Prancūzija – tai ne tik Paryžius...

”Mažosios Venecijos” kvartalą ypač mėgsta turistai.

Daugelio žmonių mintyse Prancūzija pirmiausia siejasi su Paryžiumi, Eifelio bokštu, Monmartro kvartalo menininkais ir Eliziejaus laukų prabanga. Šis miestas lietuviams (ir ne tik jiems) jau tapo savotišku romantikos ir elegancijos simboliu. Tačiau, lankantis Prancūzijoje, teko pabuvoti nedideliuose šios šalies miesteliuose, kurių žavesys ir ramus gyvenimo ritmas pavergė širdį ne mažiau nei garsioji sostinė. Tarp tokių neabejotinai yra Kolmaras, tituluojamas Elzaso vynų sostine.

Miestas romantikams

Kolmaras, įsikūręs į pietus nuo Strasbūro, visai netoli Vokietijos sienos, - miestas, turintis 100 000 gyventojų, pirmiausiai pakeri savo senamiesčio architektūra. Fachverkiniai pastatai, puošti medinėmis skulptūromis ir balkonėliais, labiau primena spektaklio dekoracijas nei tikrus gyvenamuosius namus. Miesto centre jautiesi kaip atvykęs į viduramžių miestą. Siaurų gatvelių labirintai tiesiog užburia. O neseniai restauruotas buvęs odininkų kvartalas išdidžiai vadinamas Mažąja Venecija. Namai čia stūkso tiesiog ant upės kranto, o ant pontonų įrengti restoranėliai nuteikia ypač romantiškai. Juose visada pilna žmonių, atrodo, kad prancūzai nelinkę užsidaryti tarp keturių sienų, bet mieliau mėgaujasi gera kompanija ir puikiu maistu įvairiose miesto užeigose. Ir, žinoma, geria puikų vietinį vyną! Elzaso regionas vynais garsėjo nuo pat viduramžių. Tuo metu vyno daugiausiai buvo eksportuojama į Rytų Europą. Ir dabar Kolmaro regione registruota 6500 vyndarių, kurių kiekvienas turi vidutiniškai 4,5 hektaro vynuogynų. Dauguma jų gyvena Kolmare, o darbuojasi čia pat, už miesto ribų. Kolmaro gyventojai – tikri vynų žinovai ir kiekvienam patiekalui užgerti jums pasiūlys patį tinkamiausią vyną.

Kolmaro pavadinimas yra kilęs iš žodžio “karvelidė“, mat didžiulis bokštas, kuriame buvo auginami balandžiai, stovėjo pačiame šio miesto centre. Ir neaišku, ar kolmariečiai balandžius valgydavo, ar tik naudojo kaip patikimus paštininkus.

Mėgstantiems istoriją ir senovės reliktus Kolmaras yra tikras rojus. Miesto bibliotekoje, įsikūrusioje dominikonų vienuolyne, yra net 1200 rankraščių, o seniausias - iš aštunto amžiaus. Dėl turtingų bibliotekų šiame mieste net trylika mėnesių praleido ir Volteras. Kalbant apie bibliotekas, įdomu paminėti ir tokį faktą, kad caro Petro I vyriausiasis bibliotekininkas Šumacheris taip pat buvo gimęs ir augęs Kolmare.

Trokštantiems kitokio pobūdžio romantikos tikrai reiktų apsilankyti žaislų ir mažų traukinukų muziejuje, įkurtame 1993 metais. Tai - viena populiariausių kultūros įstaigų visame Elzase, per metus sulaukianti net 40 000 lankytojų. Senoviniai automobilių modeliukai, veikiantys traukinukai, medinės bei porcelianinės garsių dizainerių sukurtos lėlės ir didžiulė medinių arkliukų kolekcija tikrai sužadins nostalgiškus vaikystės prisiminimus. Antrame šio muziejaus aukšte įrengtas nuolat veikiantis marionečių teatras, o trečiame - nutiesta net 1000 metrų žaislinių bėgių, kuriais nuolat kursuoja aštuoniolika žaislinių traukinių!

Žymiojo skulptoriaus tėviškė

Labiausiai Kolmarą išgarsinusiu asmeniu tikriausiai reiktų laikyti skulptorių Frederiką Augustą Bartholdį. 1934 metų rugpjūčio 2 dieną šiame mieste gimusio skulptoriaus garsiausias kūrinys – Laisvės statula - puošia Niujorko panoramą. Pirminis šios daugiau kaip 46 metrų (su postamentu – 93 metrai) skulptūros pavadinimas buvo “Laisvė nušviečia pasaulį”, tačiau prigijo trumpesnis jos vardas. Ji buvo kuriama devynerius metus nuo 1875 metų, o paskui dalimis transportuota į JAV. Inžineriniai šios Niujorko simboliu tapusios skulptūros sprendimai priklauso Gustavui Eifeliui. Ir nors Laisvės skulptūra yra žinoma kiekvienam amerikiečiui, kažin ar daugelis iš jų žino, kad jos autorius kilo iš nedidelio Prancūzijos miestelio Elzase.

Augustas Bartholdis Kolmare gyveno pirmuosius dvejus metus, kol mirė jo tėvas. Tada mama išsivežė vaikus į Paryžių, kad šie gautų gerą išsilavinimą. Tačiau atostogauti šeima visada grįždavo į gimtąjį Kolmarą. Šiame mieste Augustas Bartholdis studijavo menus ir architektūrą. Jo gyvenimui ir kūrybai didelę įtaka turėjo Artimieji Rytai. Pirmą kartą į Egiptą jis išsiruošė būdamas dvidešimt vienų ir ten prabuvo aštuonis mėnesius. Norintieji išsamiai susipažinti su šio menininko darbais ir gyvenimu gali apsilankyti Bartholdžio muziejuje, įsikūrusiame XV amžiuje pastatytame name, kur ir gimė skulptorius. Kiemelyje galima pasigrožėti viena jo bronzine skulptūra.

Kolmaro senamiesčio pėsčiųjų zonoje aptiksite ir pirmąją Bertholdžio proginę skulptūrą – paminklą generolui Rapui. Pirmiausiai ji buvo pastatyta Eliziejaus laukuose Paryžiuje ir demonstruojama 1855 metais čia vykusioje pasaulinėje parodoje. Po metų ji buvo perkelta į Kolmarą.

Dar vieną Bartholdžio skulptūrą jūs pamatysite ir ant garsiųjų “Galvų namų” frontono. Šis pastatas, statytas 1609 metais, yra vokiškojo renesanso šedevras. Jo pavadinimą lėmė neįprastas fasado dekoras – groteskiškos kaukės ir pamėkliški veidai, vainikuojantys rytietiško stiliaus langus.

Šviesų magija

Jei atvykote į Kolmarą penktadienį, būtinai sulaukite vakaro. Jūs nustebsite, kaip pasikeičia miestas. 900 kompiuteriais reguliuojamų šviesos šaltinių miestą paverčia tikra stebuklų vieta. Tokio pobūdžio ir apimties projektas Prancūzijoje pirmą kartą buvo įgyvendintas būtent Kolmare ir 1997 metais apdovanotas Prancūzijos Gatvės meno akademijos specialiu prizu. Tokie šviesos šou, įvairiomis spalvomis ir rakursais nudažantys šio miesto pastatus, palieka neišdildomą įspūdį.

Miesto apšvietimui buvo pasirinktos keturios pagrindinės spalvos, atitinkančios keturias stichijas – orą, vandenį, žemę, ugnį. Ir kiekviena turi simbolinę reikšmę: mėlyna spalva simbolizuoja žydrą dangų, žalia – jūros žalumą ir puikiai tinka upės bei medžių apšvietimui, baltai apšviesti bažnyčių bokštai turi byloti apie tikėjimo ugnį, o gintarinio gelsvumo šviesos simbolizuoja Elzaso žemę.

Teko stebėti praeivius, vėlų penktadienio vakarą lėtai vaikštinėjančius po Kolmaro senamiestį. Jie man atrodė lyg užburti. Susižavėjimo šūksniais palydėdami vis naują šviesos pliūpsnį, žmonės atrodė neįprastai laimingi. Jų dienos rūpesčiai tarsi ištirpo magiškame šviesų spektaklyje, nuoširdžios šypsenos puošė jų veidus, o akyse spindėjo tokia nuostaba, kokią gali pamatyti vaiko akyse, kai jam skaitai stebuklingą pasaką.