Partnerė internetu, arba Kai šokis tampa gyvenimu

Dominykui ir Olgai šokis jau tapo gyvenimo būdu.

Ne vienus metus sportinių šokėjų poros garsina Klaipėdą Lietuvoje ir užsienyje. Tačiau už kiekvienos šypsenos, laimėjimų džiaugsmo ašarų, taip mielai transliuojamų per televizijos ekranus, slypi žmogiškos dramos. Šokių dievui patikėję savo vaikų likimus, suaugusieji priversti keisti kasdienio gyvenimo įpročius, o kartais net valandų valandas naršyti internete ar leistis į tolimas keliones į užjūrius, kad savo dukrai ar sūnui surastų tinkamą šokių partnerį. Penkiolikmečio Dominyko Daukšo ir jo naujos šokių partnerės trylikametės Olgos Nikolajevos iš Jaroslavlio istorija – tai tarsi durys, atveriančios pasišventusių šokiui paauglių gyvenimo užkulisius.

Kelias į sceną

Kaip prisiminė Dominyko mama Jūratė, vienos privačios įmonės Klaipėdoje savininkė, sūnui sulaukus septynerių, tėvai ilgai mąstė, kokia papildoma veikla, be mokyklos, šis dar galėtų užsiimti. Iš pradžių galvojo leisti į baseiną, bet šeimos draugė, kurios sūnus lankė šokius, įtikino pasekti jos pavyzdžiu. Juk šokant puikiai išlavėja kūnas, formuojasi taisyklinga laikysena. Tėvai nutarė pabandyti. Dominykui pirmos repeticijos įspūdžio nepaliko, bet vadovė Daiva Bartulienė patikino, kad berniukas – muzikalus, turi gerus fizinius duomenis ir gali šokti. O rezultatai priklauso tik nuo įdėto triūso.

Po trejų metų Dominykas pradėjo šokti vadovaujamas Skaistės Idzelevičienės. Garsioji Klaipėdos talentų ugdytoja Dominykui surado ir jo vertą partnerę – Andrą Vaidilaitę. Tai buvo išties sėkmingas pasirinkimas, pora greitai pradėjo skinti pergales ne tik Lietuvos, bet ir užsienio čempionatuose.

Net trejus metus iš eilės - 2000-2002-aisiais atvirame Vokietijos sportinių šokių čempionate Manheime Dominyko ir Andros garbei skambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Jie tris kartus džiaugėsi Lotynų Amerikos šokių grupės nugalėtojų vardais, apie juos rašė Vokietijos spauda ir net Manheimo gatvėse praeiviai sveikino jaunuosius čempionus. Pergalės tik dar labiau sustiprino lietuvaičių norą šokti ir įkvėpė gerą dozę pasitikėjimo savimi.

Sudie, Andra

Dominykas ir Andra atrodė būsianti ta nepakartojama pora, kuri vieną dieną taps pasaulio čempionais. Tačiau įspūdinga lietuvaitė degančiu žvilgsniu Manheime vykusio čempionato metu krito į akis vienai iš Kanados atvykusiai porai. Šeima ieškojo savo sūnui partnerės. Kanadoje sportinių šokių mokykla dar labai silpna ir tinkamų šokių partnerių pasirinkimas tikrai nedidelis.

Dominyko tėvai ir jis pats paskutiniai sužinojo apie tai, kad Andra, o kartu ir jos tėvai keliasi gyventi į Kanadą. Apie tylomis ruošiamą sandėrį jau kurį laiką sklandė kalbos, tačiau Dominykas ir jo artimieji instinktyviai atsisakė jomis tikėti. Tačiau atėjo diena, kai teko pažvelgti tiesai į akis. Jaunuolį apėmė gili depresija. Šokis jam jau buvo tapęs neatskiriama gyvenimo dalimi. Mokykloje pažymiai taip pat bylojo apie krizę. “Nebejutau noro gyventi, niekas man nekėlė džiugesio, juk šokis man – pagrindinis dalykas gyvenime, jis tarsi įaugęs į mane. Seniau, eidamas į mokyklą ar parduotuvę, ir tai šokdavau, o tada likau vienas ir labai liūdnas”, - prisimena Dominykas.

Liūdesio apimtą sūnų visaip bandė guosti tėvai. Šokių jis nemetė, repetavo vienas. Tada ir prasidėjo begalinės naujos tinkamos šokių partnerės paieškos – tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Internetinės partnerės

Po pusmečio nesėkmingų paieškų Lietuvoje Domas pats sėdo prie kompiuterio ir pradėjo naršyti po įvairiausių pasaulio šalių sportinių šokių klubų internetinius puslapius. Vienoje Rusijos šokėjų svetainėje jis aptiko mergaitę, Šveicarijos sportinių šokių čempionę, ieškančią partnerio. Svetlanos mama buvo kilusi iš Rusijos, o tėtis – šveicaras. Dominyko mama iškart paskambino į Šveicariją. Susikalbėti nebuvo sunku, ir po savaitės klaipėdiečiai pasitiko Svetlaną ir jos tėtį Vilniaus oro uoste. Mergaitė lietuvaičiams didelio įspūdžio nepadarė. S. Idzelevičienė taip pat neaikčiojo iš susižavėjimo. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Dominyko tėvai nutarė pabandyti, ir po poros savaičių ponia Jūratė su sūnumi jau buvo Šveicarijoje. Čia jie papuolė į tikrą rojų. Kalnai, nuostabi gamta ir prabangus pasiturinčios šeimos namas. Sūnui tikrai nieko netrūks, pagalvojo ponia Jūratė, ir paliko Dominyką naujoje šeimoje.

Pirmą mėnesį Dominykas ir Svetlana su entuziazmu repetavo. Tačiau išlepintos mergaitės pirminis užsidegimas ilgainiui išblėso, mat šokis jai buvo tik pomėgis. Santykiai šioje tobula save laikančioje šeimoje, kur tėvas buvo absoliutus darbštuolis, o slaviškos kilmės mama ir dukra nevengdavo ir lėkščių padaužyti, ir viena kitai į plaukus kibti, taip pat džiaugsmo klaipėdiečiui neteikė. “Net Šveicarijos kalnų grožis nublanko Svetlanos tinginystės ir aikštingumo akivaizdoje“, - prasitarė Domas. Tad po dviejų mėnesių viešnagės vaikinas vėl sėdėjo prie kompiuterio Klaipėdoje ir naršė po internetą.

Bandymas Anglijoje

Kitą galimą šokių partnerę Dominykas atrado Didžiojoje Britanijoje. Po neilgą laiko trukusio susirašinėjimo jaunuolis su mama jau krovėsi lagaminus ir išskrido į Londoną. Nedideliame pajūrio miestelyje juos sutiko Danielės šeima. Nedidelis namelis ir skurdi aplinka lengvo gyvenimo čia nežadėjo. Tačiau britų šeima rūpinosi savo vaikų lavinimu, nes šokti mokėsi ne tik Danielė, bet ir jos brolis bei sesuo. Tiesa, klaipėdiečius nustebino jau tai, kad rytą pusryčiams šeima sau gali leisti vos porą riekelių duonos ir virtą kiaušinį. Bet ko nepadarysi dėl meno!

Išankstinę nuomonę apie aukštą sportinių šokių lygį Anglijoje klaipėdiečiams taip pat teko pakeisti. Apsilankę repeticijoje, jie nustebo, kad mergaitės šoka su mergaitėmis, o bendrų repeticijų išvis nebūna. Pamatęs Dominyko pasiruošimą, treneris taip pat išpūtė akis ir paklausė, kiek gi laiko per savaitę klaipėdietis repetuoja. Kasdien skirti po tris valandas repeticijoms Anglijoje tikrai būtų per didelis malonumas. Nei britų, nei lietuvių šeimos tokių lėšų neturėjo.

Paviešėję dvi dienas Danielės šeimoje, klaipėdiečiai atsiprašė britų šeimos už neįvykusį sandėrį ir išvyko pas draugus į Londoną.

Vėl laimingas

Tačiau kas tikrai ieško, tas ir randa, byloja liaudies išmintis. Kai vilties kibirkštėlė beveik buvo užgesusi, Dominykas vienos repeticijos metu sulaukė netikėto skambučio. Skambino Sankt Peterburgo šokių mokyklos vadybininkas. Jis paklausė, ar Dominykas turi partnerę, ir pasiūlė susipažinti su trylikamete Olga iš Jaroslavlio, tuo metu taip pat išgyvenančia sunkų santykių su savo partneriu Kirilu periodą. Po keleto telefoninių pokalbių Olga su mama jau buvo Lietuvoje. Dominykas atpažino mergaitę, kurią buvo matęs televizijos ekrane ir pagalvojęs, jog tikrai norėtų su ja šokti. Pavartę senų nuotraukų albumus, jie netikėtai rado vieną, kurioje Manheimo šokių čempionato metu jie vienoje grupėje įamžinti kartu.

Skaistė Idzelevičienė iškart šokėjoje iš Rusijos įžvelgė būsimą žvaigždę. Tad po mėnesio Olga persikėlė į klaipėdiečių Daukšų namus. Taip ilgai ieškoję šokių partnerės sūnui, jie priėmė mergaitę kaip savo dukrą. Buvo įrengtas atskiras kambarys, nupirkti nauji baldai. Olga greitai tapo ir aštuonmetės Augustės, Dominyko sesers, drauge. Mergaitės susikalba pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai, o jeigu neužtenka žodžių – padeda gestai.

Dominykui Olga taip pat labai patinka. “Ji draugiška, graži mergaičiukė, gerai šoka, turi savo nuomonę ir yra valdinga, gal todėl, kad pagal Zodiaką ji Liūtas?”, - šypsodamasis sako “Ąžuolyno” gimnazijos moksleivis. Abu paaugliai turi vieną tikslą, kuriam pasiryžę paaukoti visas savo jėgas, – tapti pasaulio čempionais.

Ilgisi mamos

Olgai Lietuvoje patinka. Pavargusi nuo didmiesčių triukšmo, ji džiaugiasi ramybe ir tuo, kad mieste nedaug žmonių. Daukšai, pasirūpinę mergaitės globa, turėjo surasti ir tinkamą mokyklą. Juk Olga į Klaipėdą atvažiavo būdama pirmūnė. Mergaitė pradėjo mokytis “Gabijos” pagrindinėje mokykloje. Lygindama mokymo programas Rusijoje ir Lietuvoje, ji pastebi, kad Klaipėdoje mokytis daug lengviau, lengvesnės programos ir namų darbų daug mažiau užduoda. Mokykloje ir repeticijose ji jau susirado naujų draugių, bet labiausiai ji džiaugiasi atradusi geraširdį linksmą Dominyką, kuris iškart tapo jos geriausiu draugu.

Olgai trūksta Lietuvoje tik mamos. Jos labiausiai pasiilgsta. Mama ją užaugino viena ir buvo priversta ieškoti darbo Maskvoje, mat Rusijos sostinėje atlyginimai didesni nei Jaroslavlyje. Čia ji dirba finansininke vienoje privačioje įmonėje. Dabar ponia Irina kas mėnesį atvažiuoja aplankyti dukters į Klaipėdą. Tad su ilgesiu jos priverstos kovoti abi. “Ko nepadarysi dėl šokio”, - guodžia save Olga.