Montserato vienuolynas - juodosios Madonos šventovė

Nors nelabai mėgstu lankytis turistams kelionių agentūrų siūlomose vietose, bet turiu pasakyti, kad nuvykusi į Montserato vienuolyną, esantį vos 40 km nuo Barselonos, tikrai nepasigailėjau.

750 m aukštyje tarp rausvų kalnų viršūnių esančio benediktinų vienuolyno apylinkės ne tik pradžiugino akį, bet ir apvalė sielą. Su bendrakeleiviais nutarėme, kad šios vietos šventumo auros neužgožė nei turistiniai autobusai, nei suvenyrų parduotuvės.

Skrandžiui ar sielai?

“Montserat”, (išvertus reiškia Dantytas kalnas), pasiekėme po vidurdienio. Mūsų nedidelė keliautojų grupelė buvo gana praalkusi, tad teko spręsti tikrą dilemą – ką pasotinti pirmiausia – sielą ar skrandį. Žemiški poreikiai nugalėjo ir mes pradėjome ieškoti tinkamos vietos alkiui numalšinti. Atrodė, kad tokiose turistų lankomose apylinkėse maitinimo įstaigų neturėtų trūkti. Tačiau pamiršome faktą, kad antrąją rugpjūčio pusę ispanai atostogauja, o tai reiškia, kad ir pakelėse esančios užkandinės ir restoranai uždaromi dėl atostogų. Visą valandą važinėjome nuo vienos maitinimo įstaigos prie kitos ir mus sutikdavo vis tas pats užrašas ”Uždaryta atostogoms”. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų toks užkandinių tikrinimas autostradoje ”Vilnius-Klaipėda”. Dėl to tikriausiai dar penkios išdygtų. Išvada aiški – lietuviai nuo ispanų tikrai skiriasi, jiems verslas rūpi daug labiau nei poilsis.

Kai visai jau praradome viltį pasigardžiuoti pietumis, galų gale viename miestelyje vietos gyventojas pašnibždėjo, kur galime rasti vietą skrandžiui prikimšti. Žvyrkelis per alyvuogių laukus vedė į Montserato kalno papėdę. Negalėjau patikėti, kad kažkokioje dykynėje važiuodami tokiu keliu surasime reikiamą restoraną, bet klydau. Atokiai nuo autostrados ir artimiausio kaimelio mes pamatėme vienišą mūrinį namą, o šalia jo – automobilių virtinę. Kokiu būdu kiti lankytojai sužinojo apie šią įstaigą, taip ir nesupratau.

Gana erdvioje lauko terasoje mus aptarnavo pats šeimininkas, gana gerai šnekantis angliškai. Pasirodo, jis kadaise dirbęs kruiziniuose laivuose, ten sutiko savo gyvenimo meilę – norvegę Norą ir abu persikėlė į Pedro tėvų vienkiemį, kuriame prieš trisdešimt metų nei elektros, nei tualeto nebuvo. Tada jaunajai šeimai ir kilo idėja pradėti savo verslą. Pradžioje savo svečius jie prie žvakių šviesos vaišindavo čia pat ant laužo kepama mėsa ir vietinės gamybos vynu. Aplankius pirmai sėkmei, pora ėmėsi ūkį modernizuoti, o kartu ir didinti patiekalų skaičių. Tačiau iki šiol net šimtą vietų restorane, darbuojasi visa šeima – Pedras, Nora ir trys jų sūnūs.

Maistas tikrai buvo skanus, prisisotinę ir atsipūtę mes vėl sėdome į automobilį ir kalnų serpentinu patraukėme į vienuolyną.

Pas Juodąją Madoną

Nors jau vakarėjo ir turistinių autobusų aikštelėse nebebuvo, vietą automobiliui suradome sunkiai. Už ją teko pakloti 4 eurus. Tokia kaina man pasirodė gana didelė, ypač kai ją palyginau su pačiame vienuolyne siūloma kuklios nakvynės kaina. Nutarusiems čia pasilikti ilgiau už naktį tektų mokėti vos 6 eurus.

Palengva pradėjome kilti į vienuolyno prieigas. Ir staiga visi pajutome, kad nesinori nei juokauti, nei plepėti. Jau pirmas kelio kairėje išvystas peizažas užgniaužė kvapą. Tolumoje vingiavo kalnų kelias, kur uoloje buvo surasta La Moreneta – Juodoji Montserato Madona. Apie ją, 1881 metais tituluotą Katalonijos šventąja ir globėja, sklando daugybė legendų. Buvo pasakojama, kad ją išdrožė šventasis Lukas ir 50-aisiais mūsų eros metais iš Jeruzalės čia atvežė šventasis Petras. Taip pat buvo teigiama, kad 890 metais šioje vietoje piemenys išvydo regėjimus – jiems giedojo švytintys angelai. Tie regėjimai pasikartojo ir jų tėvams ir vietinės parapijos klebonui. Tada toje vietoje ir buvo atrasta Juodoji Madona, vienoje rankoje belaikanti juodą kūdikėlį, o kitoje – Žemės rutulį. Buvo kalbama ir apie tai, kad kai kas nors norėdavo išgabenti Juodąją Madoną svetur, ji tapdavo tokia sunki, kad niekas neįstengdavo jos pakelti. Kokios gražios legendos bebūtų, moksliniai tyrimai įrodė, kad ji pagaminta XII-XIII mūsų eros amžiuje, o kodėl ji juoda – ar todėl kad buvo skirta ezoterinių sektų pamaldoms ar, kad nuo daugybės žvakių padūmavo – taip ir nėra aiškaus atsakymo. Daugelio įsitikinimu, Juodoji Madona padeda išspręsti vaisingumo problemas, tad bevaikiai kataloniečiai leidžiasi į Montserato vienuolyną jai nusilenkti ir malonės paprašyti.

Juodoji Madona įkurdinta po stikliniu gaubtu virš bazilikos altoriaus. Piligrimai ją pasiekti gali kairėje bažnyčios pusėje įrengtais laiptais. Prie įėjimo ženklas – nefotografuoti. Stebiu priešais einančius ispanus. Atrodo, jiems šis ženklas negalioja. Visi kartoja vieną ir tą patį ritualą: pabučiuoja stiklą, už kurio rymo La Moreneta, dažnas pakelia ir kartu atsivestą vaikelį ir nusifotografuoja. Fotoaparatų blykstės trikdo mano dėmesį ir jaučiu, kad susikaupti negaliu, nes viskas primena spektaklį. Kai ateina mano eilė pažvelgti Juodajai Madonai į akis, pajuntu ramybę užliejant mano sielą. Nieko neprašau, tik padėkoju ir apgaubta vidinės rimties užleidžiu vietą kitam...

Apie vienuolyną

Montserato vienuolynas pirmą kartą buvo paminėtas IX mūsų eros amžiuje. Teigiama, kad ir Kristupas Kolumbas buvo čia atsivežęs indėnus nusilenkti Katalonijos šventenybei.

Dabar vienuolyne gyvena apie 80 benediktinų vienuolių. Tiesą pasakius, nė vieno iš jų neteko pamatyti. Gal todėl, kad ne tik jų gyvenamos erdvės, bet ir įėjimai bei liftai atskirti nuo skirtųjų turistams, kurių per metus čia apsilanko apie vieną milijoną.

Vienuolyno pastatas daug jaunesnis nei pats vienuolynas, mat 1811 m. per Nepriklausomybės karą Napoleono vadovaujama prancūzų armija jį sugriovė, o vienuolius išžudė.

Tik 1844-aisiais vienuolynas vėl buvo atstatytas. Diktatoriaus Franko valdymo metais ši vieta buvo tikrasis Katalonijos kultūros centras. Ir dabar vienuolyno bibliotekoje saugoma apie 250 tūkstančių knygų. Taip pat vienuolynas garsėja ir viena geriausiųjų Katalonijoje meno kolekcijų. Čia galima apžiūrėti Pikaso, Monė, Dega, Dali šedevrus.

Tačiau labiausiai visus atvykusius pašaliečius žavi dieviški berniukų choro balsai. Gabūs dešimties-keturiolikos metų vaikai čia lavina gabumus ir jų pasiklausyti galima kasdien 13.00 ir 19.15 val..

Įrašyta net 100 albumų su šio choro giesmėmis. Sakoma, kad daugelis išgirdusiųjų berniukų giedojimą apsisprendžia čia pasilikti ilgėliau.

Deja, berniukų choro pasirodymo mes taip ir nesulaukėme. Tačiau Montserato vienuolyno apylinkių nuostabūs vaizdai mums giliai įsirėžė į širdį. Čia tikrai verta atvykti bent jau kartą gyvenime. Ne veltui ir Vagneris čia sėmėsi įkvėpimo savo operoms. O ispanų poetas Joanas Maragalis Montserato vienuolyną pavadino Katalonijos stebuklu.