nuo vasario iki gruodžio pabaigos. Vadinasi, reali aktyvi karo veiksmų šiame kare trukmė – maždaug dešimt mėnesių.
2025 m. Rusija susitelkė į infiltracijos taktiką ir puolamuosius veiksmus lengvosios motorizuotosios technikos jėgomis, todėl praranda mažiau šarvuotosios technikos, bet labai daug žmonių. Gruodį pastebėtas sulėtėjimas, nes kelis mėnesius ji patyrė didelių nuostolių. M. Kofmano teigimu, šiemet daugiau nei 90 proc. savanorių, kurie kas mėnesį papildydavo Rusijos pajėgas, tiesiog kompensavo patiriamus nuostolius.
Rusija nebegali gausinti savo pajėgų, kaip tai buvo ankstesniais metais. Jei dabartinės tendencijos išliks, eksperto teigimu, kils problemų dėl kariuomenės personalo papildymo ir darbuotojų darbo rinkoje – Rusijai labai sunku rasti žmonių karui ir karo pramonei. M. Kofmanas abejoja, ar, patirdami tokių nuostolių, rusai pajėgūs tęsti tokio intensyvumo karo veiksmus dar dvylika mėnesių.
Kuri pusė demonstruoja didesnį lankstumą, geriau prisitaiko? Anot eksperto, Ukrainos gynybos pajėgos atrodo kaip karinių startuolių sistema, kur kiekvienas susietas su savo laboratorijomis, gamintojais. Todėl Ukrainos armija lenkia rusų armiją inovacijomis, taikant naujas taktikas. Tačiau rusai geriau prisitaiko kaip sistema: jų karinė vadovybė priima sprendimus lėčiau, bet ten, kur mato efektyvesnius technologinius ir taktinius sprendimus, juos kopijuoja ir masiškai pritaiko.
M. Kofmanas sako žinantis daug Ukrainos padalinių, kurie stengiasi neviešinti vaizdo įrašų apie dronų veiklą, nes bijo, kad bus nukopijuoti. Ukraina taip pat pajėgi daugiau naudotis dronais, radioelektroninės kovos būdais, tačiau tai priklauso nuo Vakarų kapitalo. „Kitose srityse problemos susijusios su Vakarų karinės pramonės gamybos deficitu“, – sako M. Kofmanas ir primena: Vakarai ilgai delsė gaminti artilerijos šaudmenis, vėliau buvo daug sunkumų dėl oro gynybos raketų ir sistemų gamybos.
Laimei, Rusija susiduria su panašiomis problemomis dėl savo šaudmenų priešlėktuvinės gynybos sistemoms ir taip pat tapo priklausoma nuo artilerijos šaudmenų tiekimo iš užsienio.
Stebuklingo ginklo mitas
M. Kofmanas sako netikintis, kad ilgalaikiame konvenciniame kare gali būti stebuklingų ginklų, kurie, kaip sakoma, iš esmės pakeistų žaidimą. Mažiau nei 90 dienų trukusiame Armėnijos ir Azerbaidžano kare padėtį pakeitė dronai. Tačiau visos istorijos apie tai, neva tankai pakeitė Pirmojo pasaulinio karo eigą, jo manymu, neturi nieko bendra su realybe. Esama technologijų, kurios pirmiau išbandomos, paskui taikomos plačiai, – jos gali sukurti laikiną vienos pusės pranašumą vykdant puolamąją ar gynybinę operaciją. Tačiau tai vyksta tik operaciniu, o ne strateginiu lygmeniu.
Tokio tipo kare daug svarbiau vertinti situaciją kovojančių pusių viduje, nes teritorijos kontrolės kaita yra pavėluotas rodiklis.
Antrasis momentas: tokie „žaidimą keičiantys“ ginklai – ne koks nors superginklas, kaip daugelis galvoja, o operacinės koncepcijos, ginkluotųjų pajėgų struktūros, vadovavimo sistemų pakeitimai, kurie pakeičia armijos gebėjimą kariauti. Mes dažnai nepastebime, kiek pagalbinių technologijų reikia, kad suveiktų ir taptų efektyvi ginkluotės sistema. Ukraina tai padarė 2023-iųjų pabaigoje ir 2024-aisiais. Ukrainai reikėjo rasti būdą, kaip kariauti, nepaisant Rusijos pranašumo gyvąja jėga ir materialiniais ištekliais. Dėl to ir atrasti dronai, imta investuoti į bepilotes pajėgas.
„Bepiločiai orlaiviai, pirmą kartą panaudoti šiame kare, iš pradžių buvo naudojami žvalgybai ir tradicinės artilerijos ugnies korekcijai. Generolai paprastai taip ir galvoja – štai kas nors naujo, tiesiog pridėsime prie to, ką jau turime. Laikui bėgant jau pradeda žiūrėti į tai kitaip: ką reikia pakeisti, kad iš to išaugtų nauja karo vizija, nauja pajėgų panaudojimo koncepcija. Taigi, tai rodo sisteminį požiūrį, reikalaujantį pokyčių visoje karinėje sistemoje, kad karo veiksmai būtų organizuojami kitaip, – tai daug daugiau nei tik naujos technologijos įdiegimas“, – aiškina ekspertas.
Atsiradus naujų technologijų, prasideda prisitaikymo ir priešveiksmio ciklai. Iš pradžių su įvairių tipų dronais kovota radioelektroninės kovos priemonėmis, o dabar vieniems dronams priešinasi kiti dronai.
Lūkesčiai ir realybė
Kam dabar labiau reikia paliaubų: Ukrainai ar Rusijai? Viena vertus, paliaubos reikalingesnės Ukrainai, bet situacija fronte ne tokia kritiška, kad Ukraina turėtų susitarti bet kokiomis sąlygomis, sako M. Kofmanas. Jis akcentuoja: europiečiai rado būdų, kaip finansiškai padėti Ukrainai dvejus metus; Rusija dar ilgai kariaus už tą Donecko srities dalį, kurią nori gauti taikos susitarimu; net ir ukrainiečiams pasitraukus iš Pokrovsko, rusai nepajėgs įsiveržti gilyn, frontas nesubyrės. „Dabar sunki situacija Ukrainai, bet 2024-ųjų rudenį daugelis dalykų atrodė blogiau“, – reziumuoja ekspertas.
2025-aisiais Rusijos diktatorius kliovėsi dviem dalykais. Pirmiausia – idėja, kad, rusams spaudžiant, frontas kažkur anksčiau ar vėliau subyrės, prasidės proveržiai operaciniu lygmeniu. Tai neįvyko. Nepaisydama vietinių proveržių Dobropole, Zaporižioje, Ukrainos armija išlaiko gynybą ir pajėgia stabilizuoti situaciją. Antrasis Vladimiro Putino siekis – kad diplomatams pavyks eliminuoti iš žaidimo JAV, sykiu Kyjivas neteks Vakarų pagalbos, frontas subyrės. Tačiau nė viena iš šių dviejų V. Putino vilčių neišsipildė.
„Tikslai, kurių nori pasiekti Ukraina šiame kare, 2025-aisiais tapo labiau realistiški, vertinant padėtį fronte ir Ukrainos armijos kovinį pajėgumą. Ir atvirkščiai – Rusijos derybų pozicija, mano manymu, toli nuo Rusijos ginkluotųjų pajėgų galimybių ir efektyvumo. Tos taikos sąlygos, kurias rusai siūlo, grindžiamos ne laimėjimais, o tuo, ką jie nori pasiekti. Tačiau niekas negali numatyti, ar jiems pakaks išteklių išlaikyti tokį karo veiksmų intensyvumą dar vienus metus ar ilgiau. Manau, akivaizdu, kad jie nori derybomis pasiekti tai, ko nepavyko pasiekti mūšio lauke“, – sako M. Kofmanas.
Prognozės 2026 m.
Iš kur galima laukti „juodųjų gulbių“ 2026-aisiais? „Dėl tų „juodųjų gulbių“ – toks paradoksas: jei gali jas numatyti, jos jau nebe gulbės, o antys“, – juokauja ekspertas ir siūlo 2026-aisiais atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
Pirma, karas vyksta trijų keturių mėnesių ciklais, kai viena pusė taiko naujas technologijas ar taktiką, o kita prisitaiko ir suranda atsaką. Didžiąją 2025-ųjų dalį stebėjome, kaip Rusija plečia įvairių tipų dronų gamybą, kokybiškai juos panaudoja. Svarbu, kaip Ukrainos ginkluotosios pajėgos prisitaiko prie šių naujų sąlygų ir kuo sugebės atsakyti. M. Kofmaną domina, kaip Ukraina naudos vidutinio nuotolio (30–300 km) didelio tikslumo ginkluotę ir žvalgybos sistemas. Didžioji dalis smūgiuojamųjų priemonių sutelkta kelių dešimčių kilometrų atstumu, paskui – tolimieji dronai. Tarp jų – labai didelis tarpas, kuriame ukrainiečiams labai stinga priemonių. „Manau, kad smūgiuojamųjų kampanijų eskalacija ir karo išsiplėtimas taps viena iš pagrindinių „gulbių“: ukrainiečiai atakuoja Rusijos tanklaivius, rusai išplečia smūgiuojamąją kampaniją, taip pat ir pažeisdami NATO šalių oro erdvę“, – sako M. Kofmanas.
Lapkritį rusai smogė tanklaiviui, buvusiam terminale Izmailo rajone, buvo evakuoti keli Rumunijos kaimai. Karas įgyja vis labiau regioninį pobūdį. Klausimas, kaip į tai reaguos kiti žaidėjai, regioniniai veikėjai, pavyzdžiui, Turkija, ir tarptautinė bendruomenė?
„Gulbės“ gali pasirodyti ir iš tarptautinių vandenų. „Įsivaizduokite, jei būtų rengiama karinė operacija prieš Venesuelą ar vyktų Kinijos karas su Taivanu. Greičiausiai to nebus, bet kiek tai pakeistų bendrą vaizdą ir JAV paramą Ukrainai? Žinoma, kardinaliai. Visi kiti konfliktai nelauks šio karo pabaigos. Juos sunku numatyti, bet jie tikrai turės įtakos“, – mano ekspertas.
Kare daug kas keičiasi kas tris keturis mėnesius: technologijos, taktika, požiūriai. „Mes dažnai žvelgiame į būsimus įvykius remdamiesi praeities logika, prognozuojame remdamiesi tuo, ką jau stebėjome. Būtent tai ir yra pagrindinė prognozavimo problema. Daugelis remiasi praeitimi, bet vienintelis dalykas, dėl kurio galime būti tikri, – pokyčiai neišvengiami“, – sako M. Kofmanas.
