Portas – vyno, balkonų ir tiltų miestas

Jeigu miestą galima būtų apibūdinti kaip žmogų, turintį sielą ir savitą charakterį, tai Portas būtų ryški, paslaptinga asmenybė, netikėtai pavergianti širdį ir ilgai išliekanti atmintyje. Šis antras pagal dydį Portugalijos miestas, įsikūręs šalies šiaurinėje dalyje, vaizduotės siejamas su vynu ir futbolo komanda. Tačiau jo magiška trauka slypi senamiesčio gatvelių labirintuose, net per didžiausią liūtį “išdabintuose” džiūstančiais skalbiniais, glazūruotomis plytelėmis puoštuose namų fasaduose bei ramybe spinduliuojančiuose Porto miestelėnuose.

Balkonų melodijos

Portas dažnai vadinamas šiaurės miestu, įsikūrusiu pietuose. Ir išties, šiame mieste lapkričio pabaigoje nuolat purškiant lietui, sunku būtų pasakyti, kokioje šalyje esi. Jei ne kartais matomos palmės, net neįsivaizduotum, kad esi pietų krašte, taip toli nuo Lietuvos.

Įspūdingiausias Porte, žinoma, senamiestis. Šio miesto nepalietė Antrojo pasaulinio karo audros, paskutiniai jo užkariautojai buvo Napoleono armijos kariai. Tad miesto širdyje dominuoja XVII-XVIII amžių pastatai, nors galima surasti ir statytų XIII-XIV amžiuje. Siaurutėlės gatvelės, grįstos stambiomis akmenų plokštėmis, kyla ir leidžiasi stačiomis Douro upės pakrantėmis, o jas vainikuoja ant Vėtrų kalvos iškilusi XII amžiaus katedra Se. Toks pasivaikščiojimas ir vaizdai aplinkui užgniaužia kvapą. Taip jauku, gražu ir neįprasta, kad nejučia susigraudini. Ne veltui UNESCO 1996 metais nutarė įtraukti Porto senamiestį į žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Šią žinią savo miestą mylintiems gyventojams paskelbė visų Porto bažnyčių varpai.

Akių neįmanoma atitraukti nuo namų fasadų. Beveik visi jie puošti glazūruotomis plytelėmis: baltos su mėlynais ornamentais, reljefinės ryškiai geltonomis, rečiau žalios ir vyšnios spalvos. Taip puošti fasadus ir interjerą buvo nutarta dėl dviejų priežasčių – jos apsaugo pastatus nuo didžiulės drėgmės rudenį ir žiemą, pagyvina miestą niūriomis lietingomis dienomis. Vaizdas lietuvio akims – tikrai neįprastas. Dažniausiai sutinkamos baltos ir mėlynos plytelės “azulejos“. Didžiausi Portugalijoje paveikslai iš tokių plytelių yra Sao Bento geležinkelio stotyje.

Ji buvo pradėta statyti 1900 metais ir pirmąjį akmenį įmūrijo pats karalius Karlas I. Įdomu tai, kad tik inauguracijos dieną buvo pastebėta, jog, visą dėmesį skiriant estetikai, stotyje pamiršta įrengti bilietų kasas ir laukiamąjį, tad teko naują pastatą iškart rekonstruoti.

Seniausia miesto dalis Ribeira – tarsi atskiras pasaulis. Namų siaurumas ir praėjimai tarp jų tiesiog pribloškia. Teko girdėti, kad dažniausiai čia įsikūrusiuose vieno kambario butuose baldai montuojami tik viduje. Šiame rajone gyvena patys neturtingiausi, dažniausiai pensinio amžiaus žmonės, todėl miesto savivaldybė yra uždraudusi čia kelti nuomos kainas. Buto nuoma šiame rajone - vos 50 eurų, kai kitur tenka mokėti visus 500. Nesvarbu, kokio dydžio pastatas, privalomas jo atributas yra balkonėlis, kurio metalo turėklai ir atramos dažnai stebina subtilia metalo raižyba. Tokie balkonėliai apkrauti puodynėmis su augalais ir, žinoma, džiūstančių skalbinių užtvaromis. Drabužiai plevėsuoja lyg vėliavos bet kokiu oru, tad, pasivaikščiojęs po senamiestį, gali susidaryti įspūdį ir apie vietines madas. Tačiau pažvelgti į gyvenimą, kuris vyksta už langų, puoštų dažniausiai rankų darbo nertomis baltomis užuolaidėlėmis, veik neįmanoma. O įvairiausių kvapų, kutenančių nosį, gama byloja, kad portugalai minta ne pusfabrikačiais. Vienas populiariausių patiekalų – valgiai iš menkių. Čia žinoma net 350 šių žuvų paruošimo būdų. Tačiau tikrai nustebau tarp nacionalinių patiekalų čia paragavusi kraujinių vėdarų ir kiaulių troškintų ausų, kurie lygiai tokio pat skonio kaip ir Lietuvoje.

Vienas dalykas, kuris taip pat krinta į akis ir nėra būdingas pietų kraštams, - švara. Kai, eidama vingiuota senamiesčio gatvele, staiga pastebėjau žemyn gurgant vandens kaskadą, pagalvojau, kad kažkur trūko kanalizacijos vamzdis. Tačiau, paėjusi aukštyn, net išsižiojau už posūkio pamačiusi du solidžius uniformuotus vyriškius, įsikibusius į guminę žarną ir įnirtingai plaunančius gatves lyjant!

Čia gyvena žmonės

Tik atsidūrusi Porto oro uoste, staiga pajutau, kad jis kažkuo kardinaliai skiriasi nuo kitų Europos miestų oro uostų. Kas tai? - pagalvojau. Čia visi ir visur rūko! Atrodo, kad tolerancija rūkaliams tiesiog absoliuti. Rūkoma net prašmatnioje savivaldybėje, išklotoje raudonais kilimais, rūkoma parduotuvėse, rūkoma visur.

O gal portugalai išties tolerantiški viskam? Pradedu įdėmiai stebėti vietos gyventojus ir bandau išskirti bendrus charakterio ir išvaizdos bruožus. Jaunų merginų veidai nedaug skiriasi nuo lietuvių. Gal tik antakiai kiek ryškesni bei blakstienos tankesnės ir ilgesnės. Tačiau lietuvaitė šalia portugalės atrodytų lyg turinti nepadoriai ilgas kojas. Žmonės čia smulkesni ir mažesni. Jaunos portugalės stengiasi išlaikyti natūralumą. Nemačiau nė vienos dažytos blondinės! Ir madų čia niekas nesivaiko. Drabužiai perdėm paprasti, jokių ryškių spalvų, įmantrumo ar ekstravagancijos. Tarsi niekas nenorėtų išsiskirti iš minios.

Tačiau aprangos paprastumas – ne vienintelis Porto gyventojų bruožas. Šiame mieste pritrenkia portugalų noras pagelbėti svetimšaliams. Paklaustas, kur kito maršruto stotelė, autobuso vairuotojas būtinai užrašys ir paskutinio reiso laiką. Nepažįstamasis, pajutęs, kad klaidžioji, būtinai palydės reikiama kryptimi net neprašytas. Taip elgiasi ir senoliai, ir vaikai – pataria ir stengiasi padėti, net nemokėdami anglų kalbos.

Tačiau Porto gyventojai vis tiek neatrodo pernelyg komunikabilūs. Jie - ramūs, melancholiški, su savotišku liūdesio atspalviu akyse. Ir į tipiškus temperamentingus pietiečius niekaip nepanašūs...

Tau niekas negrūs prekės, niekas neįkalbinės pirkti. Bet su kantrybe pakuos už kokius porą eurų pirktą suvenyrą. Senamiesčio parduotuvėlės ir jų savininkai išties stebina. Siaurutėlaitis kambarėlis pirmame aukšte gali būti ir suvenyrų parduotuvė, ir kartu – batų taisykla. Visai normalu, kad šviestuvų parduotuvėje įsikūrusi ir raktų dirbtuvė. O užėjęs į maisto parduotuvę, dažnai jautiesi lyg močiutės rūsyje ar palėpėje. Čia sukrauti namuose konservuotų daržovių stiklainiai, įvairiausi polietileno maišeliai su prieskoniais, batai, muilas ir melchioriniai indai.

Mažos kavinukės, kuriose telpa vos trejetas ar penki staliukai, primena mūsų kaimo restoranų virtuves, kuriose darbuojasi visa šeima. Už kavą čia sumokėsite 50 centų. Kava stipri, nors ne tokia dinamitinė kaip Brazilijoje, tačiau nedidelį jos kiekį neįpratusiam geriau užsigerti vandeniu. Alaus bokalo kainos taip pat nedidelės. Už jį sumokėsite vos 1 eurą. Užėję į vyno parduotuvę galite degustuoti, kiek tik telpa, už stiklinaitę mokėdami 70 centų.

Bendras vienijantis kavinukių ir parduotuvių bruožas – “lietsarginės“. Tik įėję į vidų, prie durų rasite specialų krepšį ar kokį metalinį įtaisą skėčiams padėti. Tai ne tik patogu, bet sukuria jaukią atmosferą. Jautiesi lyg atėjęs į svečius, kur tavęs laukia ne tik mieli šeimininkai, bet ir šiltos šlepetės. Ir niekam į galvą nešauna mintis, kad tavo skėtį kas nors nugvelbs...

Eifelio palikimas

Portas dar vadinamas tiltų miestu. Ir tiltai, kertantys Douro upę bei jungiantys miestą su Vila Nova de Gajos, miesteliu, kuriame per amžius įrengtos pagrindinės vyno saugyklos ir rūsiai, atrodo išties įspūdingai.

Teko girdėti legendą apie tris Portugalijos upes. Prieš bėgdamos į vandenyną, jos susirinko Ispanijoje ir visą vakarą gėrė vyną bei ginčijosi, kas pirmoji rytą pasieks tikslą. Žinoma, Douras, arba išvertus - Aukso upė, po vakarėlio nubudo vėliausiai, tik gerai įdienojus, ir pasileido visu greičiu per kalnus ir kalvas, nekreipdama dėmesio į jokias kliūtis. Gal todėl tokios stačios šios upės pakrantės?

Garsusis Eifelio bokšto autorius Gustavas Eifelis į Portą atvyko devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir čia savo stiliumi suprojektavo tiltą, kurio statybai prireikė 640 tonų plieno. Jo ilgis – 350 metrų, o pats kelias pakilęs net 60 metrų nuo vandens. Tiltas buvo pavadintas Dona Maria, karaliaus Luiso I žmonos garbei. Jo inauguracijoje, įvykusioje 1877 metų lapkričio 1 dieną, dalyvavo ir karališkoji pora. Tą dieną vainikavo ir pirmasis traukinys, atvykęs į Portą iš pietų.

Eifelio mokinys ir kolega Teofilas Seyringas pagal mokytojo brėžinius suprojektavo ir kitą įspūdingą tiltą su dviem keliais, skirtą automobiliams ir pėstiesiems. Šis tiltas, pavadintas Dom Luiz I, yra 392 metrų ilgio ir 8 metrų pločio, o arkos aukštis siekia 442 metrus. Jai pagaminti prireikė trijų tūkstančių tonų plieno. Šio tilto atidarymas įvyko 1886 metų spalio 31 dieną.

Praėjusio amžiaus viduryje, plečiantis Portui, prireikė dar vieno tilto. Jis taip pat nenusileidžia grožiu ir didybe savo pirmtakams. Atidarytas 1963 metais, Pontė da Arrabida įgyvendino vieną tuo metu, atrodytų, neįmanomą dalyką – kelias nuo vandens pakilęs net 70 metrų, jo arkos ilgis – pusė kilometro ir stovi ji ant 150 tūkstančių tonų betono!

Ketvirtasis tiltas, sukurtas to paties garsaus architekto Edgaro Kardoso (Edgar Cardoso), buvo atidarytas 1991 metų vasarą ir taip pat stebina savo techniniu atlikimu bei fantazija. Tuo tiltų statyba nesibaigė ir Porto mieste jau galvojama apie naująjį.

Douro upė visada buvo pagrindinė vyno transportavimo arterija. O pats Douro regionas 1756 metais pirmasis pasaulyje demarkuotas kaip vyno regionas. Statinėse vynas buvo gabenamas vadinamaisiais “rabelo“ laivais į Vila Nova de Gajos saugyklas ir čia brandinamas. Vyno gamyba yra neatsiejama viso Porto regiono dalis. Kokį vyną tinka gerti, portugalai tikrai nusimano.

Modernios keistenybės

Porto ne tik brangina savo istorinį palikimą, bet ir stengiasi tapti moderniu miestu. 2001 metais kartu su Roterdamu Olandijoje šis miestas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Tais metais čia buvo surengta net 215 muzikinių renginių. Vienas naujausių dar nebaigtų jo statinių - “Casa de Musica” (“Muzikos namai”). Iki šiol Porto simfoninis orkestras neturėjo savo nuolatinės vietos, koncertavo kur papuolė, tačiau kitų metų rugpjūtį čia jis įgis nuolatinę rezidenciją. Pilkšvas keistos netaisyklingos formos (padidintą Puntuko akmenį primenantis) Muzikos namų pastatas tarp senovinių namų atrodo gana keistai. Gal kada nors juo bus žavimasi kaip dabartiniu Eifelio bokštu Paryžiuje? Čia bus dvi koncertų salės – 1300 vietų ir 300 vietų. Muzikos namai veiks visą dieną, ne tik vakare. Šio pastato statyba kainuos 100 milijonų eurų, dalis kurių iš Europos Sąjungos fondų. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas pastato garso izoliacijai, mat jame įsikurs ir muzikinių įrašų studijos, kurioms tikrai trukdytų šalia esantis Boavistos transporto mazgas ir būsimasis metro (tai dar viena nauja statyba Porte). Žiūrovų salės – tai didžiulės betoninės dėžės, kurios yra kitose betono dėžėse ir taip išvengiama vibracijos.

Įdomiausia pasirodė jau dabar Porte taikoma “muzikos auklių“ programa. Tėvai atėję į rimtos muzikos koncertą, savo mažamečius vaikus gali palikti auklėms, kurios ne tik prižiūrės ir žais su mažyliais, bet visa tai atliks pagal tėvų klausomo kūrinio temas ir motyvus. Po tokių koncertų tėvai dažnai stebisi, kad vaikai daug geriau nusimano apie atliktą muziką nei patys...

Prieš trejus metus 60 ha teritorijoje netoli Atlanto vandenyno buvo atidarytas ir Modernaus meno muziejus. Šalia jo – amžiaus pradžios parkas ir... daržas bei šiltnamiai, kuriuose auginamos daržovės. Kiekvieną šeštadienį vietos gyventojai čia gali nusipirkti “modernių daržovių“, ir apsilankyti muziejuje, kurio ekspozicija nuolat keičiama. Šiuo metu vyksta labai įdomus japonų menininko Aratos Isozakio “Elektrinio labirinto” pristatymas. Tai banguoto metalo tapytos plokštės, kurios sukasi aplink ašį. Skambant bauginančiai muzikai, ant jų rodomi Hirosimos ir Nagasakio tragedijos vaizdai. Prieš įeidamas į labirintą, kiekvienas žiūrovas reginio dalyvis gauna baltą pirštinaitę. Taip jis gali liesti ir pats sukti plokštes. Pojūtis tikrai keistas, ypač kai staiga prieš akis pasirodo koks negyvas kūnas...

Modernių dalykų Porte vis daugėja. Tačiau jie gal žavės kito šimtmečio gyventojus. O kol kas Portas artimas sielai savo išsaugota senųjų laikų dvasia. Daug portugalų, XIX amžiuje emigravę į Braziliją ir ten praturtėję, praėjusio amžiaus pradžioje grįžo į Porto ir čia pasistatė nuostabias vilas, apsuptas stulbinančių parkų. Daugelis tokių vilų įkalintos nepaprasto grožio metalinėmis tvoromis ir stovi tuščios užkaltais langais. Kur dingo jų šeimininkai, taip niekas ir negalėjo paaiškinti. Daug paslapčių dar slepia šis miestas ir, kad jį pažintum, tikrai neužtenka tų poros dienų, kurias turėjau atvykusi čia į konferenciją.