Liudijimas iš Venesuelos: laimė išgyventi dar vieną dieną

Skurdas ir milijonai

80–90 proc. venesueliečių gyvena visiškame skurde. Gyvendamas Lietuvoje A.Hernandezas uždirba gerokai daugiau nei Venesueloje gyvenantis jo tėvas – dviejuose darbuose dirbantis inžinierius ir administratorius.

"Per metus jis uždirba tiek, kiek aš Lietuvoje uždirbu per mėnesį, o čia aš atlieku praktiką ir laisvalaikiu mokau ispanų kalbos. Lietuvoje uždirbu mažiau nei minimalų mėnesio atlyginimą. Venesueloje skaičiai greitai keičiasi, bet mano tėtis neseniai sakė uždirbdavęs 14 eurų per mėnesį. Tai yra gerokai didesnis atlyginimas, nei gauna vidutinis venesuelietis, kuris per mėnesį uždirba apie 90 centų. O vištienos krūtinėlės 1 kg Venesueloje neseniai kainavo 10 eurų, – sunkiai suvokiamus skurdo kontrastus atskleidžia A.Hernandezas. – Mano draugai badauja, jų namuose elektra gali dingti visai savaitei, jau kelis mėnesius jie neturi vandens, todėl nuolat stengiasi jo pasisemti iš nešvarių Karakaso upių."

Vyriausybė ir katastrofiška padėtis verčia skirtingų ideologijų politikus jungtis į bendrą opozicinį bloką. Anot A.Hernandezo, politinės pažiūros ir principai nebesvarbūs, nes viena jokia partija negali atsilaikyti prieš vyriausybės propagandos mašiną.

"Nesuklysiu sakydamas, kad H.Chavezas buvo geriausias šio amžiaus ispanakalbis oratorius pasaulyje. Jis turėjo tokią charizmą, kad galėjo įtikinti nužudyti savo brolį. Jis išvystė fatališką revoliuciją ir fatališką valdžios ideologiją", – neabejoja venesuelietis.

Anot Augusto, esama dviejų režimą palaikančių venesueliečių kategorijų: žmonės, kurie tiesiog nori kruvino keršto, ir žmonės, kurie yra susiję su valdžia – tikrieji milijonieriai. "Skaičiau apie didžiulį korupcijos skandalą, kai 13 mlrd. dolerių atsidūrė paprasčiausių septyniolikos valstybės tarnautojų sąskaitose. Jie ne prezidentai ir ne generolai. Kaip tie pinigai ten atsidūrė?" – retoriškai klausia A.Hernandezas.

"Iki 2013 m. iš naftos gauti pinigai niekur neinvestuoti, bet sudėti į armijos kišenes, kad jos aukščiausi sluoksniai taptų turtuoliais. H.Chavezo šeima yra tarp dešimties turtingiausių pasaulio šeimų. Kaip prezidentas tapo toks turtingas? Jis apgavo visą Venesuelą, pavertė ją šių turtuolių marionete, privertė žmones bijoti garsiai kalbėti ir eiti į gatvę vakarais. Jei 21 val. namo grįžti gyvas – esi labai laimingas", – žiauria realybe dalijasi vaikinas.

"Eidamas gatve savo telefoną ir piniginę laikai apatiniuose, nes bijai, kad, kam nors pastebėjus, tu veikiausiai būsi apiplėštas ar pagrobtas. O grobiami tikrai ne tik turtuoliai. Getų gyventojus irgi pagrobia, o už jų gyvybes, žinau, kad kažkada buvo prašoma, pavyzdžiui, 3 000 eurų, o tuo metu mėnesinis atlyginimas būdavo ne didesnis nei 60 eurų. Tai gali nutikti bet kam", – tęsia jis.

0,9 euro – tiek vidutiniškai per mėnesį uždirba venesuelietis.

Tikrieji interesai

Atrodo, kad Venesuelos žmonės neteko vilties. Kariuomenės ir vyriausybės atstovai yra smarkiai susiję ir su didžiausiais narkotikų karteliais. "Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis Europą ir JAV pasiekiančio kokaino yra iš Venesuelos. Šie pinigai palaiko režimą", – sako A.Hernandezas.

"Visi klausiame savęs, ar gali situacija iš tiesų pasikeisti? Kai pasirodė dabartinis opozcijos lyderis Juanas Guaido, aš pirmą kartą gyvenime pajutau viltį. Juk aš užaugau su H.Chavezu. Gimiau 1994-aisiais, prisimenu rinkimus, kai jis laimėjo. Bet tos išdavystės, kurias patyrėme, verčia viskuo abejoti", – sako A.Hernandezas.

"Apie tai mažai kalbama, bet N.Maduro naikina Amazonės miškus, kad galėtų išgauti koltano, kuris yra reikalingas mobiliesiems ir kitiems prietaisams gaminti. Mūsų koltano rezervai yra gerokai didesni už Nigerijos. Visa tai JAV tiesiog ignoruoja ir apsimeta kvailiais. Tačiau amerikiečiai Venesueloje turi savų interesų – kaip ir kitos šalys: Indija, Rusija, Kuba, Kinija. Jos nori mūsų naftos", – supranta venesuelietis.

"Kaip manote, kodėl JAV veiksmų imasi būtent dabar, o ne tada, kai valdė H.Chavezas? Šiandien mūsų šalyje vaikšto Rusijos, Kinijos, Irano kariai. Tai yra galimybė didžiausiems JAV priešams turėti savo karines bazes Amerikos žemyne. Tai jiems leistų pirmą kartą istorijoje iš tikrųjų pasiekti JAV ir amerikiečiai tai žino, todėl būtent dabar ir sujudo. Iš tiesų jiems nerūpi, ar N.Maduro liks valdžioje, ar ne. Jiems rūpi, kad Rusijos, Kinijos ir Irano kariai liktų Venesuelos žemėse", – įsitikinęs A.Hernandezas.

Emigranto kryžius

Jauno žmogaus akyse atsispindi visos emocijos: pyktis, keršto troškimas, neviltis, nusivylimas, nežinia, liūdesys, skausmas, ilgesys, kaltės jausmas. Tačiau apie visą siaubą, kurį patyrė jis ir kasdien vis dar patiria milijonai venesueliečių, Augusto pasakoja stebėtinai ramiai.

A.Hernandezas sako, kad tokia jau jų kultūra: venesueliečiai daug ir apie viską juokauja. "Mūsų humoro jausmas labai savitas. Apie tai, apie ką dabar pasakojau, esame sukūrę memus. Kalbame ir juokiamės iš jų, nes kartais geriau yra juoktis, nei verkti. Jei tavo veide nėra šypsenos, tu negali susidoroti su šita situacija. Venesueloje yra toks posakis, kurį labai mėgo ir mano senelis: "Kai gyvenimas tau atsuka nugarą, griebk jį už subinės." Tuo viskas ir pasakyta", – šypsosi jis.

Lietuvoje vaikinas jaučia palengvėjimą ir nebesidairo už nugaros. "Galiu eiti parku 3 val. ryte nieko nebijodamas, nors vietiniai dėl to mane vis tiek vadina keistuoliu. Kartą autobusų stotelėje apsvaigęs vyrukas bandė mane apvogti ar išgąsdinti, o aš tiesiog pradėjau juoktis. Jis sutriko ir nieko nepadaręs pasitraukė. Vaikščioti gatvėmis su telefonu rankoje ir nebeslėpti jo savo apatiniuose – tikra privilegija. Taip juk daug patogiau", – juokiasi A.Hernandezas.

Tačiau yra dalykų, kurių jis ilgisi. Vaikinas sunkiai dirba, kad šią vasarą pirmą kartą nuo išvykimo iš Venesuelos dienos pavyktų susitikti su savo tėčiu. A.Hernandezas pasiilgo ne tik tėčio, bet ir daugelio venesueliečių. "Jie yra labai malonūs. Tokius juos vis dar prisimenu. Jie šypsosi, vieni su kitais sveikinasi gatvėje, eilėje prie kasos šnekučiuojasi ir visada juokiasi. Turiu pasakyti, kad ir mūsų vakarėliai sunkiai palyginami su jūsiškiais. Jie trunka mažiausiai 12 valandų ir mes mėgstame stipresnius kokteilius nei alus. Bet mes nepasigeriame, nes visą laiką šokame: bačatą, merengę, regetoną. Šokame ne tik poromis, bet ir tryse. Niekada nemaniau, kad tai yra egzotiška, iki tol, kol pamačiau, kaip žmonės šoka Lietuvoje. Iš pradžių net nesupratau, kad jie išvis šoka", – pastebėjimais apie kultūrinius skirtumus dalijasi venesuelietis.

Vaikinas nežino, kokia ateitis jo laukia, bet svajoja Lietuvoje pabaigti čia pradėtas bakalauro studijas, vėliau įgyti magistro laipsnį. "Daktaro laipsnio norėčiau siekti užsienyje. Noriu priklausyti akademinei bendruomenei. Noriu sukurti šeimą. Bet po 10–20 metų norėčiau grįžti į savo šalį ir, kai joje jau nieko nebeliks, norėčiau ją atkurti kartu su kitais, kurie išsigelbėjo ir pabėgo. Nežinau, ar norėčiau, kad N.Maduro pabėgtų iš Venesuelos. Geriau jau mes patys su juo susidorotume. Bet aš nežinau ir kaip mano gyvenimas klostysis toliau, nes suprantu, kad visą likusį gyvenimą nešiu emigranto kryžių", – sako A.Hernandezas.

Kita kryptimi

A.Hernandezo močiutė Gražina gimė Kelmėje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima bėgo į Vokietiją, iš kurios patraukė į Italiją. "Šios kelionės metu ji matė kai kurių savo šeimos narių mirtį. Pasiekusių Italiją amerikiečių kariai klausė, kur jie norėtų keliauti toliau: į JAV ar Venesuelą. Mano močiutės senelis paklausė, kokia vieta yra toliausiai nuo karo. Jam atsakė, kad tai yra Venesuela", – močiutės pasakojimą prisimena vaikinas.

"Ji pasakojo apie palmes, kurias pamatė atvykusi į Venesuelą, ir visiškai kitaip apsirengusius ir kitaip atrodžiusius venesueliečius. Tai iš pradžių jai paliko didžiausią įspūdį. Čia ji susipažino su mano seneliu italu, kuris taip pat bėgo nuo karo, tapo advokate, dėstė jaunimui ir niekada daugiau nekeliavo laivu ar lėktuvu. Ji sakydavo, kad jei kokios nors vietos negali pasiekti automobiliu, ten jokiais būdais ir nekeliaus", – pasakoja venesuelietis.

"Paradoksalu, bet dabar mes bėgame nuo laukinio gyvenimo Venesueloje į Europą", – pripažįsta A.Hernandezas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Roki

Roki portretas
Na ką galiu pasakyti lietuviškas mentalitetas būti visų labiausiai nuskiriastiems. Kiti negali nieko pasakyti, lietuviai visame pasaylyje daugiausiai kentėjo ir kenčia. Iš kartos į kartą esame kankiniai, taip jaučiamės taip ir elgiamės :). Kitiems užuojautos ne daug :)

jo

jo portretas
nebuvo jis tremty sibire prie ruso,kitaip ciulbetu.

...

... portretas
Ir pas mus prie 'konservų' buvo iššūkis kažkaip dieną pragyvent.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių