Liubekas – miestas, alsuojantis romantika

Kiekvieną kartą susitikdama su moksleivių grupėmis, atvykusiomis į Klaipėdos miesto savivaldybę susipažinti su jos darbu, užduodu joms vieną ir tą patį klausimą - kiek miestų partnerių turi mūsų uostamiestis? Į šį klausimą dar nė karto neišgirdau tikslaus atsakymo. Spėliodami moksleiviai mini skaičius nuo 3 iki 100. Bet kai paprašau išvardyti bent kelis iš 16 miestų, su kuriais Klaipėda yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis, dažnas jaunuolis pirmiausiai pamini Liubeką.

Senamiesčio magija

Esame taip įpratę, kad, atvykę į nepažįstamą miestą, pirmiausiai bandome surasti jo senamiestį, nesąmoningai tikėdamiesi, kad būtent miesto ištakose geriausiai pajusime vietos dvasią. Liubeke tai padaryti visai nesunku. Miesto centras, įsikūręs saloje ir apvainikuotas senovinių bokštų, tiesiog magiškai traukia į save. Praėjus Holšteno vartus, statytus XV amžiuje ir laikomus vienu miesto simbolių, atsiduriame prie Travės upės, kurioje rymo senos baržos ir burlaiviai, miestui suteikdami nepakartojamos romantiškos dvasios. Žvejai, kaip ir Klaipėdoje, užmetę meškeres, laukia savo laimikio...

Pasivaikščiojimą po Liubeko senamiestį pradedu nuo vizito į mažutę kepyklą, kurioje nedideliuose dviejuose kambarėliuose įrengta improvizuota kavinukė. Sėdėdama prie staliuko ir gurkšnodama kavą, pagalvoju, kad ši užeiga – tokia paprasta ir primityvi, kad Klaipėdoje tikriausiai niekada į tokią neužsukčiau. Tačiau čia, svetimame mieste, viskas atrodo kitaip. Pusamžė susidraikiusiais plaukais pardavėja, ant nosies užsidėjusi akinius juodais raginiais rėmais, maloniai šypsosi trumparegėmis akimis iš už stiklinės pyragaičiais nukrautos vitrinos. Prie kojos glusteli iš kažkur atsiradusi raina katė ir lyžteli kažkieno po stalu ant akmeninių grindų išlietą pieną. Pora seneliukų prie artimiausio staliuko rytą, kaip matau, pradeda nuo alaus bokalo. Taip įsivaizduojama vokiška tvarka ir pedantizmu čia tikrai nekvepia...

Kol geriu kavą, pro langą apžiūrinėju vieną senamiesčio gatvelę ir bandau įsivaizduoti, kaip čia gyveno žmonės prieš keletą šimtmečių. Buvusiame garsiame Hanzos lygos mieste gyvenantys pirkliai buvo ne tik turtingi, bet ir labai praktiški žmonės. Jų namai, “nutūpę“ Travės pakrantėje, turėjo keletą funkcijų. Pirmame aukšte buvo įrengiamos kontoros, antrame – svetainė ir miegamieji, o trečiasis pasitarnaudavo sandėliuoti prekėms, kurios specialiais keltuvais buvo iškeliamos tiesiai iš čia priplaukusių laivų. Dar viena Liubeko senamiesčio ypatybė – vadinamieji “pereinamieji namai“. Dauguma kvartalų pastatyti taip, kad namai tarsi juosė vieną didelį kiemą. Augant miestiečių skaičiui ir pritrūkus gyvenamo ploto, tuose kiemuose buvo statomi nauji namai. Tačiau gyventojai, kaip ir seniau, vis dar eidavo pasivaikščioti į tuos kiemus, tad ir patys namai įgijo “pereinamųjų namų“ titulą.

Antrojo pasaulinio karo metu nemaža Liubeko senamiesčio dalis buvo sugriauta. Restauracija prasidėjo 1949 metais ir užtruko iki pat 1987-ųjų. Tais pačiais metais Liubeko senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą kaip pirmas tokio pobūdžio objektas Vokietijoje.

Ir išties architektūros paminklų mėgėjams čia yra kur paganyti akis. Liubeko rotušė, pradėta statyti jau XIII amžiuje, tiesiog pakeri savo bokšteliais. Šventosios Marijos gotikinė bažnyčia, kurios statybai prireikė viso šimtmečio, yra trečia pagal dydį Vokietijoje. Ne mažiau įspūdingos ir kitos senamiesčio bažnyčios. Tačiau mane daug labiau vilioja gyvenamųjų namų durys, langai ir langinės, iškabos ir žibintai, visos tos iš pirmo žvilgsnio nepastebimos detalės, kurios ir sukuria jaukią ir nepakartojamą šio miesto atmosferą. Miesto, kuriame net būdamas pirmą kartą, nesijauti svetimas...

Svečiuose pas Nobelio laureatus

Pačiame Liubeko centre Jūs surasite ir Tomo Mano namus, paprasčiausiai čia vadinamus Budenbrokų namais. Garsiausiame vokiečių rašytojo romane, 1929 metais pelniusiame autoriui Nobelio premiją, nors ir neminimas Liubeko vardas, tačiau kiekvienos gatvės ir aikštės aprašymas jus mintimis nukels būtent į šį Hanzos miestą. “Budenbrokų” romano veiksmo centre – namas Mengerštrasėje 4, ten kur XIX amžiaus viduryje gyveno Manų šeima ir kur prabėgo Tomo Mano vaikystė. Už šių langų, atsiveriančių į Šventosios Marijos bažnyčią, svetainėje, puoštoje baltomis dievų ir deivių statulėlėmis, dabar “susodinta“ Budenbrokų šeima taip, kaip ją aprašė Tomas Manas. Kas domisi literatūra, tikrai bus sužavėti šiame muziejuje veikiančiomis ekspozicijomis “Manai – literatų šeima” ir “Budenbrokai” – amžiaus romanas“.

Liubeke rasite ir dar vieno Nobelio premijos laureato - Giunterio Graso namus. 1999 metais šis prestižinis apdovanojimas jam buvo įteiktas už jo pirmąjį romaną “Skardinis būgnelis”, išleistą dar 1959 metais. Išgirdęs naujieną, 71 metų rašytojas kartu su savo žmona Ute Grunert tą dieną Liubeke atšventė su draugais gerdami putojantį vyną gėrimų parduotuvėlėje, esančioje po jo biuru. Tačiau iš anksto numatyto vizito pas stomatologą rašytojas (beje, kuriantis ir patiekalų receptus) neatsisakė nutaręs, kad tai geriausiai nuramins nervus.

Giunteris Grasas Vokietijoje vertinamas labai prieštaringai. Po Berlyno sienos griūties 1989 metais jis pirmasis prabilo apie tai, kad vokiečiai neturi teisės gyventi susivieniję, nes praeityje vieninga nacija užpildė istorijos vadovėlius tik skausmu, milijonais mirčių ir žiaurumu. Praėjusio dešimtmečio viduryje Vokietijai pradėjus deportuoti rytų europiečius iš šalies, Grasas tai įvertino kaip naują barbarišką aktą, tik šį kartą pagimdytą demokratijos.

Graso namuose Liubeke jūs galėsite susipažinti su daugialypiu šio menininko talentu, atsiskleidusiu ne tik literatūroje, bet ir taikomojoje dailėje bei muzikoje. Sodelį prie Graso namų puošia šeimininko sukurtos skulptūros.

Marcipanų sostinė

Liubekas turi dar vieną titulą. Šis miestas nuo XIX amžiaus pradžios vadinamas ir marcipanų sostine. Neatsispiriu pagundai užsukti į “Niederegger” marcipanų kavinukę, kuriai jau beveik 200 metų ir kurioje smaližiavo net pats Tomas Manas. Išsirinkti iš trijų šimtų siūlomų saldumynų nėra taip lengva. Galop nutariu paskanauti egzotiškiausių patiekalų – marcipaninio kapučino ir marcipaninių blynelių su riešutais bei apelsininiais ledais. Ką gi – eksperimentą laikau pasisekusiu. Širdis tiesiog apsalo, atrodo, tuoj pati pavirsiu į marcipaninę mergaitę. Tada mane galės patalpinti į antrame šio pastato aukšte įsikūrusį muziejų, kurio didžiausia puošmena – dvylika marcipaninių skulptūrų, tarp kurių ir pats Tomas Manas... Prieš tokią kompaniją tikrai neprieštaraučiau...

Marcipanai – tai migdolų ir cukraus desertas, iš rytų šalių atkeliavęs į Europą viduramžiais. Sultonų pietus vainikavusius saldumynus ir jų gaminimo receptą į mūsų kraštus atvežė Venecijos pirkliai. XIV amžiuje marcipaniniai desertai jau puikuojasi ant Europos aukštuomenės stalų, o marcipaninės figūrėlės laikomos geriausia dovana. Įdomu ir tai, kad iki XVIII amžiaus Europoje marcipanus dažniausiai gamino vaistininkai, nes laikė šį skanėstą vaistu. (Nežinau, nuo kokių ligų juo buvo gydoma senovėje, bet darganotą dieną atsikratyti depresijos marcipanai tikrai padeda!)

Dabar Liubeke kas dieną pagaminama apie 30 000 kilogramų marcipaninių skanėstų. Norintiems susipažinti su marcipanų gamybos paslaptimis ar stebėti, kaip gimsta marcipaninės figūrėlės, rekomenduočiau užsukti į jaukią marcipanų kavinukę Liubeko senamiestyje.

Nuolatinė šventė

Kokiu metų laiku jus atvyksite į Liubeką, didelė tikimybė, kad atsidursite vieno ar kito renginio šurmulyje. Atrodo, jog šio miesto gyventojai tikrai moka ir mėgsta pramogauti. O kai nepramogauja, tai intensyviai dirba ir ruošiasi pramogoms... Vietinis turizmo informacijos centras jums pateiks pačių neįtikimiausių pasiūlymų: nuo romantiško vakaro su deglais pajūryje iki ”pelenės virtimo princese” turo.

Tris kartus per metus Liubeke rengiami aitvarų festivaliai. Į dangų jie kyla Naujųjų metų rytą bei balandžio ir spalio pirmą savaitgalį. Žiemą vykstantį ledo skulptūrų festivalį keičia tris mėnesius trunkanti smėlio skulptūrų šventė. Rugsėjo viduryje tradiciškai rengiama senamiesčio šventė, kurioje lankėsi ne vienas amatininkas ir iš Klaipėdos. O kur dar įvairiausi muzikos, kino festivaliai, burlaivių regata ir gausybė mugių! Tiesiog pasirink, kas tau labiau prie širdies, – ir keliauk...