Nostalgija Klaipėdai kamuoja ir Izraelyje

Konstantinas Lipovanas jau dvylika metų gyvena Izraelyje. Buvęs klaipėdietis, kadaise nusprendęs sugrįžti į savo istorinę tėvynę, nesitikėjo, kad nostalgija miestui, kur jis praleido savo jaunystę, bus tokia didelė. Kiekvieną vasarą jis bent porai savaičių sugrįžta į Klaipėdą, kad galėtų pasivaikščioti tokiomis mielomis ir gerai pažįstamomis senamiesčio gatvelėmis, klaipėdiečių minioje ieškodamas pažįstamų veidų bei stebėdamas, kaip keičiasi jo gimtasis miestas.

Sunki pradžia

Konstantinas mylėjo Klaipėdą. Čia dešimt metų jis ėjo į jūrą, čia buvo jo draugai ir pažįstami. Tačiau, prasidėjus didžiosioms istorinėms permainoms buvusioje Sovietų sąjungoje, vyriškis nusprendė, kad pats laikas grįžti į istorinę tėvynę ir pabandyti čia susitvarkyti savo gyvenimą. Tai buvo nepaprastas apsisprendimas, kaip ir gyvenimo pradžia Izraelyje.

Įsikūręs esančiame ant Viduržemio jūros kranto Rišon le Zijon miestelyje, kuris jam kažkuo primena Klaipėdą savo dydžiu ir geografine padėtimi, Konstantinas puolė ieškoti darbo. Iš valstybės gaunamos 300 dolerių mėnesinės paramos visaverčiam gyvenimui neužteko. Tiesa, vienkartinė 2000 dolerių pašalpa įvairiai buitinei technikai įsigyti taip pat buvo visai ne pro šalį, kaip ir nemokami kalbos kursai, kuriuos vyriškis lankė visus metus. Pirmąja jo darboviete tapo pramogų parkas “Superland”, kur teko prižiūrėti atrakcionus. Toliau sekė darbas įvairiose gamyklose ir fabrikuose. Prieš aštuonerius metus Konstantinas nutarė savo mėgstamą laisvalaikio praleidimo formą – filmavimą – taip pat paversti verslu. Juk Izraelyje dirba tiek daug užsieniečių! Čia ir rusai, ir rumunai, ir lenkai, ir armėnai. Ir visi jie nori iš Šventosios žemės išsivežti prisiminimui ką nors daugiau nei nuotrauką ar atviruką. Taip vyriškiui kilo idėja įamžinti videojuostoje turistus šventosiose Izraelio vietose bei jų nardymą neapsakomo grožio Raudonojoje jūroje. Už tokią kasetę gali gauti 100 JAV dolerių ir bent už kelionę į savo poilsiavietę užsimokėti. Verslumu žydai pasižymėjo visada. Ne veltui naujausia statistika byloja, kad darbštuolių šalių trejetukas pasaulyje rikiuojasi taip: Japonija, JAV, Izraelis. Gal todėl Izraelyje visi stengiasi kuo daugiau dirbti ir užsidirbti. Miestuose verda gyvenimas nuo pat ryto. Keliasi visi šeštą ir niekas nesupyks, jei septintą ryto jau skambina verslo klientas. Poilsiaujama tik šeštadieniais.

Prie ko buvo sunkiausia priprasti buvusiam klaipėdiečiui Izraelyje? Karšto klimato ir kultūrų įvairovės. Į jauną Izraelio valstybę suvažiavę žydai iš įvairiausių pasaulio šalių atsivežė ir savo skirtingas buvusių šalių kultūras bei mentalitetą. Gal todėl bendrą kalbą taip sunku surasti Afrikos žydams ir tautiečiams iš Rusijos? Konstantinas išvyko į Izraelį vienas. Jis čia neturėjo šeimos ar gerų draugų, kurie būtų padėję greitai ir lengvai įsitvirtinti. Viską reikėjo daryti pačiam ir kabintis visomis keturioms į konkurencijos persmelktą gyvenimą.

Saugumas nesaugioje šalyje

Po ketverių metų gyvenimo Izraelyje Konstantinas iš Uralo atsivežė žmoną. Jekaterina, kurios gyslomis taip pat teka žydiškas kraujas, buvo baigusi Kultūros institutą ir dirbo Permės mados namų “Novinka“ direktore. Mergina, kurį laiką dirbusi manekene pas garsų rusų dizainerį Judaškiną, Izraelyje “prigijo” daug geriau ir greičiau nei jos vyras. Dabar ji dirba didelėje sveikatos draudimo kompanijoje ir studijuoja auditą. Šeima turi penkerių metų sūnelį Iljušą. Dėl nestabilios politinės padėties, nuolatinės kovos tarp žydų ir arabų kiekvienas šeimos narys turi po dujokaukę. Jas valstybė dalija nemokamai. Vaikams jos pagerintos, pagamintos JAV. Į namus ateina ir pranešimai, kada laikas jas patikrinti ar pasikeisti. Suaugę šeimos nariai žino, kad jei būtų paskelbta nepaprastoji padėtis, Konstantinas privalėtų skubėti į miesto ligoninę ir stoti į greitosios pagalbos gretas. O žmona priskirta lakūnų daliniui ir turėtų darbuotis vairuotoja transportuodama į reikiamą vietą kariškius. Prasidėjus karui Irake, Izraelio gyventojai ypač pajuto politinės situacijos nestabilumą. Net du kartus šiemet Konstantinas turėjo skubėti į ligoninę – savo karinės prievolės vietą.

Tačiau miestelyje prie Viduržemio jūros, kur gyvena Konstantinas – pakankamai saugu. Jis sako nebijąs ir naktį išleisti sūnų į gatvę. Apsaugos darbuotojai budi prie visų žmonių susibūrimo vietų. Net į paprastą parduotuvę einant, būtina parodyti, kas yra krepšyje... Pasirinkus gyvenimą Izraelyje, reikia susitaikyti su politinės situacijos nestabilumu ir gresiančiais pavojais.

Vaikų darželyje

Konstantino įsitikinimu, Izraelyje šeimos labai tvirtos ir skyrybų nedaug. Tačiau abiem tėvams dirbant, vaikai gana anksti pradeda lankyti ikimokyklines auklėjimo įstaigas. Izraelyje savo vaiką į vaikų darželį galima leisti nuo vienerių metų. Tačiau tai yra pakankamai brangus malonumas. Per mėnesį Konstantinui už sūnaus darželį reikia mokėti 400 JAV dolerių. Ir Iljuša gali čia praleisti laiką nuo aštuonių ryto iki keturių popiet. Už papildomas valandas reikia ir papildomai mokėti. Tačiau šioje vaikų auklėjimo įstaigoje mažyliai ne tik žaidžia. Dvidešimties vaikų grupę prižiūri trys auklėtojos. Vaikai mokosi muzikos, anglų kalbos, susipažįsta su kompiuterine technika. Jie dalyvauja ir Senojo Testamento pamokėlėse.

Nors mažyliai darželyje maitinami, tėvai vaikams papildomai įdeda sumuštinių, vaisių, šokolado – pagal savo nuožiūrą ir vaikų skonį. Ir būtinai - butelį vandens. Vaikai privalo visada turėti vandens, kad neperkaistų.

Iki penkerių metų tėvai gali leisti arba neleisti savo atžalą į vaikų darželį, o nuo penkerių metų visi vaikai privalo lankyti ikimokyklines įstaigas. Pusę šių išlaidų apmoka valstybė.

Apie Klaipėdą

Konstantinas į Klaipėdą atvažiuoja kasmet. Čia jis nusipirko vieno kambario butą, kad nereiktų klajoti po viešbučius ir galėtų jaustis kaip namie. Vyriškio nuomone, Klaipėda išties keičiasi ir gražėja. Ypač senamiestis. Kiekvienas namas čia originalus ir turi savo veidą. Tai, ko sovietmečiu nesugebėjo padaryti valstybė, įstengė patys žmonės: daugelis pastatų restauruoti ir gerai prižiūrimi. Klaipėdoje vis labiau jaučiama europietiška dvasia. Kapitalistinės tendencijos išstūmė kioskus, taip bjaurojusius senąją miesto dalį. Didžiosios įmonės praryja mažąsias. Bet tai tik laikinas procesas, galvoja Konstantinas. Valstybėje privalo klestėti smulkusis ir vidutinis verslas, nes kitu atveju jai gresia finansinės katastrofos, kaip, pavyzdžiui, nutiko Argentinoje. Vyriškio teigimu, gerai, kad atsirado “Maxima”. Klaipėdiečiams reikėjo tokio centro, kur gali ir apsipirkti, ir papramogauti. Tačiau ateityje turėtų ir mažų krautuvėlių senamiestyje atsirasti, kur būtų galima įsigyti ypatingų prekių. Tiesa, kainos Lietuvoje Konstantinui pasirodė ne ką mažesnės nei Izraelyje, na o benzinas tikrai brangiau čia kainuoja.

Vyriškio teigimu, Klaipėdoje jis “intensyviai poilsiauja“. Jam patinka vaikščioti į barus, restoranus, naktinius klubus. Ir jeigu pats nesilinksmina, tai su malonumu stebi, kaip linksminasi kiti. Jam labai patiko naujai atsidaręs “Pramogų bankas”. Konstantino nuomone, gražios tos vietos, kur renkasi gražios moterys. O ”Pramogų banke” jos visos lyg ką tik nužengusios iš madų žurnalo viršelio. Patiko ir “Memelis“, kur šauni atmosfera, ypač vakarais.

Tačiau gražėjantį miestą darko socialinės problemos. Konstantinas nesupranta, kodėl niekas neužsiima tais beglobiais vaikais, kurie šlaistosi gatvėmis ir prašinėja pinigų. Ar nereiktų jiems kokio klubo įsteigti? Taip pat Klaipėdoje padaugėjo agresyvių psichikos ligonių. Gerai, jei jie neagresyvūs kaip Anatolijus. Jo pasiklausius, galima ir labai puikių bei protingų minčių išgirsti. Bet yra agresyvių, kuriems tikrai reikalinga visuomenės pagalba. Negalėjo vyriškis atsistebėti ir išaugusiu narkomanų skaičiumi. Ne vieną apdujusį jaunuolį jam teko stebėti perkantį švirkštus vaistinėje... Taip pat Klaipėdoje padaugėjo sektantų, kurie beldžiasi į žmonių duris ir vis bando dėstyti naujas tikėjimo tiesas. ”Tai juk vilkai avies kailyje ir jų reikia saugotis“, - kalbėjo vyriškis.

Labiausiai Konstantinas baiminasi, kad, įstojus į Europos Sąjungą, Klaipėdą užplūs imigrantų iš Rytų ir musulmoniškų šalių banga, o aktyvūs lietuviai skubės į Vakarus ieškoti geriau apmokamų darbų. Tada gimtasis uostamiestis gali tapti panašus į Kanarų šalis, kur tokia daugybė indų ir pakistaniečių, gatvėse pardavinėjančių pigias prekes.

Nepaisant visų negerovių, Klaipėdos, kaip ir pirmosios meilės, Konstantinas negali išmesti iš širdies. Nors ir būdamas toli nuo savo jaunystės miesto, vyriškis gyvena Klaipėdos džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir pasiryžęs čia sugrįžti kiekvieną vasarą.