Kuba – daug saulės, jūros ir meilės

Varadero pliažas - smaragdinės jūros ir baltutėlio smėlio karalystė - tikras rojus turistams.

Tokį straipsnio pavadinimą man pasiūlė Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Michailas Toršinas, kurį Kuboje visi vadino Migeliu. Diplomatas šioje nuostabioje Karibų jūros šalyje praleido ne vienus metus: nuo 1979 metų gruodžio iki 1984 metų rugpjūčio ir nuo 1988 metų vasario iki 1992 metų rugsėjo. Skrisdamas į Kubą, vandenyną diplomatas kirto net 46 kartus. Kuba jis domėjosi ir mano, kad visada domėsis. Juk dar 1977 metais ponas Toršinas apsigynė istorijos mokslų daktaro vardą, rašydamas būtent apie šią šalį. Kaip ir daugelis šioje šalyje apsilankiusių ar dirbusių asmenų, diplomatas prisipažįsta, kad šios šalies ir jos žmonių neįmanoma nemylėti. 2001 metų pavasarį čia svečiuodamasis su žmona Kubos vadovybės kvietimu, jis dar kartą tuo įsitikino.

Namo – su slidėmis

Kaip pastebėjo p.Toršinas, Kuboje oras yra dvejopas – karšta arba labai karšta. Ir pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo yra toks, kad patekai į sauną. Nuo balandžio vidurio iki spalio čia nuolat + 34 pavėsyje, o kitu metų laiku – 25-28 laipsniai šilumos. Prie karščio sunkiausia buvo priprasti ir kartu į Kubą atvykusiam diplomato penkiamečiui sūnui Olegui. Jis iš šaldytuvo vis traukdavo ledukus ir dėdavo juos prie kaktos ir skruostų, o vieną naktį mažylis pradėjo maldauti tėčio grįžti namo. “Kaipgi mes dabar ten nuvažiuosime?“- klausė diplomatas sūnaus. “Autobusu arba traukiniu, o jeigu jais neįmanoma, tai ir su slidėmis galime nukeliauti.”

Olegas tikriausiai net neįsivaizdavo, kad Kuboje jis užsibus tikrai ilgai, kad čia pradės ir baigs vidurinę mokyklą, kad čia pasaulį išvys ir jo sesutė, pravardžiuojama Olgita-Kubanita. Ir vaikai, ir suaugusieji greitai įvertins ir karšto klimato privalumus, kai smaragdiniame jūros vandenyje gali maudytis ištisus metus, nes vandens temperatūra net žiemą +22. O ką ir kalbėti apie nuostabius Kubos pliažus! Pabuvojusiems šioje Karibų jūros šalyje vien ištarus jų pavadinimus - Varadero, Santa Marija, Plaja Largo – širdis tiesiog pradeda plazdėti nuo malonių prisiminimų antplūdžio. O juk aplink Kubą yra net 200 įlankų ir 289 pliažai. Viename iš tokių paplūdimių ponui Toršinui teko pabendrauti ir su Nobelio premijos laureatu kolumbiečių rašytoju Gabrieliu Garsija Markesu bei smagiai padiskutuoti apie visą Lotynų Amerikos literatūrą.

Kuba - tikras rojus turistams. Nes ne tik klimatas ir gamta, bet pirmiausia kubiečių nuoširdumas ir draugiškumas palieka neišdildomą įspūdį.

Viskas yra bendra

Man taip pat teko gana ilgai bendrauti su kubiečiais. Studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete, aš visus metus viename kambaryje gyvenau su dviem kubietėmis. Tai išties buvo labai savotiška patirtis. Tada supratau, kad mes esame gana dideli individualistai, nes kubiečiai neįsivaizduoja savo gyvenimo po vieną. Jie kartu ruošdavo valgį, kartu mokydavosi ir, žinoma, kartu linksmindavosi. Įdomiausia būdavo stebėti, kaip jie ruošiasi egzaminui. Septynių žmonių grupelė susėsdavo ratu, vienas perskaitydavo pastraipą iš vadovėlio, išversdavo į ispanų kalbą, o paskui kiekvienas iš eilės kartodavo jį rusiškai. Kartais galvoju, kad turiu ir kubiečiams padėkoti už savo raudoną aukštojo mokslo baigimo diplomą, mat po tiek pakartojimų ir aš, norėdavau to ar ne, išmokdavau tekstą atmintinai.

Nuostata, kad viskas yra bendra, viešpataudavo ir kitose sferose. Kai kartą užsimušdama ieškojau spintoje savo išeiginio sijono, o po valandos pamačiau jį segint mano ką tik iš pasimatymo grįžusią kaimynę, tikrai susierzinau. Lazara niekaip negalėjo suprasti, kas mane taip piktina. Ji paaiškino, kad Kuboje, pavyzdžiui, jeigu neturi televizoriaus, tai tiesiog gali įlipti per langą pas kaimyną ir ten pasižiūrėti reikiamą programą, nors namie nieko ir nebūtų...

Manau, vienintelė tikrai privati sfera kubietėms buvo jų mylimieji. Jais tikrai jos nebuvo linkusios dalintis. Niekada neteko stebėti moterų, taip dievinančių savo vyrus ir nuoširdžiai besistengiančių jiems įtikti. Tokį mano įspūdį patvirtino ir ponas Toršinas.

Emocingi, atviri ir išdidūs

Rusijos generalinis konsulas kubiečius apibūdino kaip labai emocingus ir mokančius džiaugtis gyvenimu žmones. “Jie moka dirbti, moka ilsėtis, moka linksmintis ir mylėti,- teigė diplomatas. - Galiojantis stereotipas, kad kubiečiai tik šoka ir nedirba, yra visiška nesąmonė. Jie puikūs darbuotojai, atsakingi ir kruopštūs. Nors daugeliui tikriausiai į akis pirmiausiai krinta jų nuostabus plastiškumas, prigimtinis ritmo pajautimas šokio sūkuryje. Čia kubiečiai nepralenkiami“, - kalbėjo vyriškis.

Kadangi gyvenau su kubietėmis, tai šokių mūsų studentiškame kambaryje tikrai taip pat netrūko. Atrodo, kad kubiečiai gali šokti per visą naktį be paliovos. Nuovargis tarsi neegzistuotų. Šokis jiems – tarsi gyvenimo būdas. Jie atsiduoda muzikai ir ritmui visa savo esybe. Ir bandyti prilygti kubiečiams šokyje nėra jokių šansų.

Daug bendravęs su kubiečiais ponas Toršinas pastebėjo, kad jie ne tik labai jausmingi, bet ir jautrūs. Visada pajaus, su kokiais ketinimais pas juos ateini. Ir jeigu tavo širdis atvira, kubiečiai tau atiduos viską. Net ir turėdami ekonominių sunkumų, svečią jie priims kaip karalių. Ir jeigu jūsų mašina užstrigs kokiame nors atokiame Kubos kaimelyje, tai paprastas valstietis ir savo būstą pasiūlys, ir kava pavaišins, ir cigarą jums ras. Vieną kartą užsitraukęs tokio cigaro dūmo, ponas Toršinas ne tik kalbos dovaną, bet vos ir sąmonės neprarado. Valstietis paaiškino, kad tai - šimtaprocentinis natūralus tabakas ir jį rūko tik tikri vyrai. Žinoma, diplomatas nenorėjo iškristi iš šios vyrų kategorijos ir rūkė toliau...

Dar tarp kubiečių bruožų, kritusių ponui Toršinui į akis, yra išdidumas ir pagarba savo tėvynei bei istorijai. Jie nuoširdžiai didžiuojasi savo šalimi. Įdomu ir tai, kad visi istoriniai paminklai čia saugomi. Vyrauja nuostata: jeigu tu gerbi vieną ar kitą įžymų šalies žmogų, prie jo paminklo sustok ir papasakok anūkui. Jeigu ne – tiesiog praeik pro šalį.

Apie Fidelį Kastro

Ponui Toršinui ne kartą teko bendrauti ir su Kubai nuo 1959 metų vadovaujančiu Fideliu Kastro, į kurį visi kreipiasi “Komandante”. Šį žmogų, kuriam rugpjūčio 13 dieną sukaks 78 metai, diplomatas įvardijo kaip išskirtinę asmenybę, eruditą, turintį didelį žinių bagažą ne tik politikoje, ekonomikoje, bet ir kitose srityse. (Fidelis Kastro studijavo teisę Havanos universitete.) Kuboje Fidelis Kastro yra nepaprastai gerbiamas. Ponui Toršinui teko daug su juo važinėti po Kubos kaimus. Diplomatui susidarė įspūdis, kad šalies vadovas pažįsta visus 11 milijonų Kubos gyventojų. Į atmintį jam giliai įsirėžė “komandantės” nuoširdus bendravimas su kaimo žmonėmis. Jis niekada nepamiršdavo paklausti, ar kokios kaimietės sesuo jau pagimdė, ar karvė apsiveršiavo. Visada mielai kaimiečio troboje išgerdavo kavos ir surūkydavo cigarą. Fidelis visada gyrė degtinę, bet vietinį romą jis vadina tiesiog saulės dovana.

Ponas Toršinas mielai dalinosi ir kitais susitikimų metu su Fideliu Kastro patirtais įspūdžiais. Kartą TSRS ambasados patalpose apžiūrinėdamas priestatą, šis užklausė, kam čia tiek daug vietos palikta? Ambasados darbuotojai paaiškinus, kad čia bus įrengtas žiemos sodas, Kubos vadovas labai nustebo: “Kam Kuboje žiemos sodas?” Išties racionalus ir praktiškas mąstymas – neatsiejamas Fidelio Kastro bruožas. Jis taip pat, kaip ir visi kubiečiai, labai myli vaikus, ypač daug dėmesio skiria šalies švietimui ir sveikatos apsaugai.

Ir dar keletas asmeninių įspūdžių

Ponui Toršinui Kubos sostinė Havana taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Ypač jos senamiestis su senoviniais namais, kurių vidiniuose kiemeliuose “patio“ po saulėlydžio kubiečiai geria kavą, vietinį romą ir, žinoma, šoka. Muzika čia skamba nuolat. Kiekvienam apsilankiusiam Kuboje į akis krinta praėjusio amžiaus vidurio amerikietiški automobiliai su saulėje švytinčiomis, nublizgintomis nikeliuotomis detalėmis. Kartais atrodo, lyg čia būtų filmuojamas koks istorinis filmas ar rengiamas senovinių automobilių paradas. Tai įprasta, bet akims labai miela Kubos miestų gatvių dekoracija.

Ne mažiau gražūs ir kiti Kubos miestai – Trinidadas, Santjago de Kuba. Nors ne mažiau viliojanti ir Kubos gamta. Čia daugybė įvairiausių augalų, nuolat žydinčių gėlių. Ponui Toršinui ypač įsiminė žvejyba tiek jūroje, tiek ežeruose. Kartą diplomatas vienoje įlankoje rankomis pagavo net šešiasdešimt langustų! O vienos žvejybos jūroje metu ant kabliuko užkibo net skraidanti žuvis. Diplomatui teko girdėti, kad vienoje upėje akmeniniais krantais prie Nuevito miesto, kur gaudomi unguriai, buvo aptiktas net ungurys su žymekliu iš Lietuvos. Toršinas tvirtina, kad kubietiški rūkyti unguriai savo skoniu tikrai nenusileidžia lietuviškiems.

Diplomatui patiko kubietiškas maistas. Jūros gėrybių čia gali prisivalgyti iki soties. Skanus ir tradicinis “congri“ iš ryžių, juodųjų pupelių ir mėsos. Kubiečiai valgo daug daržovių, vaisių, geria įvairių sulčių.

Iš vieno vaisiaus – guajavos – gimė ir tipiškų marškinių “guejaberos“ pavadinimas. Tai marškiniai su keturiomis kišenėmis, dviem viršuje ir dviem apačioje. Į tas kišenes į šokius vakare einantys kubiečiai dėdavo guajavas ir taip atsirado šio drabužio pavadinimas. Tokius marškinius nuolat vilkėjo ir ponas Toršinas – dieną su trumpomis rankovėmis, vakare – su ilgomis. Kostiumo prireikdavo tik svarbių TSRS delegacijų vizitų metu ar per buvusių šalies vadovų laidotuves.