Pablas Pikasas ir jo moterys

Nė vienas menininkas neturėjo tiek meilės romanų ir mylimųjų, kiek Pablas Pikasas. Moterys jam buvo reikalingos kaip oras. Jos saugojo ir kurstė talento kūrybinę ugnį.

Kerėjo grožis ir jaunystė

Pikasas visada rinkdavosi gražias ir būtinai jaunas moteris.

Jis nepaisė didėjančio metų skirtumo; jo mylimosioms būdavo septyniolika, devyniolika, dvidešimt treji.

Pirmoji šioje eilėje buvo Fernarda Olivjė – įspūdingos figūros jauna mergina, įkvėpusi meistrą sukurti moters – gitaros paveikslą. Pikasas ne kartą yra pareiškęs, jog moteris jis skirsto į “dievaites” ir “grindų kilimėlius”.

O pirmąsias “nugyventi” iki antrųjų lygio jis irgi buvo “meistras”. Tačiau, kaip bebūtų keista, moterys tam ir nesipriešino.

Fernanda tapo jo kūrybos “rožinio periodo” mūza. Tačiau neilgam. Pablas greitai pajuto, jog su ja jam nuobodu. Kaip jis prisipažino, - atsibodo ir jos išskirtinė figūra. Jų ryšiai nutrūko.

Patraukė priešingybė

Stotingąją Fernandą pakeitė Guel – lenkų dailininko Markuso sužadėtinė, visiška savo pirmtakės priešingybė – laibutė, trapi mergina.

Ši naujovė vėl Pikaso teptukui davė naujo peno: jis piešė ir piešė Ievos portretus, pabrėždamas jos trapumą, miniatiūriškumą.

Pavyzdžiui, ji įamžinta paveiksle “Moteris, sėdinti krėsle”. Mažutė figūrėlė didžiuliame krėsle. Regis, dailininkas specialiai ją sumažino, dar padidindamas krėslą...

Tačiau ši asmenybė sveikatos požiūriu pasirodė tikrai esanti trapi: gyveno Ieva Guel neilgai, 1915 metais mirė nuo tuberkuliozės.

Pagaliau – pirmoji žmona

1917 metais Pikasas buvo pakviestas į Rusiją rengti Sergejaus Diagilevo baleto trupės spektaklio “Paradas” scenografiją.

Čia menininkui krito į akis balerina Olga Chochlova. Ir “įsižiūrėjo” menomanas ją labai rimtai. Draugai stebėjosi: kuo šokėja jį taip pakerėjo, ką nepaprasta dailininkas rado toje niekuo nepasižyminčioje, tylioje ir beaistrėje merginoje.

Bet Pikasas galbūt tuo metu jau buvo pavargęs nuo aistringų, temperamentingų gražuolių ir kaip tik jį patraukė Olgos ramumas.

Pikasą domino tų metų Rusijos visuomenės įaudrintas gyvenimas ir čia kurį laiką jis dar apsistojo.

Per tą laiką jis vis aistringiau asistavo balerinai “Madonos veidu”. S.Diagilevas pajuto pareigą net įsimylėjėlį perspėti, kad suvedžioti tą merginą jam nebus leista.

Menininkas vedė Olgą! Tai jam pačiam buvo netikėta: jis, visą laiką trokštantis naujų pojūčių, staiga vedė: rusę, generolo dukterį, baleriną! Susituokė su ja pagal stačiatikių papročius!

Jų vestuvėse dalyvavo nemažai įžymybių: Sergejus Diagilevas, Gijomas Apolineras, Anri Matisas, Žanas Kokto...

Nesutiko polinkiai

Tapusi nauja Pikaso mūza ir puikiu modeliu, Chochlova, deja, nesugebėjo jam būti gera žmona.

Labai jau jie buvo skirtingi: ji norėjo šalia vyro įžymybės puikuotis aukštuomenės sambūriuose, o jis nuolat gyveno savo dirbtuvėje.

Jam norėjosi kurti, o jai buvo priimtinesnis prestižas. Jis buvo taupus, maitinosi kataloniškomis dešrelėmis, ji švaistė vyro honorarus šampanui ir ikrams.

Menininko kerštas žmonai pasireikšdavo labai savitai: anksčiau jis savo baleriną piešdavo romantiniais tonais, o ilgainiui iš jo paveikslų žmona žvelgdavo kaip sena ragana!

Pablo ir Olgos santuokos neišgelbėjo net gimęs sūnus Polis. Tiesa, Pablo – keturiasdešimtmetis tėvas – su nauja aistra ėmėsi piešti savo mažylį sūnų.

Olga mirė 1955 metais. Iki mirties ji liko Pablo Pikaso žmona.

Žinoma, tik formaliai, nes menininkas iš Rusijos išvažiavo. Vesdamas jis buvo įsitikinęs, jog tai daro pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Į Olgos laidotuves Pikasas neatvyko, nes skubėjo baigti paveikslą “Alžyro moterys”.

Geriau – abi mesti

Būdamas jau 50-metis, dailininkas pamatė iš metro išbėgančią į lietų jaunutę gražuolę.

Pablas spėjo ją užkalbinti ir pakviesti padirbėti modeliu jo dirbtuvėse. Tai buvo septyniolikmetė Mari Tereza Valter... Po trijų dienų ji jau buvo Pablo meilužė!

Ryšiai su šia moterimi, nors ir buvo pagrįsti vien aistra, išsilaikė net dešimt metų. 1935 metais jiems gimė duktė Maja. Valter pradėjo reikalauti vedybų. Bet Pablas nebuvo laisvas: oficialiai žmona Olga jį “laikė už pavadėlio” dar 20 metų!

Dėl savo dviprasmiškos padėties Pablas nesijaudino, tarp dviejų moterų, pagimdžiusių jo vaikus, nesiblaškė, o metė abi: negrįžo pas Olgą ir nevedė Mari Terezos, nes nė viena jo jau netraukė.

Mari Tereza jam ilgainiui nustojo žavesio. Jis pasirinko trečią išeitį – susirado naują.

Fransuaza jį paliko

Kita buvo menininkė ir fotografė – Dora Maar. Pikasas ją įamžino savo paveiksle “Verkianti moteris”.

Nežinia, ar šią moterį taip giliai paveikė ryšiai su menininku, ar taip buvo lemta, bet Dora Maar savo gyvenimą baigė psichiatrinėje...

Noras šalia savęs turėti jauną moterį didžiajam menininkui vis nepraėjo.

Nauja draugė jau buvo už jį jaunesnė 40 metų! Bet Fransuaza buvo vienintelė moteris, kuri pati paliko Pikasą.

Pablas ne tik nemokėjo būti ištikimas savo pasirinktai moteriai, bet net stengdavosi įskaudinti anksčiau mylėtąsias.

Štai, kaip jis pats teigė, norėjęs išvysti, kaip pasikeis gražuolė Fransuaza po gimdymo, jis pasistengė, kad tai ir įvyktų: pirma gimė sūnus Klodas, paskui – duktė Paloma. Pasikeitusi Fransuaza menininkui nepatiko.

Pikaso ir šiai savo vaikų motinai “pritaikė” išmėgintą keršto formą: pradėjo ją piešti specialiai pabrėždamas fizinius trūkumus.

Ir pataikė, kaip sakoma, “į dešimtuką!” Daug ką iškenčia moters širdis, tik ne vyro, kurį ji myli, panieką ir pasityčiojimą. Fransuaza susigriebė vaikus ir paliko didįjį menininką, meilės romanų mėgėją.

Pablą ištiko šokas: kaip tai galėjo įvykti?! “Nė viena moteris nepalieka tokių vyrų, kaip aš!” – stebėjosi jis.

Antroji žmona

Pripratusiam būti moterų dievinamam, visuomenės aukštinamam menininkui toks akibrokštas užgavo ambiciją. Jis vėl puolė ieškoti, kas padėtų jam pratęsti “jaunystę”. Ir, žinoma, rado. Žaklinai Rok tada buvo 27-eri, o jam – 72-eji.

Tai buvo moteris, be jokių išlygų iškėlusi Pikasą ant pjedestalo, padariusi iš jo dievaitį bučiavo jam rankas. Būtent šiai moteriai ir buvo lemta tapti paskutine menininko mūza, net antrąja žmona.

Kuklios vestuvės įvyko 1961 metais: buvo geriamas... tik vanduo, valgoma vakarykštė sriuba su vištiena... Tolimesnis menininko šeimos gyvenimas slinko ramiose Kanų apylinkėse.

Toks gyvenimas Žaklinai patiko, nes ji savojo genijaus nenorėjo nė su kuo dalintis. Ji nesiliovė Pablą aukštinti, dievinti. Kai pas juos atvažiuodavo Klodas ir Paloma – Fransuazos ir Pablo vaikai, Žaklina jiems sakydavo: “Kaip jūs galite žiūrėti pro langą, kai kambaryje yra saulė – mūsų karalius monsinjoras Pikasas?!”.

Tai ji kalbėdavo visai rimtai. Net pats dievinamas menininkas suprasdavo, jog tai jau yra perlenkimas, ir sakydavo: “Tu sugalvojai sau religiją!” Tačiau toks šlovinimas glostė jo savimeilę.

Matyt, jausdamas, kad jo puldinėjimai prie naujų mylimųjų jau baigiasi, savo paskutinę moterį ir žmoną Pikasas stengėsi įamžinti daugelyje kūrinių: ją piešė, lipdė.

Liūdnos istorijos pabaigos

Pablas Pikasas mirė 1973 metų balandžio 8 dieną, sulaukęs 91 metų.

Jis buvo nepaprastai produktyvus kūrėjas: paliko daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių kūrinių – paveikslų, piešinių, graviūrų, skulptūrų, keramikos. Tad jo plačiai po pasaulį pasklidę paveldėtojai turėjo dėl ko peštis. Taip ir įvyko.

Praėjus ketveriems metams po menininko mirties (1977 m.), Viduržemio jūros pakrantės Žiua le Peno miestelyje savo garaže pasikorė ten gyvenusi Mari Tereza Valter. Netrukus po motinos mirties autokatastrofoje žuvo ir jos bei Pablo duktė Maja.

Nebuvo laiminga ir menininką ant dievybės pjedestalo kėlusi jo paskutinioji žmona. Matyt, be savo sukurtos “religijos” gyvenimas jai irgi prarado prasmę: 1986 metų spalio 15 dieną ją rado nusišovusią lovoje. Žaklina Pikaso pasitraukė iš gyvenimo surengtos Pablo Pikaso kūrinių parodos Madride išvakarėse.

Parengė Vetusta Prišmantienė