“Aš myliu Lietuvą... bet kur ji yra?”

Oudenardės rotušė - tikras miestelio pasididžiavimas.

Atrodo, ką įdomaus galima būtų parašyti apie Europos Tarybos Garbės prizo, kuriuo Klaipėda buvo apdovanota 2003 metais, perdavimo ceremoniją? Tikriausiai ir nebūčiau rašiusi, jei mūsų kelionės į nedidelį Belgijos miestelį Oudenardę metu į akis nebūtų kritę tiek daug detalių, įrodžiusių, kad ne tik mums reikia mokytis iš senųjų Europos valstybių, bet ir joms vertėtų pasisemti patirties, bent jau renginių organizavimo ir svetingumo klausimais.

Taksi nėra

Europos Tarybos Garbės prizas kasmet įteikiamas vienam iš Europos šalių miestų, labiausiai nusipelniusių tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Šiemet tokia garbė teko 28 tūkstančius turinčiam ir su šešiais miestais partneriais bendraujančiam Oudenardės miesteliui Belgijoje. Prieš išsiruošdama į iškilmingą prizo perdavimo ceremoniją, organizatorių užklausiau, kaip surasti viešbutį. Jie paaiškino, kad iš geležinkelio stoties turėtume keliauti į Turgaus aikštę, ten susirasti Turizmo informacijos centrą, o jau čia gausime žemėlapį su nuorodomis. Ką gi, miestukas, nutariau, nedidelis, tad sunku nebus.

Išlipusios su vicemere Audra Daujotiene iš traukinio, geležinkelio stotyje pradėjome kaip orientyro dairytis paveiksliuke matyto Rotušės bokšto, tačiau jo neišvydusios ėmėme klausinėti kelio. Su lagaminais teko žingsniuoti beveik du kilometrus. Rankas gėlė nuo nešulių svorio, bet pasirinkimo neturėjome. Pagrindinėje miestelio aikštėje vieno vyriškio paklausiau, kur yra viešbutis. Jis pasirodė besąs viešbučio savininkas, kelią parodė, bet net nepagalvojo pasisiūlyti panėšėti lagaminus. Priėjusios pagrindinį korpusą sužinojome, kad dar teks keliauti atgal, į kitą pastatą... Po tokio pasivaikščiojimo po Oudenardę jautėmės lyg po sunkumų kilnojimo treniruotės. Pasirodo, kad mes ne vienintelės susilaukėme tokio likimo. Europos Tarybos parlamentarai ir valdininkai lygiai taip prakaitavo, tempdami lagaminus per visą miestelį. Tiesa, jie norėjo užsisakyti taksi, bet šiame miestelyje tokios transporto priemonės tiesiog nėra. Tada pagalvojau, kad mes, pasitikdami svečius, atvykstančius į Klaipėdą, ne tik į Palangos, bet ir į Vilniaus oro uostą nuvažiuojame, na, o tuos, kurie patys pasišauna pasiekti viešbutį, tai informacijos paketą, ką veikti toliau, paliekame. Juk svečio sutikimas – tai pirmo įspūdžio apie miestą dalis. Deja, Oudenardėje net viešbutyje nebuvo jokios papildomos informacijos. Į vakarinio susitikimo vietą vykti teko remiantis prancūzų ir olandų kalbomis iš anksto atsiųstomis programomis ir intuicija.

Trys talonai gėrimams

Vakarinio priėmimo vietą atpažinome iš mėlynais ir geltonais balionais papuoštų Rotušės laiptų. Kaip įprasta Lietuvoje, buvome lygiai nustatytu laiku. Ir, žinoma, buvome pirmos. Kaip supratome vėliau, Belgijoje punktualumas suprantamas visai ne taip, kaip Lietuvoje. Na, o vienas čia dažnai besilankantis anglas pastebėjo, kad Oudenardė gyvena išvis savo laiku ir šiame miestelyje kur nors pavėluoti neįmanoma iš principo.

Teisybės labui reikia pasakyti, kad miestelio rotušė - išties įspūdinga. Pastatyta ji 16 amžiuje ir primena gotikinę bažnyčią. Patalpoje, kur vyko priėmimas, ant sienų kabojo didžiuliai 17 amžiaus žaliai melsvi kilimai, Oudenardės audėjų pasididžiavimas. Tačiau net ir į gražiausius kilimus žiūrint 45 minutes, belaukiant priėmimo, pasidaro nuobodu. Salėje buvo išrikiuoti du ilgi stalai. Ant jų stovėjo tik mineralinio vandens buteliai ir vazelės, kuriose į langų ploviklio mėlynumo vandenį buvo įmerkta po geltoną rožę, turinčią simbolizuoti Europos vėliavos spalvas. Baltas medžiagines staltieses, prie kurių turėjo vakarieniauti garbūs svečiai, dengė ir permatomas celofanas. Pagalvojau, kad belgai tikriausiai labai rūpinasi aplinkosauga ir stengiasi kuo mažiau naudoti vandens ir skalbimo priemonių.

Tiesa, nevalia pamiršti, kad prie pokylių salės mus užregistravo ir įteikė po tris talonus. Jie pasirodė besą skirti alui. Jei norėtum išlenkti ketvirtą bokalą garsiojo belgiško alaus, tektų mokėti 1 eurą. Kitų gėrimų svečiams pasiūlyta nebuvo. Tokia sistema pasirodė tikrai įdomi, gal belgai taip supranta alkoholizmo prevenciją?

Nuolatinė registracija

Kitos dienos rytą vėl susiruošėme į miesto rotušę. Jau ant kitų laiptų, kurių turėklus puošė mėlyni irisai bei geltonos rožės ir gvazdikai, išsidabinusius svečius vėl suregistravo. Pakilus į posėdžių salę, kažkodėl juos vėl registravo, tik jau prie stalelio. Tačiau ši registracija dar nebuvo paskutinė! Trečią kartą buvo vardijamos asmenų pavardės, ir jie grupelėmis turėjo užimti žiūrovų eiles salėje, kur ant kėdžių buvo sudėti lapeliai su pavardėmis. Suprasčiau, jei tai būtų buvę kongreso rūmai ir tūkstantis žmonių. Būčiau pagalvojusi, kad organizatoriai nori išvengti chaoso ar tiesiog bijo teroristų. Bet kai tai vyksta savivaldybės salėje, kurioje telpa ne visas šimtas žmonių, darosi keista. Europos Parlamento narys iš Rusijos nesusilaikė nepakomentavęs: “Tvarka griežtesnė nei Rusijoje, net pas karalių lengviau patekti...“

Mums su vicemere teko garbė sėdėti pirmoje eilėje šalia regalijomis pasipuošusio miestelio mero. Tačiau akių negalėjome atitraukti ne nuo regalijų, bet nuo švytinčių baltų kojinių su linksmais lietsargiukais ir užrašais. Meras pasidomėjo, ar Lietuvos sostinė yra Ryga ar Talinas. Apsidžiaugėme, kad bent tokia iš mūsų apsilankymo Belgijoje bus nauda – vietos žmonių geografijos žinias praplėsime...

Na, o mūsų oficialią sveikinimo kalbą iš tribūnos aptarinėjo visa salė. Nutarėme, kad bus verta broliams europiečiams išgirsti vieną seniausių indoeuropiečių kalbą, o ne tik jos vertimą. Bet labiausiai visus pritrenkė, kad galima kalbas rėžti be lapelio! Mes buvome vieninteliai tokie egzemplioriai. Nemažiau dėmesio susilaukė ir Oudenardės merui skirta dovana – marškinėliai su užrašu anglų kalba “Aš myliu Lietuvą... bet kur ji yra?”. Gerai, kad tų pačių marškinėlių kitoje pusėje nupieštas Europos žemėlapis ir jame pažymėta ta mūsų Lietuva. Oudenardės meras prisipažino, kad kas rytą jis bėgioja krosus, tad pažadėjo, kad nuo šiol vilkės tik šiuos marškinėlius, kad miestelio gyventojai sužinotų, iš kieno rankų tą Europos Tarybos Garbės prizą jo miestelis perėmė ir kur ta Lietuva yra.

Malonios smulkmenos

Kad mieli skaitytojai nesusidarytų įspūdžio, jog Belgija yra keistoka šalis, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir Oudenardės miestelyje buvo mus nudžiuginusių dalykų. Kad ir mandagūs vairuotojai. Jie visada sustos ir praleis pėsčiuosius net jei gatvę kirstum nenurodytoje vietoje. Gėlių gausa taip pat krinta į akis. Didžiulės gėlių piramidės puošia ne tik miesto centrą, bet ir priemiesčius. Gėlėmis papuoštos ir upės krantinės. Tada supranti, kad Klaipėdoje būtent žiedų mieste ir trūksta.

Nedidelė Oudenardė palieka vos ne didmiesčio vaizdą, kai stebi gigantiškas dvyliktojo amžiaus bažnyčias. Deja, tokiu paveldu pasigirti mes tikrai negalime. Kaip ir galimybe miesto svečius susodinti į ristūnais pakinkytas karietas ir pravežti per visą miestelį. Tiesa pasakius, kad belgai labai myli arklius, pastebėjome jau pro traukinio langą stebėdamos privačiose sodybose besiganančius ristūnus. Paskutinę mūsų išvykos dieną kanopų bildesys po viešbučio langu mus pažadino jau šeštą valandą ryto. Pasirodo, kad tą dieną Oudenardėje vyko arklių čempionatas. Darbinių arklių savininkai šukavo jų karčius ir pynė į juos spalvotus kaspinėlius, su meile karpė jų uodegas ir švelniai kažką šnibždėjo į ausį. Miestelio gatvės buvo pilnos arklių ir jų savininkų.

Oudenardė budo iš miego ramiam gyvenimui. Iškilmės, kurias išvakarėse vainikavo fejerverkas, ne mažesnis nei būna mūsų Jūros šventės metu, baigėsi. Į geležinkelio stotį lagaminų tįsti nebereikėjo. Viešbučio savininkas paprašė savo draugo, kad šis pavėžėtų. Rankinėje kaip suvenyras gulėjo mėlynas raištis su užrašu VIP (“very important person“ – “ypač svarbus asmuo“), kurio taip ir nepanaudojome, nes nesupratome, kur ir kada tą raištį reikėjo ryšėti.