Kopenhagos Undinėlė ir jos modifikuota proanūkė

Kas nėra girdėjęs apie Kopenhagos simbolį Undinėlę? Mano biuras įsikūręs visai netoli nuo uosto krantinės, kur puikuojasi ši skulptūra. Tačiau pro langą jos matyti negalėjau. Tad įsivaizduokite, kaip vieną rytą nustebau, kai, atėjusi į darbą, mūsų Pietų uostelyje (Sondre Frihavn) tolumoje pamačiau ant akmens parimusią bronzinę skulptūrėlę.

Dar viena undinėlė Kopenhagoje! - apsidžiaugiau aš ir, norėdama kuo greičiau patenkinti savo smalsumą, nužingsniavau į Langelinės krantinę.

Priartėjusi prie skulptūros, vos žado netekau. Bjorno Niogolo (Bjorn Norgaard) „Genetiškai modifikuota undinėlė“ man priminė ne Hanso Kristiano Anderseno pasaką, bet siaubo filmų personažą.

Apie tikrąją Undinėlę

Kopenhagos Undinėlė išlieka viena iš labiausiai fotografuojamų skulptūrų pasaulyje. Ji nenusileidžia savo populiarumu nei Laisvės skulptūrai Niujorke, nei Eifelio bokštui Paryžiuje.

Kai pirmą kartą ją pamatai tikrovėje, šiek tiek nusivili. Ji daug mažesnė nei vaizduotėje ir stovi visai arti kranto. Tačiau jos nostalgiškas suakmenėjęs žvilgsnis sušildo net ir sugrubusią sielą.

Pasaką apie Undinėlę H.K.Andersenas pirmą kartą išspausdino 1837 metais. Nuo to laiko Mažoji undinėlė tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui.

Taip atsitiko ir su garsiuoju Danijos aludariu Karlu Jakobsenu (visiems žinomu Karlsbergo vardu). Kai 1909 metais jis stebėjo Hanso Beko baleto „Undinėlė“ pastatymą, jį taip sužavėjo pagrindinio vaidmens atlikėja Elena Prais, kad verslininkas nutarė užsakyti skulptūrą šios pasakos herojei atminti.

Skulptorius Edvardas Eriksenas bronzinę undinėlės skulptūrą kūrė pagal dviejų moterų modelius. undinėlės galvą jis „pasiskolino“ iš balerinos Elenos Prais. Kuriant Undinėlės kūną, skulptoriui modeliu tapo jo žmona Elinė.

1913 metų rugpjūčio 23 dieną 165 centimetrų ūgio bronzinė undinėlė, sverianti 175 kilogramus, buvo įteikta Kopenhagos miestui kaip dosnaus aludario dovana.

Ir nuo tada ji tapo ne tik mylimiausiu Kopenhagos gyventojų simboliu, bet ir lankomiausiu Danijos sostinės turistiniu objektu.

Tiesa, Undinėlei, kaip ir pasakoje, nebuvo lemtas ramus gyvenimas. Visa jos biografija – ištisas nelaimių sąrašas.

1961 metų rugsėjo 1 dieną jos „globėjai“ papuošė Undinėlę tapyta liemenėle ir kelnaitėmis, o jos plaukus nudažė raudonai.

1963 metų balandžio 28 dieną vėl kažkokie piliečiai nutarė skulptūrą pagražinti ir nudažyti raudonai.

1964 metų balandžio 24 dieną Undinėlė pirmą kartą neteko galvos.

1976 m. liepos 15 dieną ji vėl nudažoma.

1984 metų liepos 22 dieną jai nukertama dešinioji ranka.

1995 m. rugpjūčio 5 dieną vėl buvo mėginta nukirsti jai galvą.

1998 metų sausio 6 dieną Undinėlė dar kartą netenka galvos, o 2003 m. rugsėjo 11 dieną vandalai sugebėjo nustumti Undinėlę nuo akmens į vandenį ir tik spalio 27 dieną ji grįžo į savo nuolatinę vietą.

Ir dar vienas, nežinau, ar linksmas faktas Undinėlės biografijoje: šių metų rugsėjo 15 dieną oficialiai inauguruojama jos genetiškai modifikuota proanūkė...

Kodėl proanūkė? Todėl, kad naujoji skulptūra, Bjorno Niogolo sumanymu, taip pat turėjo būti nulieta iš bronzos – Edvardo Erikseno skulptūros garbei...

Apie Undinėlės proanūkę ir jos autorių

Genetiškai modifikuota undinėlė nėra naujagimė. Jai mažiausiai – šešeri metukai.

Mat Bjorno Niogolo, vieno žymiausių ir didžiausias diskusijas Danijoje sukeliančio menininko, skulptūros puošia Danijos paviljoną „EXOI-2000“ Hanoveryje.

Šioje skulptūrinėje kompozicijoje buvo ir modernioji undinėlė... Dabar visa skulptūrinė kompozicija - „Genetiškai modifikuotas rojus“ - turės nuolatinę vietą Langelinės krantinėje Kopenhagoje.

Šio „rojaus“ centre, įkurtame 400 kvadratinių metrų baseine, - 40 tonų sverianti 9 metrų Triumfo arka, kurią vainikuoja Madona.

Žinoma, ne tradicinė, o labiau panaši į Lochneso pabaisą ar mitinę medūzą.

Menininkas provokuoja ir stebėtoją verčia susimąstyti – gal būtent taip atrodys žmogiškosios būtybės po šimtmečio ar dviejų.

Skulptūrinę kompoziciją sudaro dar septynios figūros, įkomponuotos į magišką apskritimą.

Pirmas įspūdis – pasišlykštėjimas. Tačiau jis trunka vos minutę, išprovokuodamas minčių srautą. Atrodo, lyg ši erdvė tiesiog sukurta filosofinėms ir religinėms diskusijoms.

Skulptūros „Adomas ir Ieva“ bei „Kristus ir Marija Magdalena“ kaitina vaizduotę ne mažiau nei Madona ar Undinėlė.

Šios skulptūros – ne pirmoji kitąmet šešiasdešimtmetį švęsiančio Bjorno Niogolo meninė provokacija.

1969 metais jis tapo meno akcijos „Kristus-moteris“ iniciatoriumi.

Galite įsivaizduoti, kaip buvo priblokšti maklerių biržos kostiumuoti darbuotojai, kai darbo įkarštyje į salę įžengė nuoga menininko žmona Lenė Adler Pedersen, rankose nešdama kryžių...

Ne mažesnių diskusijų sulaukė ir kita meninė akcija – „Žirgo aukojimas“ (1970 m.).

Viešai paskerstą arklį Niogolas supjaustė į mažutėles dalis, kurios buvo patalpintos į uogienės stiklainius.

Šios akcijos metu menininko žmona atliko ritualines giesmes. Stiklainiuose galima buvo pamatyti arklį, ausį, liežuvį...

Ši akcija – tai menininko politinis protestas prieš Vietnamo karą ir beprasmį nekaltų žmonių žudymą...

Bjorno Niogolo darbai iki šiol Danijoje kelia aršias diskusijas.

Vieni šį menininką dievina, kiti – keikia.

Išlikti abejingam šio menininko kūrybai, apimančiai tokias skirtingas meno sritis, kaip filmai, gobelenas, skulptūra, beveik neįmanoma.

Ir visai nesvarbu, patinka jums ar ne genetiškai modifikuota undinėlė ar trigalvė aštuonių metrų dydžio Hanso Kristiano Anderseno skulptūra rašytojo tėviškėje Odensėje, apkaltinti Bjorną Niogolą fantazijos trūkumu – tikrai neįmanoma.

Inauguracija

„Genetiškai modifikuoto rojaus“ nuolatinės buveinės Langelinės krantinėje inauguracija įvyko šių metų rugsėjo 15 dieną.

Saulėtą popietę į iškilmes susirinko apie 200 kviestinių svečių. Žymiausi šios ceremonijos dalyviai – Danijos princas Henrikas ir ekscentriškasis menininkas Bjornas Niogolas.

Apie dešimt fotografų bandė įamžinti jų dialogą.

Sunku pasakyti, apie ką šie du vyriškiai kalbėjosi. Bet vienam žurnalistui paklausus, ką jo didenybė mano apie Bjorno Niogolo skulptūras, princas Henrikas buvo labai lakoniškas: „Gražu!“.

Atidarymo ceremonijoje skambėjo viena vienintelė penkių minučių oficiali kalba.

Ir tai buvo ne princo ir ne menininko pasisakymas, bet kompanijos, kurios teritorijoje įsikūrė „Genetiškai modifikuotas rojus“, atstovo padėkos žodis.

Princo misija apsiribojo rankos pakėlimu, duodant ženklą, kad uždangalai, slepiantys skulptūras, gali būti nuimti.

Šia proga mergaičių choro atliekamos liaudiškos danų dainos modernistinių skulptūrų fone skambėjo itin egzotiškai...

Kas ką besakytų, bet aišku viena – Kopenhaga įgijo dar vieną turistų traukos centrą...