Laiškai iš Peru

“Gaublyje“ jau buvo rašyta apie klaipėdietį Roką Kraniauską, Klaipėdos universitete baigusį archeologijos studijas, dirbusį Palangos oro uoste muitininku ir nutarusį rutiną iškeisti į klajoklio, pasaulio piliečio duoną. Štai jau beveik metai, kai jis keliauja po Lotynų Ameriką. Čilė, Bolivija, Peru - šalys, iš kurių Lietuvą pasiekia jo laiškai. Ilgesniam laikui Rokas apsistojo Peru sostinėje Limoje. Ką gi ten veikia neramios sielos klaipėdietis?

Lima – miglų ir svajų miestas

“Sėdžiu Limoje, Peru sostinėje. Čia 8 milijonai gyventojų, iš jų 3 milijonai – absoliutūs vargšai, gyvenantys kartoninėse būdose, Limos priemiesčiuose. Miestelis – oho-ho! Nusidriekęs keliasdešimt kilometrų palei Ramųjį vandenyną. Tikra metropolija“, - rašo Rokas.

Kolonijiniais laikais Lima buvo vadinama Karalių, vėliau Sodų miestu. Nuo gegužės iki spalio miestą lyg antklodė užkloja migla, vadinama garua. Gyvenimo ritmas sulėtėja. Drėgmė ir karštis tarsi užhipnotizuoja Limos gyventojus. Jie tampa labiau panašūs į apsnūdusius melancholikus nei į televizijos transliuojamų Lotynų Amerikos serialų karštakošius, temperamentingus herojus. Gyvenimas pagyvėja tik vakarais, kai limiečiai renkasi į barus, vadinamus “penas“. Čia skambanti visada gyva kreolų bei folklorinė muzika išjudina dienos darbų ir karščio nualintas sielas.

Nežinia, ar Peru auksas Antropologijos ir archeologijos muziejuje, ar auksiniai Limos paplūdimiai, ar malonūs bei draugiški žmonės, ar ilgų kelionių nuovargis Roką paskatino ilgėliau užsibūti šiame mieste. “Dabar nuomoju kambarį viename geresnių Limos rajonų Mira Flores. Čia baltas žmogus gali jaustis laisvai. Moku 70 dolerių per mėnesį, turiu lovą, stalą, kėdę, spintelę, tualetą ir dušą. Taip pat galiu naudotis bendra virtuve. Tai kažkas tarp studentų bendrabučio ir motelio“,- savo buitį apibūdina Rokas.

“Susirasti naujų draugų čia labai paprasta, nes pietiečiai gana atviri ir lengvai bendrauja. Ypač paprasta su merginomis: jei esi žydrų akių gringas, turi šimto procentų garantiją suvilioti kokią kreolę. Čia pabuvojęs supranti, kiek daug gali reikšti šviesus gymis. Antra vertus, tai viena šios visuomenės neigiamų savybių – skirstyti žmones rasiniu principu. Kai kurie čia giliai įsitikinę, kad “latinos“ ( pietų amerikiečiai) kitose šalyse yra labai nemėgstami ir tapatinami su nusikaltėliais“,- savo įspūdžiais dalijasi klaipėdietis.

Kaip europiečiui užsidirbti Lotynų Amerikoje?

“Dar Bolivijoje buvau sutikęs du veikėjus – anglę ir amerikietį - ir čia daną, kurie nušvietė visas verslo su anglų kalba paslaptis. Tai beveik vienintelis darbas Pietų Amerikoje, kurį užsienietis gali lengvai ir neoficialiai gauti. Anglų kalbos kursai čia labai populiarūs, prisisteigė begalė kalbos centrų, institutų ir kitokių firmelių, žadančių per porą savaičių išmokyti anglų kalbos. Laikraščiuose beveik visada būna darbo skelbimų, kad reikalingi dėstytojai, kurie anglų kalbą moka kaip gimtąją, turi trejų metų gyvenimo angliškai kalbančioje šalyje patirtį ir sugebėjimų dėstyti. Jei esi užsienietis, tai pietų amerikiečiams reiškia, kad anglų kalbą moki kaip gimtąją. Man pagelbėjo tai, kad jau pakankamai gerai įvaldžiau ispanų kalbą, nes daugeliui angliškai bekalbančių ir čia ieškančių nuotykių – tai retas sugebėjimas. Dirbu nelegaliai ir jau baigiasi mano legalaus buvimo šalyje terminas. Uždirbti galima tarp trijų ir keturių šimtų dolerių per mėnesį, priklausomai nuo krūvio. Prestižiniame institute moka iki penkių šimtų. Ne pyragai, bet geriau negu nieko“, - rašo Rokas.

Klaipėdiečiui darbas sekėsi neblogai. Visai ne pro šalį buvo ir papildyti išsekusį kelionės biudžetą. Peru jis užsibuvo ilgiau, nei pats tikėjosi. Keliautojo dalia privertė į pasaulį žiūrėti filosofiškai. “Taigi šiandien oficialiai tapau nelegalu, nes išbuvau Peru ilgiau nei tris mėnesius ir dar mėnesiui buvau prasitęsęs buvimo laiką, tačiau ir jis pasibaigė. Pripratau ir prisitaikiau prie šios šalies ir žmonių gyvenimo stiliaus. Aš jau nelabai jaučiu skirtumą tarp savęs ir vietinių, nors ir esu gringas. Tapau sėslus ir nusiraminau. Net keista, kaip greit pripranti prie kitos šalies.

Vis mąstau apie save. Štai dar vienas konkistadoras, atsikraustęs nežinia ko, nežinia kur ir darantis neaišku ką, palikęs tėvynę ir mylimus žmones. Kažkodėl vis užvaldo ir konkistadoriškos nuotaikos, jaučiuosi labai karingai, visos jūros – iki kelių. Nebeturiu ir baimės jausmo. Į pasaulį žvelgiu plačiai atmerktomis akimis. Per savo keliones labai užsigrūdinau ir tapau žymiai tvirtesnio charakterio, griežtas ir konkretus“, - samprotauja klaipėdietis.

Jausmų ir įspūdžių sūkuryje

Jeigu negali paaiškinti vyro elgesio ar nuotaikų kaitos, prancūzai sako “Ieškok moters“. Manau, jog ir Roko kelionių planus pakoregavo žavioji peruietė Izabelė Kristina. Pagal ispaniškas tradicijas visi pietų amerikiečiai turi mažiausiai du vardus ir dvi pavardes (tėvo ir motinos), o jei kilmingesnis – tai dar ir daugiau. Apie savo santykius su Izabele Rokas rašo labai lakoniškai: “Dar prieš Naujuosius metus susipažinau su vietine mergina. Ji iš nedidelio Pisko miestelio, esančio prie vandenyno į pietus nuo Limos. Buvau pas ją nuvažiavęs ir pražuvęs tame miestelyje visą savaitę. Tai dabar esame įsimylėję vienas kitą ir nežinau, ką bedaryti, nes aš prie nieko nenoriu prisirišti ir turėsiu vieną dieną išvykti iš Peru“.

Velykas Rokas šventė taip pat su drauge jos gimtajame miestelyje. “Įdomiausios procesijos ten vyko Didįjį Sekmadienį. Po rytinių pamaldų dideles Kristaus ir Marijos statulas ant neštuvų išnešė į lauką ir abi nešė aplink miestelio aikštę skirtingais keliais. Po to jos “susitiko“ ir, skambant ritmingai muzikai, nešėjai su statulomis greitai šoko ir judėjo į visas puses, taip išreikšdami prisikėlimo džiaugsmą. Po to visi žygiavo į kitą bažnyčią ir vėl šoko. Vaizdelis įdomus“.

Tačiau meilė neužgožė Roko pomėgio kelionėms. Savaitgalius jis skiria paslaptingų Peru vietovių tyrinėjimams. “Šį savaitgalį važiuoju į Peru šiaurės dykumas, šamanų žemes. Prisiminiau Kastanedos knygas ir indėnų valgomą kaktusą, kurio pagalba bendraujama su dvasiomis. Kaktusas čia vadinamas – San Pedro (Šventas Petras). Tad reiks užvalgyti to “švento Petro“ ir su dvasiomis pabendrauti, kad nurodytų mano likimą, nes pastaruoju metu labai ryškiai sapnuoju. Įdomiausia, kad tai, ką sapnuoju, tas ir pildosi...“, - rašo Rokas.

Mums taip ir nepavyko sužinoti, ar Rokas tapo tikruoju Kastanedos pasekėju, ar ne. Po šios kelionės Lietuvą pasiekė tokia žinutė: ”Grįžau iš Šiaurės Peru į Limą. Buvau prasmukęs net į Ekvadorą. Einant per sieną, kontrolės nebuvo, nes visi pasienio miesteliai čia tarsi didelės turgavietės su žmonėmis, zujančiais iš vienos valstybės į kitą. Sieną perėjau pėsčiomis per tiltą ir valandą pasivaikščiojau po Ekvadorą. Pasikeitė tiktai policininkų uniformos ir telefonų būdelės. Visa kita – kaip ir Peru“.

Paslaptingoje Naskos dykumoje

Peru teritorijoje yra daug paslaptingų vietų. Bet Maču Pikču inkų miestas, paskendęs debesyse, bei Naskos linijos, kurios matomos tik iš lėktuvo, yra vienos įdomiausių smalsios prigimties tyrinėtojams. Tad ir Roko kelionių maršrute jos buvo pažymėtos kaip privalomi lankymo objektai.

Naskos dykumoje mokslininkai surado apie 70 įvairiausių gyvūnų bei augalų atvaizdų, tarp kurių – voras, paukštis, pelikanas, beždžionė. Manoma, kad šie vaizdai buvo sukurti 200 m.pr.m.e. Tyrinėtojai nusprendė, kad dar 900 įvairiausių geometrinių figūrų šioje dykumoje atsirado po 500 metų. Figūros tokios didelės, kad jų nesimato net nuo aukščiausio kalno, todėl ir mokslininkų domėn jos pateko tik 1930 metais, čia praskridus pirmajam lėktuvui. Iki šiol Naskos linijų paslaptis nėra atskleista. Sklando įvairiausių teorijų ir nuomonių apie jų kilmę. Vieni mano, kad tai savotiškas astrologinis kalendorius arba informaciniai ženklai nežemiškoms civilizacijoms. Kiti teigia, kad Naskos linijos susijusios su religiniais ritualais ir meditacija.

Štai ką pasakoja Rokas apie savo kelionę į Naską. “Leidžiantis nuo Andų kalnų link Ramiojo vandenyno, prasideda dykumos, kurios tęsiasi iki Ekvadoro. Kelias dienas praleidau Aregipoje, antrajame pagal dydį Peru mieste, kuris yra tikrai mažiukas palyginti su Lima. Čia su kažkokiu tipu susiginčijau apie pasaulio politines sistemas. Peruiečiai, kaip ir kiti buvusių kolonijų gyventojai, yra tikri marksistai. Jie pasaulį suvokia kaip Marksas: yra tie, kurie turi pinigų – kapitalistai, ir tie, kurie neturi – darbo jėga, vergaujanti kapitalistams, ir šito rato neįmanoma pakeisti. Ginčas man išėjo į naudą, nes, pasirodo, tas tipas dirba su transporto agentūromis ir parūpino man už 15 litų bilietą iki Naskos (atstumas – 500km).

Naskoje karšta, kaip ir turi būti dykumoje. Vos atvykęs, bėgau apžiūrėti vietinės inkų tvirtovės griuvėsių. Ten vėl sutikau kažkokį tipą, kuris sakė, kad galiu užlipti į netoliese esantį kalną ir pamatysiu lygumoje esančias figūras. Pasirodo, šių figūrų ir linijų priraižytos visos aplinkinės lygumos. Pačioje dykumoje, kuri vadinasi Pampa de San Chosė, praleidau dvi dienas vaikščiodamas ten, kur uždrausta - tarp garsiųjų Naskos linijų ir figūrų. Visą dykumą dengia aštrūs akmenys, primenantys skaldą. Vidurdienį tie akmenys taip įkaista, kad neįmanoma tvertis. Figūros tikrai gigantiškos, padarytos nurenkant akmenis nuo žemės paviršiaus ir paliekant švarias linijas. Vaikščiojau po dykumą ir mąsčiau, ko gi jie per tokį karštį čia rankiojo tuos akmenis ir braižė figūras, kurių nuo žemės net nesimato. Įsivaizduokite nurinktus ištisus laukus, primenančius lėktuvo pakilimo takus. Dalis linijų padaryta barstant baltus akmenis.

Kelias valandas ėjau iki netoliese esančių kalnų, o paskui į juos sugebėjau ir įkopti. Nuo kalnų matosi tiktai tiesios linijos, figūrų neįžiūrėsi. Įdomu, kam jos buvo skirtos, jei pamatyti gali tik skrisdamas lėktuvu. Aišku, įdomiausia, kad viena figūra vaizduoja ufonautą. Toks pat ufonautas iškaltas ir uolose. Ufonautas - kaip turi būti: didelė galva, apvalios akys, viena ranka pakelta lyg sveikintųsi. Aišku viena, kad tai - ne astronominis kalendorius, kad žinotum, kada bananus sėt,o kada rinkt.

Dykumoje saulė atominė, blizgina tiesiai į pakaušį, net šešėlio nesimato. Įdegiau iki raudonumo kiaurai per “Utenos trikotažo” marškinėlius. Tokių stebuklų dar nebuvo...“

Tokie Roko laiškai ir įspūdžiai iš egzotiškos Lotynų Amerikos. Klaipėdiečio tolimesniuose planuose – kelionė į šiaurę. Per Centrinę Ameriką, Meksiką, JAV ir Kanadą jis nori pasiekti Grenlandiją. Palinkėkime jam sėkmės ir nepakartojamų įspūdžių.