Ligos diagnozė – ”Turkmenbaši”, arba žvilgsnis į rytus

Nacionaliniai kongreso rūmai Turkmėnijos sostinėje Ašhabate.

Dabar tenka tik apgailestauti, kad prieš dvidešimt metų, kai sienos su plačiąja Rusija ir visomis kitomis Sovietų sąjungos respublikomis dar buvo atviros, nepasinaudojau puikia proga apsilankyti tuo metu draugiškoje Turkmėnijoje. Jeigu tokia galimybė atsirastų dabar, nežinau ar išdrįsčiau keliauti į šią šalį prie Kaspijos jūros. Amžinojo prezidento, ministro pirmininko ir vienintelės šalyje Demokratų partijos vadovo Saparmurato Nijazovo čia sukurta egzotika, apie kurią kartkartėmis galima išgirsti per televizijos (bet ne lietuviškos) žinias, dažniau kelia siaubą, nei žadina troškimą keliauti. Tačiau pasaulio galingieji, užmerkdami akis prieš asmenybės kultą, lenkiasi Turkmėnistanui, turtingam dujų, medvilnės ir kitų gamtos išteklių. Ką gi, nesikišdama į politiką, pabandysiu perteikti tik keletą “perliukų“, atspindinčių gyvenimą šioje šalyje.

Prezidentas visur

Jeigu netyčia atsidurtumėte Ašgabato gatvėje, pirmiausiai į akis jums kristų gausybė didžiojo vado “Turkmenbaši” (turkmėniškai - turkmėnų tėvo) portretų. 10 metrų aukščio ir tiek pat metrų pločio plakatai puošia beveik kiekvieną pastatą. Ant žalių audeklo atraižų puikuojasi trys žodžiai “Liaudis, tėvynė, Turkmenbaši“. Kur nepasisuksi – tautos vado skulptūros. Vienur jis stovi, kitur sėdi ant savo žirgo (kurio portretas atsirado ir valstybės herbe), dar kitur – sėdi krėsle. Gal tik gulinčio ar plaukiančio prezidento nesurasite. Bet garsiausia skulptūra vainikuoja aukščiausią sostinės Neutraliteto arką ant televizijos pastato. Ši 12 metrų paauksuota vado statula sukasi aplink savo ašį, kad visada būtų atsigręžusi veidu į saulę. Tačiau tai ne paskutinis meno šedevras, dedikuotas tautos vadui. Netrukus Turkmėnistano sostinės centras turi pasipuošti Nijazovo skulptūra iš gryno aukso...

Kad tauta gerai įsimintų savo vadovą, turintį daugiau nei penkiolika oficialių titulų, Nijazovas savo vardu pavadino mokyklas, aūlus, oro uostus, gamyklas, aikštes ir gatves. Net Krasnozavodsko miestą prie Kaspijos jūros į Turkmenbaši pervardijo. Ir meteoritui taip pat suteiktas „Turkmenbaši“ vardas. Net vidury Karakumų dykumos jūs rasite tautos vado statulą...

„Turkmenbaši“ atvaizdas puošia ir pinigų kupiūras. Jis liaupsinamas kiekviename laikraštyje, apie jį kuriami televizijos serialai.

Ne mažesne pagarba apgaubta ir Nijazovo motina, žuvusi per žemės drebėjimą Ašchabade. Jos statulomis taip pat pasipuošusios miestų aikštės ir skverai. O 2003 metai buvo pavadinti “Turkmėnistano didvyrės, pirmojo ir amžinojo Turkmėnistano prezidento Saparmurato Turkmenbaši motinos Gorbansultan-edzė metais”.

Kas Jis?

Saparmuratas Nijazovas gimė 1940 metų vasario 19 dieną Ašchabade. (Beje, vado gimtadienis – valstybinė šventė.) Jo tėvas žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Mama – 1948 metų žemės drebėjimo auka. Saparmuratas augo internate, dirbo Turkmėnijos geologų profsąjungoje. 1962 metais įstojo į Leningrado politechnikumą, kurį po penkerių metų sėkmingai baigė, gavęs inžinieriaus energetiko diplomą. Jau tuo metu jis pagarsėjo kaip azartiškas preferanso lošėjas. Lošimas kortomis tuo metu buvo tapęs vienu pagrindiniu jo pragyvenimo šaltinių. Dvejus metus padirbėjęs pagal specialybę, jis pradėjo partinę veiklą ir sėkmingai kilo karjeros laiptais. Lojalus Maskvai “nacionalinis kadras” su tinkama biografija (našlaitis, žmona rusė) – tiesiog atradimas M. Gorbačiovo laikų administracijai. 1990 metų sausį S. Nijazovas - jau Turkmėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o tų pačių metų spalio mėnesį jis tapo Turkmėnijos prezidentu. Už savo šalies vadą balsavo net 99,5 proc. šalies gyventojų! Nuo tada ir galime pradėti skaičiuoti „Turkmenbaši“ švytėjimo epochos pradžią. Svarbias pareigas užimantys valstybės tarnautojai jam bučiuoja ranką, prasikaltę – batus arba švarko skverną. Tačiau toks gyvenimas ne visiems turkmėnams patinka. Apie tai byloja ir 2002 metų lapkričio mėnesį suorganizuotas pasikėsinimas į jo gyvybę, po kurio daug šalies įtakingų žmonių atsidūrė už grotų ar tiesiog dingo be žinios.

Naujovės

Turkmėnistano prezidentas fantazija ir kūrybiniais polėkiais tikrai negali pasiskųsti. Štai jis nutarė, kad senieji mėnesių ir savaitės dienų pavadinimai yra netinkami, tad juos būtina keisti. Ir visai natūralu, kad sausis įgijo “turkmenbaši“ pavadinimą.

Taip pat tautos vadas nutarė, kad opera ir baletas – niekam nereikalingi dalykai, nes pats jų nesupranta, tad šios įstaigos turi būti uždarytos. Ir Mokslų akademiją jis išformavo dėl vienos labai rimtos priežasties – juk ši įstaiga nesugebėjo išugdyti nė vieno Nobelio premijos laureato! Ir medicinos studentų mokslus sutrumpino dvigubai, nors sostinėje ir atsirado modernus kardiologijos centras. Taip sureagavo prezidentas į vieno vokiečių gydytojo pastabą, kad tautos vadui reikia širdį gydyti. Tad ši ligoninė buvo pastatyta per šešis mėnesius už 38 milijonus dolerių.

Toliau tautai pateikiamas unikalus vadovėlis – “Ruchname”, savotiškas Koranas, dvasinė tautos konstitucija, kurioje tautos vadas ne tik išdėsto turkmėnų tautos istoriją, bet ir pateikia pamokymų kiekvienam gyvenimo atvejui. Ši šventa knyga pardavinėjama kiekviename knygyne, o mokyklose tai privalomas vadovėlis ugdyti tikriems Turkmėnijos patriotams. Pavartęs ją gali sužinoti, kad “turkmėnai – keista tauta, kuriai pinigai septynioliktoje vietoje“. Kaip kitaip ir gali būti, kai šalyje – pusė bedarbių, o dirbantys žmonės gauna vos 15 dolerių per mėnesį. O štai „Turkmenbaši“ milijardai saugiai guli Vokietijos bankuose.

Patriotizmo pamokos

Patriotizmo dvasią ir liaudies meilę savo „Turkmenbaši“ užtikrinti padeda ir per televiziją turkmėnų ir rusų kalbomis nuolat transliuojama tautinė priesaika, kuri skamba taip: “Turkmėnistanas – mano tėvynė. Jeigu apie tave pasakysiu nors vieną blogą žodį – tegu nudžiūna man liežuvis. Jeigu pakelsiu prieš tave ranką – tegu ji man nukrenta. Jeigu išduosiu tave arba prezidentą – tegu tą sekundę sustoja mano širdis“. Turkmėnai – ne savižudžių tauta, tad jie stengiasi prisitaikyti prie esamo gyvenimo ir prieš valdžią bent garsiai neburnoti. Jie turi užmerkti akis ir užsikimšti ausis, nes jei neinformavai atitinkamų institucijų, kad tavo kaimynas nelabai myli tautos didvyrį, tau pačiam gresia kalėjimas. Už anekdotą čia tau teks dešimt metų praleisti už grotų.

Jauniems vyrams neleidžiama nešioti ilgų plaukų ir barzdų. Pagal naują įsakymą į karo tarnybą vaikinai šaukiami nuo 17 metų ir po mokyklos nevalia iškart imtis studijų – privaloma padirbėti keletą metų.

Tautos vadas nutarė savo piliečius ir pagal amžiaus grupes suskirstyti. Iki 13 metų tu esi vaikas, iki 25 – paauglys, iki 37 – jaunuolis, iki 49 – jaunas, iki 61 metų – išminties amžius...

Tačiau unikaliausiu projektu aš laikyčiau naują gatvių numeravimo tvarką Turkmėnistano sostinėje. Tautos vadas nusprendė, kad iš senųjų gatvių pavadinimų turi likti tik trys – tos, kurios pavadintos jo, jo tėvų ir tautos poeto Machtumkulio vardais. O kitos turi atspindėti moderniąją šalies istoriją, t.y. būti sunumeruotos pagal metus. Atskaitos taškas – 1986 metai, kai Nijazovas tapo pirmuoju Turkmėnijos komunistų partijos sekretoriumi. Gatvės nuo 1986 ir kitos lyginiais skaičiais pavadintos iki 1998 tiesiasi nuo miesto centro į rytus. Nuo 1997 nelyginiais skaičiais iki 1999 sunumeruotos gatvės nusidriekia į pietus. 2002-2014 lyginiais skaičiais pažymėtos gatvės - į vakarus ir 2001-2013 nelyginiais - į šiaurę. Pagrindinė gatvė pavadinta 2000 metais ir simbolizuoja “Aukso amžiaus“ Turkmėnistane pradžią.

Nuotakos brangios

Vestuvės Turkmėnijoje, kaip ir daugelyje musulmoniškų kraštų, svarbus ir brangus gyvenimo įvykis. Nuotakos išpirka – kalymas – giliai įsišaknijęs paprotys. Pačios brangiausios nuotakos tos, kurios baigė tik tris klases, pigesnės - turinčios aštuonių klasių išsilavinimą, o merginos su aukštuoju išsilavinimu šansų ištekėti beveik neturi. Kiekvienas turkmėnas, net ir pats neturtingiausias, stengiasi iškelti vestuvių puotą ne prastesnę nei turtingas jo kaimynas. Į vestuves vis dar įprasta sukviesti visą giminę, pažįstamus ir artimuosius. Tokioje puotoje svečių susirenka iki trijų šimtų. Tad nuotakos tenka ieškoti “pigesnės“.

Kalymas tapo ir valstybės pasipelnymo šaltiniu. Jeigu užsienietis nutaria vesti gražuolę turkmėnę, jam tenka gerai pakrapštyti savo piniginę. Bet prieš tai jis turi metus ar dvejus pagyventi Turkmėnijoje, nupirkti dešimt auksinių žiedų ir butą nuotakai, o paskui dar valstybei sumokėti nei daug, nei mažai – 50 000 JAV dolerių! Ką gi, meilė kainuoja, Turkmėnistane tai aišku kiekvienam.