Nebenoriu į Nuorą, arba “Buon giorno, Sardegna!“

Kai sužinojau, kad man teks vykti į Sardiniją, supratau, jog nieko nežinau apie šią Italijos salą, išskyrus jos geografinę padėtį. Bandymas užglaistyti žinių spragas benaršant interneto svetainėse nepasiteisino. Italų paruoštoje informacijoje anglų kalba radau tik daug pasiūlymų pailsėti Sardinijos kaimo sodybose arba išsirinkti viešbutį pajūryje. Vietovių ir miestų aprašymai buvo labai migloti ir abstraktūs. Skaičius ir faktus, kaip supratau, italai vertina daug mažiau nei pompastiškas, tik bendrą vaizdą ar nuotaiką nusakančias frazes.

Odė karščiui

Kol Lietuvoje birželio mėnesį buvo gana šaltoka, skaitydami laikraščius ar žiūrėdami žinias per televiziją, mes sunkiai suvokdavome, ką išties jaučia nuo karščių besikamuojantys italai. Tik kai vasara nutarė nepagailėti karščio ir Lietuvos žmonėms, supratome, kad tokia malonė gali būti ir pakankamai kankinanti. Tačiau nė karščiausia šios vasaros diena Lietuvoje negali prilygti karščiui, kurį teko išgyventi Sardinijoje.

Kai lėktuvas leidosi šiaurinėje Sardinijos dalyje esančiame Olbijos oro uoste, pro langą matėsi kalnai ir rusvai gelsva žemė. Tik nusileidus lėktuvui supratau, jog tai - ne žemė ar smėlis, o išdegusi žolė. Buvo apie aštuonias valandas vakaro, o lauke atrodė, kad kažkas įjungė plaukų džiovintuvą ir karštą orą tau pučia tiesiai į veidą. Tai, pasirodo, vėjų iš Afrikos, kuri yra vos už 180 kilometrų, “dovanėlė“ Italijai.

Važiuojant per salą, kaimai ir miesteliai atrodė tarsi negyvi. Iš pradžių nesupratau - kodėl. Bet paskui suvokiau, kad tokį įspūdį sukelia aklinai uždarytos langinės. Namų langai – tai tarsi žmogaus akys, iš kurių sklinda gyvybė. Namai su aklinomis langinėmis – tarsi mirę žmonės su amžiams užmerktomis akimis.

Vėlų vakarą ar labai ankstyvą rytą, kai Lietuvoje net ir po didžiulių karščių gali atsikvėpti, Sardinijoje jautiesi kaip didžiulėje saunoje. Betonas ir namų akmeniniai laiptai alsuoja šiluma ir tik viešbučio kambaryje ar parduotuvėje, kur visu stiprumu sukasi kondicionieriai, gali įkvėpti oro ir atsipūsti.

Karštis – tiesiog alinantis, akyse mirguliuoja nuo kylančios šilumos. Jokios tikimybės, kad nukris nors vienas lietaus lašas. Čia 260 dienų per metus – giedra. Ir niekaip negaliu suprasti, kas sugalvojo pačiame liepos viduryje Sardinijos miestelyje Nuore, kur nėra jokio vandens šaltinio, surengti penkiatūkstantinės šokėjų ir dainininkų minios - Europos folkloro festivalį. Peršasi kvaila mintis – gal medicinos įstaigos norėjo pasipelnyti?

Koks tas Nuoras?

Nuoras - vienos iš keturių Sardinijos provincijų sostinė, miestelis įsikūręs salos viduryje, turi 38 tūkstančius gyventojų. Išskirtinis šio miestelio bruožas, kad jame nėra nieko ypatinga: neįdomus nedidelis senamiestis, be jokio į akis krintančio pietietiško kolorito, bažnytėlė, nejauki savo moderniu vidaus interjeru, ir sovietmečius primenantys miegamųjų rajonų namai-dėžutės, gal tik kiek labiau padažytos nei pas mus. Tačiau informaciniame buklete parašyta, kad Nuoras – Sardinijos Atėnai! Skamba išties išdidžiai ir kartu sukelia kvailą juoką, ypač jei esi bent kartą buvęs tikruosiuose Atėnuose. Tiesa, vienu faktu Nuoro gyventojai tikrai gali didžiuotis. Jų miestelyje gimė garsi rašytoja Gracia Deleda, 1926 metais apdovanota Nobelio premija.

Įdomiausias Nuoro objektas pasirodė Tautinių kostiumų muziejus. Čia bent akis buvo galima paganyti. Stebino tai, kad vos prie poros eksponatų buvo datos (dar kartą įsitikinau, kad italai, o gal tik Sardinijos gyventojai, nemėgsta skaičių) ir jokios informacijos kita nei italų kalba. Įdomiausi buvo moterų kostiumai iš dviejų sijonų, kurių vieno kraštu užsigaubiama galva.

Sardinijos saloje susikalbėti su aplinkiniais gali tik itališkai arba gestų pagalba. Tiek viešbutyje, tiek kitose turistų lankomose vietose anglų kalba yra absoliuti retenybė. Tačiau Nuoro gyventojai tikrai yra malonūs ir draugiški. Naktinis viešbučio sargas tau gali atnešti savo gamybos vyno butelį ir padovanoti, o jei prekybos centre palikai pirkinius, net ir po valandos tau viską grąžins ir dar pasisiūlys panešti.

Įdomūs ir keisti man pasirodė Nuoro barai, kažkodėl visi iki vieno jie man priminė kondicionuojamas mūsų geležinkelio ar autobusų stočių užkandines – daug stiklo, veidrodžių, metalo ir jokio vieningo stiliaus. Tokiose užeigose dieną būriuojasi vyriškiai ir gurkšnoja alų. Kažkodėl vyną gerti čia mažiau įprasta nei alų.

Užsimanius paragauti itališkos picos, būtina žinoti, kad picerijose pica tik kepama, bet valgyti ją gali tik namie ar kur ant suolelio. Picerijose stalelių ar kėdžių nėra. Kituose baruose ir kavinėse taip pat stebino tai, kad maisto pasirinkimas – labai nedidelis. Dieną tau gali pasiūlyti pabodusių sumuštinių ir geriausiu atveju – pomidorų salotų su mocarelos sūriu.

Paplūdimio grožybės

Atsigaivinti Sardinijoje galima tik prie jūros. Pliažai Tirėnų jūros pakrantėje turistų nėra labai lankomi. Kai kur – smulkus žvyras, bet galima rasti ir nuostabaus smėlio paplūdimių. Cala Liberoto kurorte, savo dydžiu ir pušų kvapu primenančiame mūsų Nidą, mačiau nuostabias vilas ant uolėtų pakrantės iškyšulių su nuostabiu vaizdu į nenusakomos spalvos jūros mėlį. Smalsumo vedama, įsliūkinau ir į penkių žvaigždučių viešbučio teritoriją. Prie baseino ir žaidimų aikštelių puikavosi užrašai vokiečių, prancūzų ir galiausiai italų kalbomis. Taigi supratau, kad kurortas skirtas vokiečių ir prancūzų šeimų poilsiui. Tačiau Sardinijos vėliava plevėsuoja visur. Tai keisčiausia vėliava, kokią teko matyti. Baltame fone, raudonu kryžiumi padalintame į keturias dalis, puikuojasi keturios juodos maurų galvos su baltais raiščiais ant akių...

Jūros vanduo Sardinijos karštyje – tiesiog atgaiva. Tačiau jis daug sūresnis nei Baltijos. Po maudynių druska graužia odą, o įprastinių dušų kaip Turkijoje čia nėra. Gelbėjo tik vietinių gyventojų geranoriškumas. Vienos kelionių agentūros darbuotojai leido tiesiog ant biuro laiptų apsiprausti po gumine žarna, kurios tikroji paskirtis – laistyti gėlynus.

Neatskiriama Sardinijos paplūdimių detalė – juodi lyg derva aukštaūgiai juodaodžiai, vaikščiojantys po pliažą ir siūlantys paplūdimio reikmenų bei afrikietiškų suvenyrų – nuo skulptūrėlių iki būgnų. Pasiteiravus paaiškėjo, kad jie čia atvykę iš Senegalo ir, atrodo, gerai įsitvirtinę nešiojamosios prekybos rinkoje.

Nuragas - ne noragas...

Orosėjo įlankos pakrantę iš Nuoro galima pasiekti maršrutiniu autobusu. Kelias vingiuoja didžiuliais kaktusais ir alyvuogių medžiais apaugusiomis vietovėmis. Melsvi kalnai – tikra šio kraštovaizdžio puošmena. Dorgalio rajonas garsėja ypatingais archeologijos paminklais – nuragais. Tai kūgio formos akmeninių blokų statiniai, išlikę iš žalvario amžiaus. Kai kurie jų pastatyti net prieš tris su puse tūkstančio metų. Tai savotiški būstai, kuriuose buvo įrengtos saulės šventyklos, fortai, tylos bokštai bei mauzoliejai. Daugelio jų paskirtis ligi šiol tebėra mįslė archeologams. Tokie nuragai sutinkami tik Sardinijoje. Laukuose ir pakelėse galima rasti net 7000 šios senosios mįslingos kultūros objektų, todėl visa Sardinija laikoma vienu didžiausių muziejų po atviru dangumi, o nuragas – savotiškas Sardinijos simbolis. Įdomiausi yra akmeniniai kūgio formos antkapiai. Ant vyrų kapų jie – lygūs, o ant moterų – su dviem iškilimais, imituojančiais krūtis. Randama čia ir gigantiškų antkapių, kurių apačioje – angos į bendrą buvusio kaimelio kapavietę, kuri kartu buvo ir vieta bendrauti su mirusiųjų pasauliu.

Manau, kad kultūrine istorine prasme ne vasaros laiku patyrinėti Nuoro provinciją būtų visai įdomu. Tai civilizacijos dar nenuniokotas kraštas, išlaikęs pirmykštį nesukultūrintos gamtos grožį. Šios salos žmonės mėgsta šventes ir gyvena jų laukimu. Daugelis švenčių yra susijusios su religinėmis datomis bei šventųjų pagerbimu. Per mūsiškes užgavėnes čia švenčiami karnavalai tampa visuotinio šėlsmo išraiška. Ypač jais garsėja Mamojados miestelis. Pagrindiniai jų herojai – mamuthones ir issobadores. Pirmieji, pasidabinę juodais avies kailiais ir gausybe varinių skambalų ant nugaros, šokinėdami tam tikru ritmu, skleidžia keistus, bet intriguojančius garsus. Antrieji vilki kažkuo Napoleono laikų karius primenančiomis uniformomis, su virve rankose gaudo smalsaujančius žioplius. Šie herojai, kurių pirminė paskirtis pagoniškuose ritualuose jau pamiršta, sukuria tikrą šventės ir savotiškos misterijos atmosferą.

Ir dar vienas nepamirštamas dalykas – tai gerklinės dainos, kurias “plėšia” vyriškiai po ilgų repeticijų ir specialių kvėpavimo pratimų. Besiklausydamas jų, pamiršti net beprotišką Sardinijos karštį.